|
Ar esame laisvės vaikai?
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Šiandien susirinkome paminėti keturioliktąsias
mūsų Valstybės išsilaisvinimo iš okupacijos metines. Atėjome į šventovę,
idant išgirstume Viešpaties Žodį. Ar esame pasirengę jį priimti
į savo širdį?
Šios dienos Dievo Žodis aštrus, anot šventojo
Pauliaus, kaip dviašmenis kalavijas. Tačiau aštrus yra ir žodis
laisvė. Šio žodžio įprasminimas pareikalauja kančios bei aukos.
Gyvenimas laisvėje ir laisve pareikalauja narsiai rinktis tarp gėrio
ir blogio. Todėl labai pravartu leisti Dievo Žodžiui perskrosti
mūsų sąžinę, kad pažintume savąjį apsisprendimą ir suprastume
nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar gyvensime laisvoje valstybėje,
ar būsime bevaliais vergais.
Pirmajame skaitinyje girdėjote aiškius ir reiklius
žodžius: Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasikliauja ir silpną
kūną sau atrama laiko, kurio širdis nusigręžia nuo Dievo.
Žmogus turi silpną, žemiškojo laiko suvaržytą
bei nuodėmingą kūną ir nemirtingą, pagal Dievo panašumą sukurtą
sielą. Nevalia pamiršti šios tiesos apie save, pamiršti paprastos,
tačiau taip sunkiai įgyvendinamos būtinybės derinti kūno ir sielos
naudą. Negalime sielos reikalų palikti amžinybei, o žemėje naudotis
vien kūno raumenimis ir savo riboto proto galiomis.
Žvelgdami į šių dienų visuomenę, nori nenori suvokiame,
kad sovietinis ateizmas vis dėlto sugebėjo atskirti žmogaus kūną
nuo sielos. Daugelį, o daugelį pavyko įtikinti, kad žemėje yra svarbi
tik žmogiška gerovė, kuri pasiekiama jėga, gudrumu, suktumu ir kitų
engimu.
Kam buvo panaudota laisvė? Baisu matyti, kaip
valdininkai, kuriems patikėta mūsų Valstybės gerovė, išmainė ją
į savo pačių medžiaginę naudą. Pasak šios dienos Evangelijos, turtuoliai,
vilkintys purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaujantys,
nepastebi elgetų, kurie trokšta numarinti alkį bent trupiniais nuo
turtuolių stalo.
Daugelis Lietuvoje jaučiasi varguoliais, engiamaisiais
ne materialine, o moraline prasme. Eiliniai piliečiai stokoja lygių
galimybių skinti laisvės vaisius, pasigenda pagarbos žmogui, asmens
orumui. Nuolat pristinga valdžios atidumo tiems, kuriems sunkiau
prisitaikyti prie visuomenės pokyčių. Ar politikai daug prisidėjo,
kad joks žmogus nebūtų niekinamas, atstumtas, kad kiekvienam būtų
padėta pagal jo galimybes rūpintis savimi, savo šeima ir prasmingai
dalyvauti puoselėjant laisvę?
Melas, korupcija, pataikavimas, bendro turto grobstymas
atsakingus už krašto gerovę mūsų šalies politikus padarė pažeidžiamus
ir bailius. Kiek nedaug yra žmonių, kurie išdrįsta atsilaikyti prieš
šmeižtą, pyktį, psichologinį bei moralinį, o kartais ir teisinį
susidorojimą. Gaila, kad garbingi žmonės traukiasi iš Valstybės
valdymo institucijų, nes nepajėgia jose veikti pagal savo sąžinę
bei dorinius principus.
Palaimintoji Motina Teresė sakė: Esu įsitikinusi,
kad politikai per mažai laiko praleidžia ant kelių. Esu tikra, kad
jie daug geriau atliktų savo užduotį, jei tai darytų.
Šios dienos pirmojo skaitinio antroje dalyje girdėjome,
kas yra priešprieša prakeikimui: Laimingas žmogus, kurs Dievu pasikliauja
ir visko iš Viešpaties vilias.
Tik tuomet, kai suprasime, kad žemiškasis gyvenimas
yra vien žmogaus gyvenimo istorijos pradžia, nulemianti jo amžinybę,
tik tuomet, kai Dešimt Dievo įsakymų taps mūsų gyvenimo pagrindu,
tik tuomet, kai žmogus suvoks savo nemirtingos sielos svarbą, galėsime
sakyti, kad esame laisvės vaikai.
Visuomeninis teisingumas priklauso nuo žmonių
tarpusavio santykių, nuo jų susitarimo. O religijos žvilgsniu žmogus
turi būti teisingas ne tik kito žmogaus akivaizdoje, bet taip pat
ir Dievo akivaizdoje. Pranašas Izaijas šaukė: Pašalinkite savo darbų
blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti.
Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį,
ginkite našlės bylą (Iz 1,16-17).
Dievo garbinimas, artimo meilė, teisingumo siekimas,
kova su priespauda ir išnaudojimu, pagarba žmogui visi šie dalykai
labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Krikščioniui visos šios vertybės
kyla iš tikėjimo, kuris nėra vien deklaracija, vien šventinio renginio
ir užimamų aukštų pareigų sudėtinė dalis, bet konkretus, kasdienis,
sąžiningas gyvenimas. Krikščionis aukojasi kitiems bendruomenės
nariams ir dėl žmogiškojo solidarumo, ir dėl to, kad tokios jo aukos
nori, taip aukotis jį moko Dievas. Čia verta prisiminti šventojo
Jono Auksaburnio įspėjimą: Jei nori garbinti Kristaus Kūną, tai
nepraeik abejingai pro šalį, kai jį sutiksi kelyje nuogą ir sušalusį.
Šios dienos minėjimas mums kelia egzistencinį
klausimą: ar išliksime laisva tauta? Ar išmoksime vienas į kitą
žvelgti su pagarba ir pasitikėjimu? Ar suprasime, kad esame atsakingi
ne vien tik už savo kūną, bet ir už sielą bei vienas kitą?
Žemėje rojaus dar niekas nesukūrė ir nesukurs.
Rūpindamiesi žemiška gerove, priimdami vis naujus ir naujus įstatymus,
kurie padeda įtvirtinti materialinę gerovę, neužmirškime, kad visa
tai gali atsigręžti prieš mus pačius ir virsti baisiu prakeiksmu,
jeigu nepaisysime kiekvienam žmogui Dievo duotų įsakymų, kuriais
grindžiamas visų tautų gyvenimas.
Tėvynės laisvės rūmas išliks tik tuomet, kai bus
pastatytas ant dvasinių pamatų. Tik tokiuose namuose nebus turtuolių
ir lozorių, o vien broliai ir seserys, kuriems Tėvas Dievas trokšta
dovanoti savo meilę ir gailestingumą. Be Dievo pagalbos neįstengsime
ilgai džiaugtis savąja laisve. Todėl dar kartą įsiklausykime į Šventojo
Rašto žodžius: Taip kalba galybių Dievas: Susimąstykite, kaip jums
sekėsi! [
] Jūs daug tikėjotės, bet mažai gavote [
] Kodėl gi? [
]
Ogi todėl, kad mano Namai tebėra sugriauti, o jūs visi skubinatės
į savo namus [
] Drąsos, visi krašto žmonės, tai Viešpaties žodis.
Imkitės darbo! Juk aš su jumis (Ag 1, 79; 2, 4).
Homilija, pasakyta
Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje kovo 11-ąją
© 2004 "XXI amžius"
|