|
Nepražudykime Pilėnų dvasios
Vyskupas Jonas Kauneckas
Jūsų Ekscelencijos Prezidentai, Jūsų Ekscelencijos
Ambasadoriai, didžiai gerbiami Parlamentarai ir Vyriausybės nariai,
Svečiai, Ponios ir Ponai, visi, visi didvyrių žemės žmonės!
Taip, tai ne tušti himno žodžiai. Mūsų tautos,
lietuvių tautos didvyriškumas atvedė mus ir į Vasario 16-ąją, ir
į Kovo 11-ąją. Visada mūsų tauta buvo ypatinga, didvyrių tauta.
Štai Vyganto Marburgiečio kronika pasakoja: keturi
tūkstančiai Pilėnų gynėjų, matydami, kad pralaimi, nutarė susideginti.
Kryžiuočiai, pamatę degančius vyrus, pasibaisėję pabėgo: Kas gali
nugalėti šią tautą, jei ji greičiau eina į ugnį, negu į nelaisvę?
Ar tai nepasikartojo, brangieji, daugybę kartų
mūsų lietuvių tautos istorijoje? Drąsiai ėjo į karą lietuviai visada
prieš visokius okupantus, kad ir pačius galingiausius: kryžiuočius,
carinę Rusiją, sovietus.
Kuo gi skiriasi nuo Pilėnų 1863 metų sukilimas?
Mažytė tauta prieš šimtamilijoninę Rusiją! Ir lietuvišką raštą uždraudus,
nepasidavėme, nešė knygas jauni žmonės, eidami lyg į Pilėnus, žinodami,
kad žandarų kulkos nukaus arba reikės supūti Sibire. 40 metų, rodos,
tokios beviltiškos kovos. Betgi mes nugalėjome! Ir štai minime 100
metų dabar nuo Lietuvos spaudos sugrąžinimo.
Ir Vasario 16-osios nepriklausomybėn vėl ėjome
tarsi į Pilėnus. Juk po Pirmojo pasaulinio karo tebesidalijant Europą,
išdrįso mūsų didvyrių tauta pasakyti: Mes nepriklausomi! Ir daug
kraujo, apgindami tą nepriklausomybę, išliejome. Ir dabar Lietuva
pilna savanorių kapų.
Vėl šimtamilijoninė sovietinė imperija, o mes
tokie maži, tarsi Pilėnų gynėjai. Jokia kita tauta neišdrįso prieš
sovietus ištisą dešimtmetį kovoti partizaninį karą. Jokia kita tauta!
Argi mūsų partizanai nežinojo, kad jie kaip tie Pilėnų gynėjai,
argi jie nematė, kad reikės mirti išbadytomis akimis, nuluptais
nagais, srutų duobėse, išvietėse arba nuogais išmėtytais gatvėse?..
Bet net ir paskutinio partizano mirtis nesužlugdė mūsų, mes nepralaimėjome,
nes tęsėsi kai kurių vadinama pasyvioji rezistencija. Ne, tai buvo
labai aktyvi kova, dvasinė kova. Vieninteliai Sovietų imperijoje
turėjome pakankamai pogrindyje išleistų maldaknygių, katekizmų,
dvasinės ir patriotinės literatūros. Galime išvardyti per dvidešimt
pogrindžio laikraščių, kai 200 milijonų kitų tautų gal penkis kartus
mažiau turėjo. Mūsų tauta penkis kartus daugiau. Tokia mūsų tauta!
Ypatinga didvyrių tauta.
Tokie atėjome ir į Sąjūdžio mitingus, ir į Kovo
11-ąją. Tam reikėjo ne mažesnės drąsos negu Pilėnuose. Argi neatsiminėme
Vengrijos įvykių, Prahos kruvino pavasario?..
Ir Kovo 11-osios signatarai, garbė jiems, tą naktį
žinojo Maskvos grėsmę.
Ar nepasikartojo Pilėnai sausio 13-ąją? Kai V.Landsbergio
balsas ramiai skelbė: Moterys ir vaikai, eikite namo, gyvenkite.
Nepasitraukė žmonės. Ir kruvinasis bolševikas, kaip ir kryžiuočiai
išsigandę, pasitraukė. Kas gali nugalėti tokius, kurie nesitraukia
net prieš tankus, net prieš ugnį?
O kodėl, brangieji, šiandien didvyrių tautos žmonės
sako, net disidentai buvę sako: Ne už tokią Lietuvą kovojome?
Aš nuolat savęs, kaip vyskupas, klausiu: Kodėl
ne už tokią Lietuvą kovojome?
Baigdamas aš kreipiuosi į aukštuosius ir žemesnius
valdžios žmones. Nepražudykime Pilėnų dvasios, brangieji! Nepražudykime
tos Pilėnų dvasios, dabar ji dideliame pavojuje. Nepražudykime jaunimo!
Tiesa, mes turime nuostabaus jaunimo. Juk mūsų ateitininkai gieda:
Ateitį regim Tėvynės laimingą. Daug nuostabaus jaunimo aukštosiose
mokyklose sunkiomis sąlygomis siekia mokslo. Aš žaviuosi tuo jaunimu.
Bet štai sausio 13-ąją kabinu vėliavą. Pro šalį
eina moksleivės ir klausia: Vyskupe, kokia gi diena, kodėl vėliavą
kabinate? Dieve mano, Dieve mano, kur eina mokykla, jeigu moksleiviai
nežino sausio 13-osios?
Brangieji valdžios žmonės, parlamentarai, padarykime
viską, kad mokykloje būtų gyvas patriotinis auklėjimas, kad nebūtų
iš programų išbraukiamas nei Maironis, nei Brazdžionis.
Žinote, ką paprasti žmonės sako, mano tikintieji?
Netvarka, didelė netvarka jūsų protuose, kai savo algas didinate,
jau taip palyginti dideles algas, o nematote skurdžių stipendijų,
didelių mokesčių už mokslą, minimalių atlyginimų ir pensijų. Dejuojame
dėl nykstančios tautos demografijos, o kokia parama šeimai? Visa
šeimos politika, žmonės sako, tai pasityčiojimas.
Atleiskite, tikrai atleiskite, kad tokią nuostabią
dieną aš tai kalbu. Aš ir Dievui nuolat tai kalbu. Žinote, Dievas
girdi tautos skundą, jis sako per pranašą Jeremiją: Mano tautos
skausmas pasiekė mane. Tad maldauju jus ir Dievą meldžiu atkreipti
dėmesį į tautos skausmą ir vargą. Sau didinti algas tik tada, kai
kitiems sukuriame geresnes sąlygas.
Ir dabartinėje mūsų aukščiausios valdžios krizėje
tikintieji manęs prašo raginti visus į maldą. Aš paprašiau vyskupijos
tikinčiųjų kasdien melstis, kad Dievas padėtų įveikti šiuo metu
Lietuvoje susidariusią sudėtingą padėtį.
Taigi sveikindamas jus, aš noriu tai pasakyti:
jūs visada mūsų maldose, Dievas mūsų maldose jus apkabina.
© 2004 "XXI amžius"
|