Žmonės padarė viską o valdžia?
Kazimieras MOTIEKA,
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras
Prieš pradedant savo pasisakymą, leiskite visus
jus pasveikinti su Nepriklausomybės atstatymo 14-osiomis metinėmis.
Esu laimingas, kad iš šios tribūnos galiu išreikšti
padėką visoms partijoms, kurios Seime parodė lietuvišką vienybę
sprendžiant savo tėvynės laisvės saugumo klausimą padėkoti už
jūsų priimtą įstatymą dėl Lietuvos priėmimo į NATO sutarties ratifikavimo.
Už mūsų priėmimą į NATO aš dėkoju visoms NATO ir Vakarų demokratijos
šalims. Šio įstatymo didžiulę reikšmę aš sieju ne tiktai su Lietuvos
laisvės saugia ateitimi, bet ir su daugelio tūkstančių lietuvių
atmintimi, kurie už laisvę kovojo ir žuvo Lietuvos miškuose ir Sibiro
lageriuose.
O dabar norėčiau pasisakyti apie Lietuvos vidaus
rūpesčius, apie tai, jog tiktai geri įstatymai gali atskleisti žmonių
iniciatyvą. Tai yra teisinės valstybės pagrindas ir esmė.
1990 m. kovo 11 d. paskelbus aktą dėl Lietuvos
nepriklausomos valstybės atstatymo, Lietuvos žmonės ir jų išrinkta
LR Aukščiausioji Taryba Atkuriamasis Seimas tikrai nesitikėjo,
kad po keturiolikos metų, Lietuvos priėmimo į NATO ir Europos Sąjungą
išvakarėse, atsiras realus pavojus ir būtinybė apginti Lietuvos
Respublikos nepriklausomybę nuo Rusijos štabuose organizuoto plano,
siekiančio mūsų pačių rankomis įgyvendinti Lietuvos sugrąžinimą
į Rusijos įtakos sferą. Valdantieji Rusiją sluoksniai jau nebe paslapčia,
bet atvirai, net kreipimusi į Europos Sąjungos struktūras, be jokių
užuolankų pareiškė apie Rusijos reikalavimus ir siekius įtvirtinti
jos įtaką, o tuo pačiu ir viešpatavimą Baltijos valstybėse. Dabartiniu
metu vykstančiame apkaltos procese buvo atskleisti akivaizdūs ir
nenuginčijami faktai, kad ta linkme Rusija konkrečių darbų ėmėsi
žymiai anksčiau, nei ji pareiškė tokio pobūdžio pareiškimą Europos
Sąjungai. Tokių faktų ir tokios tikrovės fone Vakarų demokratijos
pasaulis šiandien įdėmiai stebi Lietuvą.
Kyla teisėtas klausimas kodėl ši situacija susidarė
būtent Lietuvoje? Kodėl iš trijų Baltijos valstybių Rusija pasirinko
Lietuvą kaip labiausiai tinkamą jos ekspansijai?
Būtent šių klausimų analizė ir mūsų padarytos
išvados turės lemti tolesnį Lietuvos politinį, ekonominį ir socialinį
vystymąsi atsižvelgiant į tai, jog Rusijos ekspansionizmas mūsų
atžvilgiu nesiliaus iki pati Rusija taps demokratine valstybe. Deja,
bet akivaizdu tai, jog Rusijos kelias į demokratiją dar yra ilgas.
Todėl šiandien labai svarbu suvokti, jog Lietuvą
kaip tinkamiausią valstybę savo tikslams įgyvendinti Rusija pasirinko
ne vien todėl, kad įvairiais keliais į Prezidento rinkimus investavo
stambią sumą rusiškos kilmės pinigų. Daug svarbiau yra suprasti
tai, jog tokių pinigų pagalba Rusija savo planus sieja su mūsų visuomenėje
neišspręstomis problemomis, kurios po 1990 m. kovo 11 d. buvo sprendžiamos
arba neatleistinai vangiai (pvz., nuosavybės teisių į nekilnojamąjį
turtą atstatymas), arba netikusiai (pilietybės bei dirbančių pensininkų
nepateisinamo nuskurdinimo klausimai), arba visai nesprendžiamos
(smulkaus ir vidutinio verslo efektyvaus plėtojimo, įstatymų veiksmingumo,
jų stabilumo ir kiti klausimai). Ypač trūko radikalių ir veiksmingų
įstatyminių norminių aktų, nukreiptų į verslo plėtojimą kaime ir
jame gyvenančių žmonių problemų išsprendimą.
Čia paminėjau tiktai keletą klausimų, kurie jau
keturiolika metų drumsčia daugelio Lietuvos žmonių nuotaiką ir net
sukelia jų nepasitikėjimą valstybe.
Minėdami nepriklausomybės atstatymo keturioliktąsias
metines, trumpai atsisukime į praeitį ir pamąstykime: ar viską padarė
Lietuvos žmonės, kad būtų atstatyta ir apginta Lietuvos nepriklausoma
valstybė? Manau, visi sutiksime, jog tiktai Lietuvos žmonių vienybė
ir jų ryžtas, nukreiptas prieš sovietinę okupaciją, suteikė galimybę
jos remtiems ir išrinktiems deputatams 1990 m. kovo 11 d. atstatyti
Lietuvos nepriklausomą valstybę. Kiek vėliau Lietuvos žmonės gynė
ir apgynė svarbiausius Lietuvos objektus. Jie aukojo savo sveikatą
ir gyvybę prie Televizijos bokšto, muitinėse, prie Aukščiausiosios
Tarybos, Sitkūnuose ir kitose šalies vietose. Lietuvos žmonės pakėlė
sovietinės blokados sunkumus, ekonomikos nuosmukį, sovietinės kariuomenės
siautėjimus. Lietuvos žmonių vienybė, ryžtas ir neapsakomas santūrumas
padarė viską, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma valstybė,
kad laisvos tėvynės žmonėms būtų gyventi geriau.
