|
Žengiant į penkioliktuosius
Povilas Strapšys
Pavasaris. Artėja darganų ir šalčio pabaiga. Tirpstantis
purvinas sniegas grioviais nuneša žiemos suodžius į upelius ir upes.
Gamta pradeda laisvintis nuo ją kausčiusių patalų.
Šventėme jau kelioliktą kovo 11-ąją. Šios dienos
didingumas po truputį grimzta į istoriją. Kartu ryškiau matome ir
jos reikšmę. To meto sprendimai nūnai įgauna naują prasmę. Šiemet
Kovo 11-ąją pasitikome ne tik ES ir NATO prieangyje, bet ir susipykę
bei susiskaldę. Dvi Lietuvos, sako pesimistai ir ima vardyti socialinę
nelygybę įrodančius faktus. Viena Lietuva, sako jų oponentai ir
kalba apie vientisą tautą, sukiršintą žmonių širdžių ir protų drumstėjų.
Šis ginčas jau peraugo mandagaus ginčo rėmus. Kaista veidai, garsėja
šauksmai. Sunku patikėti, kad šiaurietiško temperamento tautiečiai,
gindami savo numylėto politiko autoritetą, gali išdrįsti mosuoti
ginklu (kaip tai jau atsitiko Utenoje). Tai kas gi teisus?
Tauta sunkiai serga. Serga savo vidumi, savo dvasia.
Išorėje tos negalios beveik nesimato. Mes slepiamės už paradinių
renginių ar statinių, oficialių laimėjimų suvestinių ir popierinių
gerovės kilimo kreivių. Fanfarų garsai ir fejerverkų liepsnos leidžia
mūsų valdžiai mums tvirtinti, kad viskas yra gerai. Na, o jei ir
pasitaiko kokių nesklandumų ar spragų, tai šitas lengvai bus įveikta
artimiausioje ateityje. Toks atsikalbinėjimas primena sovietmečio
anekdotą apie vis dar pasitaikančius sunkumus.
Bet realybė yra žiauresnė, negu ją įsivaizduoja
sotūs sostinės ministerijų ir departamentų klerkai ir jų viršininkai,
postringaujantys apie Lietuvos pažangą vienu ar kitu eurointegraciniu
klausimu. Šalyje klestinti korupcija, vis didėjanti socialinė nelygybė
ir ciniškai demonstruojamas naujalietuvių mažumos turtas bei likusių
žmonių skurdas verčia susimąstyti. Tiesa, klasikinių liberalizmo
vadovėlių persiskaitę ekonomikos šulai, įžūliai save vadinantys
finansų ekspertais, tvirtina, kad visos bėdos yra laikinos, ir pakiša
mums ūkio augimo prognozes. Pasirodo, augimas didžiausias ne tik
Europos, bet viso pasaulio mastu! Pasirodo, mes vos ne dramblių
tėvynė, naujųjų Vasiūkų suklestėjimo (kaip romane 12 kėdžių) prototipas.
Čia belieka liūdnai palinguoti galva. Joks bankininkas
ar politologas nesugeba paaiškinti vieno, esminio dalyko. Kas atsitiko
mūsų, lietuvių, dvasiai? Kodėl ją užvaldė tokios žemiškos ir žemos
aistros? Kur dingo Dievo ir tėvynės meilė, kur tas tylus heroizmas
ir pasiaukojimas, prieš keliolika metų nustebinęs visus pasaulio
galinguosius, ir mus palaikiusius, ir prieš mus kovojusius? O artimo
meilė, tas esmingiausias gerumo šaltinis? Negi viską užgožė vienas
asmeninės naudos siekis?
Madinga keikti prieškario Lietuvos Respubliką.
Jei tikėsime autoritetingais Lietuvos istorikais, ji buvo (ypač
po 1926 m.) vos ne fašistinė valstybė, chrestomatinės tironijos
ir autoritarizmo pavyzdys. Tiesa, ta diktatūra kažkaip sugebėjo
išugdyti sąmoningų ir nuoširdžių patriotų kartą, jai net nesistengiant
suklestėjo ūkis ir kultūra. Žinia, mūsų ultraliberalai tą linkę
nutylėti. Bet palyginus pirmuosius anos respublikos keturiolika
istorijos metų su paskutiniaisiais keturiolika metų, tikrovė liudija
ne nūdienos naudai. Tąsyk per keliolika metų jau išaugo ekonomiškai
susstiprėjusių ūkininkų karta, kuri leido į mokslus savo vaikus,
o šiais laikais per tą patį laikotarpį daugiau sugriauta, negu sukurta.
