|
Kovo 11-oji po keturiolikos metų
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Kovo 11oji geriausiai suprantama tiems, kurie
okupacijos metais kentėjo ir patyrė didžiausius praradimus. Jeigu
kas šito nepatyrė, siūlyčiau pažiūrėti neseniai sukurtą filmą Vienui
vieni. Kovo 11oji yra brangi kiekvienam lietuviui, kurio širdyje
rusena nors silpnutė meilė laisvai tėvų žemei.
Paskelbę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, mes
ryžomės ilgai savo širdyse nešiotą, kalėjimuose bei tremtyse nenumarintą
laisvės siekį paversti gyvenimu. Ačiū Dievui, kad dauguma anuometės
Aukščiausios Tarybos deputatų nesuabejojo dėl būtinumo paskelbti
nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Visi Lietuvos žmonės žvelgė į
ateitį, kurioje švietė nepriklausomos ir laisvos Tėvynės gyvenimo
viltis, nors buvo sunku net įsivaizduoti, jog Lietuvoje neliks svetimos
valstybės tankų ir jos mėlyno dangaus neraižys sovietų lėktuvai.
Keturiolika metų, skiriančių mus nuo tos reikšmingos
datos, buvo kupini nevienareikšmių patirčių: atsivėrė valstybių
sienos, širdyse netilpo laisvės džiaugsmas, lydėjo būsimų permainų
viltis. Tačiau prabėgę metai buvo kupini nusivylimų, praradimų ir
geliančio skausmo dėl padarytų klaidų. Tūkstančiams mūsų tautiečių
sudužo viltys tik dėl to, kad kažką klaidingai pasirinko. Keturiolika
metų mes augome kaip vaikai, kuriems trūko tėvų meilės. Ne visada
jautėme, kad Tėvynė yra motina, nes kai kada dėl atsakingų žmonių
kaltės ir apsileidimų ji atrodė panaši į pamotę, nematančią silpnų
vaikų kančios. Be tėvų meilės vaikai dažnai užauga pikti, kompleksuoti,
sunkiai prognozuojami. Ar ne tokie šiandien yra tie, kurie net valstybei
svarbiais momentais vadovaujasi ne protu, bet destruktyviomis emocijomis,
kurie savanaudiškus siekius iškelia aukščiau už Lietuvos valstybės
interesus?
Į Kovo 11-ąją atėjome penkiasdešimt metų, išnešioję
laisvę savo širdyje kaip kūdikį. Atėjome įsitikinę, jog be laisvės
negalime ir nenorime daugiau gyventi. Atėjome su viltimi, kad ją
tikrai pasieksime. Todėl buvome vieningi ir stiprūs.
O dabar Kovo 11-ąją minime nuliūdę ir sutrikę,
kaip Jėzaus mokinys Jonas, stovintis po Išganytojo kryžiumi ir vis
abejojantis, ar nukryžiuotas ir mirštantis jo Mokytojas prisikels,
kaip buvo žadėjęs. Be abejo, mes galėjome būti kitokie. Galėjome
nujausti, kad laisvė nebus lengva. Galėjome numanyti, kad daugelis
žmonių nenorės pakeisti savo gyvenimo būdo ir neatsakingai naudosis
laisve. Jiems bus nė motais, kad kažkas šalia jų kentės ar bus praradęs
viltį. Galėjome neužmiršti, kad kaimynai iš Rytų nepaliks mūsų ramybėje
ir suras šimtus būdų sujaukti mūsų laisvės siekius ir pažadinti
nelaisvės dienų ilgesį. Apie tai kalba dabartinė sumaištis daugelio
lietuvių širdyse. Atlikti Vilmorus tyrimai liudija, kad net 53
procentai Lietuvos gyventojų mano, jog prie sovietų gyveno geriau.
Argi dvasioje nepasimetęs žmogus gyvenimą be laisvės gali vadinti
geru? Ar šitoks žmogus nėra blogesnėje padėtyje už tą paklydusį
jaunuolį iš Kristaus palyginimo, kuris šlamštė kiaulių jovalą? Šis
jaunuolis suprato, kad tikras gyvenimas gali būti tik tėvų namuose,
bet ne čia - su kiaulėmis. Todėl jis kėlėsi ir pasakė: Eisiu į tėvo
namus! Kiek dar reikės metų, kad būtume prisikėlę visi?
Daug kur galėjome būti kitokie, bet niekada nevėlu
keistis. Yra pavojus, kad daug ką užmiršime ir ateityje ir vėl balsuosime
už naujų gelbėtojų gražius veidus ir jų pažadų miražus, o paskui
juos keiksnosime, jog priima blogus įstatymus ir nesirūpina mumis.
Tačiau nemiršta viltis, kad ateityje pasielgsime protingiau.
Ieškau atsakymo į klausimą, kodėl per keturiolika
metų mus lydėjo tiek nesėkmių? Ar galėjo kai kas būti geriau? Tikrai
galėjo, jeigu daugiau vietos būtume palikę Dievo veikimui, ypač
mūsų pačių širdyse. Šito tikrai nepadarėme. Įvairių minėjimų metu
aukojamos šv. Mišios ar šventinami paminklai visiškai neliudijo,
kad pasikeitė žmonių širdys ir atsikratyta vergo dvasios. Daugeliui
vergiška dvasia buvo kaip kupra. Ji neleido naujomis akimis žvelgti
į atgautą laisvę. Kovo 11-oji negalėjo mus nei išlaisvinti, nei
pakeisti, galėjo tik padėti, o išlaisvinti gali tik tiesa ir Dievas.
Tiesa padarys jus laisvus, - skaitome Šventajame Rašte.
Politikai ir valdžios vyrai ne kartą tikėjimu
tik bandė prisidengti, nes drauge su tikėjimo deklaracijomis buvo
daromi ne Dievo, bet piktojo darbai. Šiandienė suirutė žmonių protuose
ir širdyse liudija, kad daugelis neturi tikėjimo, nes kur yra tikėjimas,
ten yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, gerumas, romumas, susivaldymas
(plg. Gal 5). Jeigu save tikinčiaisiais laikantys žmonės gali kartoti
fašistinius šūkius, jei gali agituoti minią nepaisyti valstybės
institucijų teisėtų sprendimų, jei gali net girti pareigūnų daromus
nusikaltimus, tai yra apgailėtini ženklai, apie kuriuos kadaise
rašė apaštalas Paulius: Broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tačiau
šios laisvės vardan nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems
su meile tarnauti. Bet jei vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite,
kad nebūtumėte vienas kito praryti.
Ką darysime? Tikinčiųjų žmonių bendruomenė atsakingais
Lietuvai momentais privalo Evangelijos šviesoje sverti savo kasdienį
elgesį ir daromus sprendimus. Kaip anuomet Kovo 11 -ąją žinojome,
ką rinktis, taip ir šiandien nuoširdus tikėjimas turi padėti branginti
ir ginti išsikovotą laisvę. Visų pirma šią laisvę apginti savo širdyje.
Ypač kviečiu jaunimą auginti savo širdyje atsakingą ir gėrį kuriančią
laisvę.
Pamokslas, pasakytas
kovo 11-ąją Kauno Arkikatedroje
© 2004 "XXI amžius"
|