Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žmonės padarė viską – o valdžia?

Kazimieras MOTIEKA,

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras

 

Prieš pradedant savo pasisakymą, leiskite visus jus pasveikinti su Nepriklausomybės atstatymo 14-osiomis metinėmis.

Esu laimingas, kad iš šios tribūnos galiu išreikšti padėką visoms partijoms, kurios Seime parodė lietuvišką vienybę sprendžiant savo tėvynės laisvės saugumo klausimą – padėkoti už jūsų priimtą įstatymą dėl Lietuvos priėmimo į NATO sutarties ratifikavimo. Už mūsų priėmimą į NATO aš dėkoju visoms NATO ir Vakarų demokratijos šalims. Šio įstatymo didžiulę reikšmę aš sieju ne tiktai su Lietuvos laisvės saugia ateitimi, bet ir su daugelio tūkstančių lietuvių atmintimi, kurie už laisvę kovojo ir žuvo Lietuvos miškuose ir Sibiro lageriuose.

O dabar norėčiau pasisakyti apie Lietuvos vidaus rūpesčius, apie tai, jog tiktai geri įstatymai gali atskleisti žmonių iniciatyvą. Tai yra teisinės valstybės pagrindas ir esmė.

1990 m. kovo 11 d. paskelbus aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, Lietuvos žmonės ir jų išrinkta LR Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas tikrai nesitikėjo, kad po keturiolikos metų, Lietuvos priėmimo į NATO ir Europos Sąjungą išvakarėse, atsiras realus pavojus ir būtinybė apginti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nuo Rusijos štabuose organizuoto plano, siekiančio mūsų pačių rankomis įgyvendinti Lietuvos sugrąžinimą į Rusijos įtakos sferą. Valdantieji Rusiją sluoksniai jau nebe paslapčia, bet atvirai, net kreipimusi į Europos Sąjungos struktūras, be jokių užuolankų pareiškė apie Rusijos reikalavimus ir siekius įtvirtinti jos įtaką, o tuo pačiu ir viešpatavimą Baltijos valstybėse. Dabartiniu metu vykstančiame apkaltos procese buvo atskleisti akivaizdūs ir nenuginčijami faktai, kad ta linkme Rusija konkrečių darbų ėmėsi žymiai anksčiau, nei ji pareiškė tokio pobūdžio pareiškimą Europos Sąjungai. Tokių faktų ir tokios tikrovės fone Vakarų demokratijos pasaulis šiandien įdėmiai stebi Lietuvą.

Kyla teisėtas klausimas – kodėl ši situacija susidarė būtent Lietuvoje? Kodėl iš trijų Baltijos valstybių Rusija pasirinko Lietuvą kaip labiausiai tinkamą jos ekspansijai?

Būtent šių klausimų analizė ir mūsų padarytos išvados turės lemti tolesnį Lietuvos politinį, ekonominį ir socialinį vystymąsi atsižvelgiant į tai, jog Rusijos ekspansionizmas mūsų atžvilgiu nesiliaus iki pati Rusija taps demokratine valstybe. Deja, bet akivaizdu tai, jog Rusijos kelias į demokratiją dar yra ilgas.

Todėl šiandien labai svarbu suvokti, jog Lietuvą kaip tinkamiausią valstybę savo tikslams įgyvendinti Rusija pasirinko ne vien todėl, kad įvairiais keliais į Prezidento rinkimus investavo stambią sumą rusiškos kilmės pinigų. Daug svarbiau yra suprasti tai, jog tokių pinigų pagalba Rusija savo planus sieja su mūsų visuomenėje neišspręstomis problemomis, kurios po 1990 m. kovo 11 d. buvo sprendžiamos arba neatleistinai vangiai (pvz., nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymas), arba netikusiai (pilietybės bei dirbančių pensininkų nepateisinamo nuskurdinimo klausimai), arba visai nesprendžiamos (smulkaus ir vidutinio verslo efektyvaus plėtojimo, įstatymų veiksmingumo, jų stabilumo ir kiti klausimai). Ypač trūko radikalių ir veiksmingų įstatyminių norminių aktų, nukreiptų į verslo plėtojimą kaime ir jame gyvenančių žmonių problemų išsprendimą.

Čia paminėjau tiktai keletą klausimų, kurie jau keturiolika metų drumsčia daugelio Lietuvos žmonių nuotaiką ir net sukelia jų nepasitikėjimą valstybe.

Minėdami nepriklausomybės atstatymo keturioliktąsias metines, trumpai atsisukime į praeitį ir pamąstykime: ar viską padarė Lietuvos žmonės, kad būtų atstatyta ir apginta Lietuvos nepriklausoma valstybė? Manau, visi sutiksime, jog tiktai Lietuvos žmonių vienybė ir jų ryžtas, nukreiptas prieš sovietinę okupaciją, suteikė galimybę jos remtiems ir išrinktiems deputatams 1990 m. kovo 11 d. atstatyti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Kiek vėliau Lietuvos žmonės gynė ir apgynė svarbiausius Lietuvos objektus. Jie aukojo savo sveikatą ir gyvybę prie Televizijos bokšto, muitinėse, prie Aukščiausiosios Tarybos, Sitkūnuose ir kitose šalies vietose. Lietuvos žmonės pakėlė sovietinės blokados sunkumus, ekonomikos nuosmukį, sovietinės kariuomenės siautėjimus. Lietuvos žmonių vienybė, ryžtas ir neapsakomas santūrumas padarė viską, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, kad laisvos tėvynės žmonėms būtų gyventi geriau.