Bet pamąstykime ir apie tai, ar per keturiolika
nepriklausomybės metų viską padarė Lietuvos žmonių išrinkta valdžia?
Ar ji pateisino Lietuvos žmonių lūkesčius gyventi geriau? Reikia
pripažinti, jog nė vienos kadencijos valdžia negali pasigirti sprendimais,
kurių ir šiandien laukia mažas pajamas gaunantys žmonės, pensininkai
ir invalidai. Šiuo metu sprendžiama apkalta akivaizdžiai atskleidė
tai, jog valdžia neleistinai atitrūko nuo ženklios dalies Lietuvos
laisvę iškovojusių žmonių rūpesčių ir problemų. Dėl šių priežasčių
atsirado ne tiktai šių žmonių nepasitikėjimas valdžia. Dėl tų pačių
priežasčių žmonės neteko iškovotos laisvės džiaugsmo, taip pat meilės
savo tėvynei ir atsidavimo savo tautai jausmo. Šiandien svarbu ne
smerkti tuos žmones, ne neigti jų požiūrį į valdžią ir Lietuvos
valstybę, bet juos suprasti ir, kaip Seime sakoma, bendru sutarimu
imtis skubių priemonių suteikti tiems žmonėms ne deklaratyvią, bet
realią viltį, jog jų gyvenimas ženkliai pagerės.
Dėl valdžios neveiklumo ir nerodomo susirūpinimo
dalis nusivylusių Lietuvos žmonių jau prarado ryšį su Lietuvos valstybe.
Prieš savo valią jie tapo abejingi tokioms iškilioms, šventoms ir
vienijančioms sąvokoms kaip Nepriklausomybė, Laisvė, Tėvynė, patriotizmas.
Todėl jie ieško užtarimo ne valstybėje, ne jos demokratinėse struktūrose,
bet asmenyje, kuris, kaip ir jo rėmėjai, skelbiasi turįs tvirtą
ranką ir yra vienintelis pajėgus įvesti tvarką, teisingumą ir jo
valdomą demokratiją. Dėl tos priežasties vieni nusivylę žmonės apie
savo valstybę kalba neigiamai, kiti iš viso neteko nuovokos, kas
per daiktas yra valstybė, kuri jais nesirūpina, nesudaro tinkamų
sąlygų steigti verslą, vystyti iniciatyvą ir veiklą. Tiktai nykstanti
tėvynės meilė pagimdo tokias absurdiškas kalbas, jog prie rusų
buvo geriau, arba maldas Lietuvos Prezidentui, kad jis neitų į
Vakarus, bet eitų į Rytus, nes tada esą Lietuva augins gyvulius,
veš juos į Rusiją, o ši už tai duos mums žibalo. Štai kokiais keliais
Lietuvos žmonių dalis tikisi pagerinti savo gyvenimą, kada jais
nesirūpina jų iškovota ir apginta valstybė ir valdžia. Štai į kurią
Lietuvos visuomenės dalį yra nukreipti rusiškos kilmės pinigai ir
už juos kalbančių oratorių, neformalių organizacijų ir jų kūrėjų
dėmesys. Skaldytojai puikiai žino, jog savo veikla jie ardo mūsų
tautos vienybę, priešina Lietuvos gynėją su Lietuvos gynėju ir tuo
pačiu sistemingai ardo mūsų valstybės pamatus. Tai ne demokratinė,
bet aiškiai išreikšta nusikalstamai skaldytojiška veikla, ir tą
suprasti šiandien turime visi.
Šie reiškiniai tai ženklas, kad valstybės vidaus
politika turi esminių ir skubiai taisytinų trūkumų, kuriais naudojasi
nieko gero Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei nelinkinčios jėgos.
Tuo pačiu tie reiškiniai tai mūsų valdžios išbandymas, kaip greitai
ji priims sprendimus, kurių laukia nesulaukia dalis nusivylusių
Lietuvos žmonių. Mes neturime teisės pasinerti į svarstymus: daug
ar nedaug yra tokių žmonių Lietuvoje. Lietuvai ir jos valdžiai turi
būti vienodai brangus kiekvienas Lietuvos žmogus ir vienodai svarbus
kiekvieno jų rūpestis. Tiktai valstybės dėmesys ir nuo jos priklausantys
realūs pasikeitimai tų žmonių gyvenime vėl sugrąžins mūsų tautos
vienybę, kurios jėgą siekiant laisvės teko patirti net didžiausiai
ir paskutinei pastarojo amžiaus pavergtų tautų imperijai.
Todėl aš, kaip Lietuvos nepriklausomos valstybės
atstatymo akto signataras, šios dienos šventės proga kviečiu Lietuvos
Respublikos Seimą, visas jame atstovaujančias partijas ir Vyriausybę
neatidėliotinai peržiūrėti savo planus ir, pasitelkus visuomenės
atstovus, taip pat atitinkamų mokslų specialistus, imtis neatidėliotinų
priemonių išspręsti šiame trumpame šventiniame mano pasisakyme paminėtas
Lietuvos žmonių problemas. Turime suprasti, jog tiktai visų politinių
jėgų sutartinu darbu mes sugebėsime atstatyti Lietuvos žmonių vienybę,
o tuo pačiu pasiekti, kad skrajojančiam marionečių teatrui ir jo
hampelmanams Lietuvos žmonės užtrenktų ne tiktai salių paradines
duris, bet ir vartus į jų miestus ir kaimus.
Linkiu jums stiprybės, dėmesio ir gerų darbų visų
Lietuvos žmonių labui.
© 2004 "XXI amžius"
|