Tąsyk jau augo dvasiškai laisvi savos valstybės piliečiai, besididžiuojantys
savo valstybe. Dabar turime tik išjuoktą ir apspjaudytą tautos istoriją,
nostalgiškus padūsavimus apie sovietinę praeitį, vergiškus sovietmečio
veikėjų minėjimus ar negarbingus bandymus perrašyti istoriją. Dabar
turime dvasios konformistus ir prisitaikėlius, linkstančius prie
vienadienių madingų teorijų. Sociologai, tyrinėjantys jaunąją kartą,
o ypač studentiją, su nuostaba konstatuoja, kad šiandienos studentai
yra didesni pataikūnai net už tuos, kurie mokėsi aukštosiose mokyklose
prieš pat nepriklausomybę, t.y. perbrendusio socializmo metais.
Tačiau ko gali išmokyti aukštosios mokyklos, pilnos dėstytojų, vakarykščių
marksizmo-leninizmo ir dialektinio materializmo specialistų? Ką
jos išugdys europilietį ar savo šalies patriotą? Atspėti visai
nesunku.
Apie lietuviškąją savigarbą neverta ir prisiminti,
jos tarsi ir neliko. Visur aplinkui girdime kalbas apie integraciją
į Europą, tačiau nesuvokiame, kokie į ją norime ateiti. Iš valdžios
vyrų ir žinovų atsiprašinėjimų susidaro įspūdis, kad ten ateis ne
Lietuvos valstybė, o kažkokia kompleksuota betautė Lietuvos žmonių
minia, jaučianti kaltę už visas savo būtas ir nebūtas nuodėmes.
Jau ir taip esame tauta, linkusi labiausiai atsiprašinėti. Ko mums
čia dar atsiprašyti? Gal atsiprašyti buvusio okupanto už Kovo 11-ąją?
Tąsyk mes mirtinai įžeidėme SSRS, o baisią nuoskaudą Rusija jaučia
iki šiol. Juk iš po deržavos pamatų išėmėme pirmąją plytą, ir
ji ėmė svirti. Galite juoktis, bet jei jau pasigirsta siūlymų atsiprašyti
vokiečių už tai, kad atsiėmėme Klaipėdą 1923 metais, ar lenkų, kad
Vilnius 1939 metais atiteko Lietuvai, tai dar visko bus galima išgirsti.
Ir visai nesvarbu, kad tokiomis mintimis žarstosi koks buvęs komsorgas
ar partinės kuopelės sekretorius. Skaudžiausia yra tai, kad lietuvių
tautoje, kurios savivoka ir istorinė atmintis baigiama išplauti
svetimomis ar nesusipratėlių klastotėmis, jau beveik nekyla protesto
balsų. Istorikai kovoja su mitais, nepastebėdami, kad tokia kova
baigia suniekinti savo praeitį, taip tapdami ne tiesos skleidėjais,
o tik svetimųjų tiesų perpasakotojais. Kaip semti iš praeities
savo stiprybę, pasak mūsų himno, jei ta praeitis yra visa apspjaudyta?
Drungna lietuvybė tiesus kelias į nutautėjimą,
teigė V.Alantas. Keisčiausia tai, kad tai suvokė lietuvių tremtiniai
Amerikoje, iš paskutiniųjų kurstę lietuvybės ugnį svetimoje žemėje.
O tėvynėje likę lietuviai to nesuvokė. Lietuvybė čia išliko stipri
tik išoriškai. Pasibaigus dainuojančiai revoliucijai ir Lietuvai
atgavus tikrą nepriklausomybę, šimtai tūkstančių mūsų draugų ir
kaimynų metėsi ieškoti pasakų šalies, ten, kur teka pieno upės su
meduolių krantais. Žmonės, dalyvavę paskutiniajame gyventojų surašyme,
teigia, kad norint sužinoti tikrąsias Lietuvos netektis, net 200
tūkstantinę oficialių išvykėlių minią drąsiai reikėtų padauginti
iš dviejų
Kraštas tuštėja. Matyt, rengiama erdvė įvairiakalbių
migrantų iš rytų ir pietų miniai.
Visi šie pasigraudenimai ir padūsavimai liktų
tuščiomis frazėmis, jei nepasakytume pagrindinės mus ištikusios
ligos priežasties. Dvasinį vėžį sukėlė nusisukimas nuo Dekalogo.
Suprantama, kad ši išvada gali skambėti gana banaliai. Bet pabandykite
ją paneigti! Keturiolika metų, praėjusių nuo Kovo 11-osios, parodė
ne tiek išsivadavusios tautos kūrybines galias (gal jos dar išsiskleis?),
bet siaubingą dvasios nuopuolį. Begalinis gobšumas, pavydas, pelno
vaikymasis kartais įgauna hipertrofuotas, ypač atstumiančias formas.
Ar pamenate tikrą istoriją apie lietuvių mergaitę (kino scenarijuje
ji tampa Estijos rusaite), dirbusią prostitute ir nusižudžiusia
Švedijoje? Sotūs skandinavai buvo daugiau priblokšti ne mergaitės
amato, o jos artimųjų abejingumo. Landūs lietuvių žurnalistai
pražiopsojo aukso gyslą savo reportažams. Bet ir tai, kas pavėluotai
parodyta TV ekranuose, pribloškia. Klaikiausiai čia atrodo ne jos
atsisakę lietuvaičiai, o tikra mergaitės motina. Tiesa, ji persivežė
urną su dukters pelenais į naują savo tėvynę. Matyt, suveikė motiniškas
instinktas. Pribloškė kita. Televizorių ekranuose parodytas naujas
tos moters namas, asmeninė laimė (regis, trečiojoje santuokoje)
ir užtikrintas darbas
senelių prieglaudoje. Šioje vietoje turbūt
iš nuoširdaus pavydo užspringo ne tik dalis Lietuvos bėdžių, bet
ir dalis nelegalių emigrantų iš Lietuvos, dirbančių dar prastesnius
darbus.
Taigi, pasirodo, lietuvio svajonė yra ilgas doleris,
dirbant svetimoje šalyje senelių prieglaudoje. Tegul toks reportažo
teiginys ir yra primityvoka žurnalisto svajonė, bet atrodo, kad
tokio likimo sau palinkėtų ne vienas ir ne du, o daug tūkstančių
tos moters tautiečių. Netikite? Pasižiūrėkite kad ir į interneto
svetaines, pasakojančias apie galimybes įsidarbinti ES šalyse po
šių metų gegužės pirmosios. Jos užverstos interesantų klausimais
Todėl ir netenka stebėtis sužinojus, kad kažkada
garsios dainos Į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu atlikėjas
A.Vilčinskas jau daugelį metų gyvena JAV. Toks mūsų lietuvių būdas?
Gražiai padainavę, susidedame daiktus ir žiūrime, kur ilgesnis euras
ar doleris. Tauta, išgyvenusi šioje Europos vietoje mažiausiai keturis
tūkstančius metų, pamažu tampa klajokle. Paradoksas? Turbūt taip,
juk esame Europos autochtonai, viena seniausių čia gyvenančių tautų.
Lietuva pasaulyje tampa pasaulio Lietuva. Ar išvirsime svetimųjų
tautų katile?
Šviečiant pavasario saulutei, vaikai dainavo ir
šoko, atlikdami visas populiariausias nuo 1990-ųjų Lietuvos metų
dainas. Į dangų kilo aitvarai ir margaspalviai balionai su kiekvienų
metų užrašais. Minioje buvo ir jaunų, ir senų veidų. Ir visiškų
pyplių, gimusių jau gerokai po Kovo 11-osios. Visų veiduose švietė
šypsenos bei giedras džiaugsmas.
Ir tuomet nejučia pagalvojau negi dauguma šių
linksmų vaikų ir jaunuolių jau netrukus išdums į užsienius slaugyti
svetimų senelių, ravėti braškių ar šluoti gatvių? Galbūt to neatsitiks?
Gal tik be reikalo tirštinu spalvas? Juk dar yra žmonių, kurie sako
vis dar myliu Lietuvą (tai užrašas ant marškinėlių).
Vis dar myliu Lietuvą
Prasmingi žodžiai ant paprastų
marškinėlių.
© 2004 "XXI amžius"
|