Bet pamąstykime ir apie tai, ar per keturiolika nepriklausomybės metų viską padarė Lietuvos žmonių išrinkta valdžia? Ar ji pateisino Lietuvos žmonių lūkesčius gyventi geriau? Reikia pripažinti, jog nė vienos kadencijos valdžia negali pasigirti sprendimais, kurių ir šiandien laukia mažas pajamas gaunantys žmonės, pensininkai ir invalidai. Šiuo metu sprendžiama apkalta akivaizdžiai atskleidė tai, jog valdžia neleistinai atitrūko nuo ženklios dalies Lietuvos laisvę iškovojusių žmonių rūpesčių ir problemų. Dėl šių priežasčių atsirado ne tiktai šių žmonių nepasitikėjimas valdžia. Dėl tų pačių priežasčių žmonės neteko iškovotos laisvės džiaugsmo, taip pat meilės savo tėvynei ir atsidavimo savo tautai jausmo. Šiandien svarbu ne smerkti tuos žmones, ne neigti jų požiūrį į valdžią ir Lietuvos valstybę, bet juos suprasti ir, kaip Seime sakoma, bendru sutarimu imtis skubių priemonių suteikti tiems žmonėms ne deklaratyvią, bet realią viltį, jog jų gyvenimas ženkliai pagerės.

Dėl valdžios neveiklumo ir nerodomo susirūpinimo dalis nusivylusių Lietuvos žmonių jau prarado ryšį su Lietuvos valstybe. Prieš savo valią jie tapo abejingi tokioms iškilioms, šventoms ir vienijančioms sąvokoms kaip Nepriklausomybė, Laisvė, Tėvynė, patriotizmas. Todėl jie ieško užtarimo ne valstybėje, ne jos demokratinėse struktūrose, bet asmenyje, kuris, kaip ir jo rėmėjai, skelbiasi turįs tvirtą ranką ir yra vienintelis pajėgus įvesti tvarką, teisingumą ir jo valdomą demokratiją. Dėl tos priežasties vieni nusivylę žmonės apie savo valstybę kalba neigiamai, kiti iš viso neteko nuovokos, kas per daiktas yra valstybė, kuri jais nesirūpina, nesudaro tinkamų sąlygų steigti verslą, vystyti iniciatyvą ir veiklą. Tiktai nykstanti tėvynės meilė pagimdo tokias absurdiškas kalbas, jog „prie rusų buvo geriau”, arba maldas Lietuvos Prezidentui, kad jis neitų į Vakarus, bet eitų į Rytus, nes tada esą Lietuva augins gyvulius, veš juos į Rusiją, o ši už tai duos mums žibalo. Štai kokiais keliais Lietuvos žmonių dalis tikisi pagerinti savo gyvenimą, kada jais nesirūpina jų iškovota ir apginta valstybė ir valdžia. Štai į kurią Lietuvos visuomenės dalį yra nukreipti rusiškos kilmės pinigai ir už juos kalbančių oratorių, neformalių organizacijų ir jų kūrėjų dėmesys. Skaldytojai puikiai žino, jog savo veikla jie ardo mūsų tautos vienybę, priešina Lietuvos gynėją su Lietuvos gynėju ir tuo pačiu sistemingai ardo mūsų valstybės pamatus. Tai – ne demokratinė, bet aiškiai išreikšta nusikalstamai skaldytojiška veikla, ir tą suprasti šiandien turime visi.

Šie reiškiniai – tai ženklas, kad valstybės vidaus politika turi esminių ir skubiai taisytinų trūkumų, kuriais naudojasi nieko gero Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei nelinkinčios jėgos. Tuo pačiu tie reiškiniai – tai mūsų valdžios išbandymas, kaip greitai ji priims sprendimus, kurių laukia – nesulaukia dalis nusivylusių Lietuvos žmonių. Mes neturime teisės pasinerti į svarstymus: daug ar nedaug yra tokių žmonių Lietuvoje. Lietuvai ir jos valdžiai turi būti vienodai brangus kiekvienas Lietuvos žmogus ir vienodai svarbus kiekvieno jų rūpestis. Tiktai valstybės dėmesys ir nuo jos priklausantys realūs pasikeitimai tų žmonių gyvenime vėl sugrąžins mūsų tautos vienybę, kurios jėgą siekiant laisvės teko patirti net didžiausiai ir paskutinei pastarojo amžiaus pavergtų tautų imperijai.

Todėl aš, kaip Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, šios dienos šventės proga kviečiu Lietuvos Respublikos Seimą, visas jame atstovaujančias partijas ir Vyriausybę neatidėliotinai peržiūrėti savo planus ir, pasitelkus visuomenės atstovus, taip pat atitinkamų mokslų specialistus, imtis neatidėliotinų priemonių išspręsti šiame trumpame šventiniame mano pasisakyme paminėtas Lietuvos žmonių problemas. Turime suprasti, jog tiktai visų politinių jėgų sutartinu darbu mes sugebėsime atstatyti Lietuvos žmonių vienybę, o tuo pačiu pasiekti, kad skrajojančiam marionečių teatrui ir jo hampelmanams Lietuvos žmonės užtrenktų ne tiktai salių paradines duris, bet ir vartus į jų miestus ir kaimus.

Linkiu jums stiprybės, dėmesio ir gerų darbų visų Lietuvos žmonių labui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija