Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Katalikų
    bendruomenėse
Ora et labora
Visuomenė
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Gimtas kraštas
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kad girdėčiau skambant varpelį...

ALYTUS. Vasario 28 dieną į Alytaus Angelų Sargų bažnyčią susirinko gausus būrys maldininkų, kuriems šv.Mišias aukojo ir turiningą pamokslą apie mąslaus, sąžiningo, darbštaus ir pareigingo kunigo Liongino Kunevičiaus gyvenimą ir veiklą pasakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, su kuriuo kartu prie altoriaus meldėsi Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC, kunigai. Per pamaldas grojo kamerinis styginių instrumentų ansamblis, giedojo alytiškių choras, dalyvavo kun. L.Kunevičiaus brolis, seserys, parapijiečiai ir jo pažįstami, kurie, pamaldoms pasibaigus, šventoriuje sugiedojo „Viešpaties Angelą”, „Lietuva brangi”. Taip į Alytų susirinkę lietuviai paminėjo dešimtmetį, kai Dzūkijos žemėje, prie ošiančių pušų, netoli Nemuno, savo gimtosios parapijos šventoriuje, atgulė atnaujintos lietuviškos „Aušros” leidėjas, poetas, aktyviai sovietmečiu reiškęsis įvairiuose sielovados baruose šios vyskupijos kun. L. Kunevičius.

Vienąkart, prieš keliolika metų, kun. L.Kunevičius, susitikęs savo seserį, paprašė, kad jį palaidotų Alytuje, prie Angelų Sargų bažnyčios durų, kur zakristija, kad jis girdėtų, kai kunigai išeina aukoti šv.Mišių, kai skambinama varpeliu, kai žmonės eina procesiją šventoriuje…

…„Su kunigu Lionginu Kunevičium kartu mokėmės Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Šis klierikas pasižymėjo kuklumu ir darbštumu. Neteko jo matyti supykusio, susiraukusio, kalbančio pakeltu tonu ar besiginčijančio. Kadangi turėjo poetinių gabumų, rašė eilėraščius, kurių yra išlikę rankraščiuose ir išspausdinta maldaknygėse, kurį laiką buvo seminarijos sienlaikraščio redaktorius. Jis parašė žodžius seminarijos auklėtinių himnui „Nei ereliai į aukštumas”. Šiam himnui muziką sukūrė ilgametis seminarijos bažnytinio giedojimo dėstytojas mons. Pranciškus Tamulevičius. Švenčių ir kitomis progomis seminaristai jį ne sykį giedodavo. Kun. Lionginas seminarijoje susipažino su jėzuitu t. Pranciškum Masilioniu ir tapo Kunigų bendrijos (Asociatio religiosa sacerdotalis) nariu. Šio sąjūdžio tikslas buvo uoliai rengtis kunigystei, siekti gilesnio vidinio gyvenimo. Pas t. Masilionį Palėvenėje atliko aštuonių dienų dvasinį susikaupimą. Bedirbdamas parapijose, jis kartas nuo karto susitikinėdavo su šiuo švento gyvenimo kunigu, įkūrusiu Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Įšventintas kunigu, vikaravo Kaune, Aukštojoje Panemunėje. Uoliai lankė ligonius, stropiai rengdavosi pamokslams, katechezei. Tai nepatiko ateistinei valdžiai. Buvo ne kartą įspėtas ir tardytas dėl pamokslų ir todėl iškeltas iš Kauno…“ - taip apie kun. L.Kunevičių rašo jo bendramokslis jėzuitas Leonardas Jagminas.

Pamenu jį, tada Būdviečio parapijos kunigą, kai jis, susitikęs mane Leipalingyje, skundėsi, jog nėra kam redaguoti lietuviškus atgaivintos „Aušros“ straipsnius, juos atidžiai atrinkti, nes tarp jų kartais pasitaikydavo ne itin palankia Bažnyčiai plunksna parašytų, painiais slapyvardžiais pasikaišiusių pavojingų saugumietiškos pakraipos rašinių, kur buvo sąmoningai apeinama objektyvi informacija, iškraipomi faktai, šmeižiami, kiršinami ne vien tik kunigai, bet ir Katalikų Bažnyčios hierarchai. Todėl leidėjams reikėjo būti itin atidiems ir akyliems. „Galiu ko nors nepamatyti ir pražiopsoti, o ir lietuvių kalbos per mažai moku, kad drįsčiau braukyti, taisyti rašybos, kalbos ir stiliaus klaidas…”, – dūsavo klebonas kun. L.Kunevičius, kuriam kliuvo nemenka našta surinkti iš ryšininkų ir kunigų išsklaidytą po kelias vyskupijas reikalingą medžiagą ir laiku išspausdinti, nes paskui kitiems ją reikėjo atitinkamai nufotografuoti, padaryti siauras juostas ir pritaikyti, kad jos per patikimas rankas būtų perduotos užsienin.

Mudviejų su kunigu Lionginu bendras darbas nebuvo nei lengvas, nei saugus, nes iš paskos tais laikais man, Vilniaus universiteto aspirantui, paskui rašančiam disertaciją ir pradėjusiam dėstyti lietuvių kalbą Alma Mater, vis labiau ir labiau mynė ant kulnų, spaudė, sekiojo pėsti, važiuoti tie, kuriems žūtbūt rūpėjo sugauti „Kronikos” ir „Aušros” ryšininkus, rengėjus, redaktorius, leidėjus ir perrašinėtojus. Todėl mudu dažnai keisdavome susitikimų ir pokalbių vietą. Ne vieną kartą prisieidavo jo, atvykstančio iš Būdviečio ar kitos kokios atokios vietos, laukti Leipalingio klebonijoje, prie Avirio ežero, susitikti kur krūmuose ar grybaujant panemunėse palaukti po kelias valandas vėluojančio ar nespėjančio visur sulakstyti kun.Liongino. Kartais miške ar paežerėje iš paskos pasirodęs šlubas ar apysenis seklys taip įkyriai klausinėdavo ir ant kulnų lipdavo, kad sunku būdavo nuo jų net tankiausiame panemunės ar paežerės atvašyne pasislėpti. Štai, žiūrėk, iš kažkur kyštelėjęs raudonas automobilis stebi ir jau kelintą kartą nardo pašonėje dulkėtu, retai kieno važinėjamu keliu, prie kurio mudu su kun.Lionginu, suglaudę galvas, aptariame taisytinus, įtartinus straipsnius, ar jie tiktų mūsų leidiniui.

Matydamas, kad niekaip nebus galima nuo persekiotojų pasislėpti, surinktus grybus ir savo dviratį, kuriuo atvažiuota į sutartą susitikimo vietą iš Druskininkų, nusitraukdavau prie pat Nemuno vandens kur į pakalnę, kad būtų galima baigti redaguoti likusius straipsnius, ištaisyti kalbos ir minties, apgramdyti kai kuriuos politinius nelygumus. Ne vienąsyk, kai iš visų pusių pasirodydavo įtartini pakeleiviai, tekdavo net į kokį gilesnį griovį ar duobę įsiristi, kad būtų galima laiku suspėti atvažiuojančiam iš kokio pasimatymo ar grįžtančiam iš krautuvių parengti kunigui Lionginui sutvarkytus straipsnius. Net kartais būdavo juokinga, kai miške, susitikdamas su netoliese Leipalingio parapijoje dirbančiu klebonu, savo broliu kunigu Konstantinu, būdavau atidžiai sekamas kokio nors motorizuoto ar pėsčiojo „bilduko”, kuris, po keliskart praeidamas ar pro šalį važiuodamas, spoksodavo, ką čia mudu miške veikdavome. Ne sykį, kartais net kasdien, persekiotojai taip įkyriai sekdavo mano žingsnius, kad net pyškant tvoroms ir spaudžiant prieš rytą gerokam šalčiui žiemą, kukuojant gegutei pavasarį ar vos pakirdus vyturiui virš dirvų, vasarą išbėgus pasimankštinti į lankas prie Nemuno arba išėjus valandėlę nuo knygų ir rašomosios mašinėlės pailsėti, net atokiose pamiškėse ar panemunėje koks nors nusmurgęs girtuoklėlis, papsėdamas papirosą, sekdavo, ar su kuo nors nesusitiksiu, ar koks nors pasiųstas žmogus man ko nors neperduos.

Pagaliau, pamatęs, kad pernelyg įkyriai saugumiečiai padeda lipti ant kulnų, savo tuomečiam Bijutiškyje gyvenančiam provincijolui t.Jonui Danylai, pas kurį važiuodavau slapčiomis laikyti filosofijos ir teologijos egzaminų, atlikti dvasinius susitelkimus, trumpai drūtai pasakiau: „Turiu rinktis: arba baigti teologijos studijas ir būti kunigu, arba sėsti į kalėjimą dėl „Aušros”, nes mane itin smarkiai pradėjo sekti saugumiečiai”. Tada, ilgokai pamąstęs, t. provincijolas pasakė: „Atiduok redagavimą kitam…”. Todėl pasakiau kunigui Lionginui, kad man liepta redagavimo atsisakyti. Jis šiam darbui tada pasitelkė Vilniaus universitete filologiją studijavusią savo dukterėčią (sesers dukrą), kuri jam padėjo toliau rengti spaudai „Aušros” leidinį. Nuo to laiko mūsų susitikimai suretėjo, ypač tada, kai jis iš Lukšių išsikėlė į Alytų.

Kartais, žiemą ar rudenį, grįžus iš Vilniaus, iš Leipalingio, kad nebūtų užregistruoti automobilio numeriai ir nebūtų aišku, kur ir ko važiuoju (mat mano automobilis ir elektros kištukinis lizdas prie lovos, kur miegodavau, buvo paženklintas specialia radioaktyvia medžiaga), reikėdavo ir autobusu iš Leipalingio pavažiuoti į Būdvietį, bet iš Rudaminos aštuonis devynis kilometrus reikėdavo nulinguoti iki Būdviečio klebonijos pėsčiam. Tada, suradęs kleboną kunigą Lionginą namuose, aptardavome, atrinkdavome visą „Aušros“ numeriui rašliavą, o tada sėsdavau į krėslą kitame kambaryje ir taisydavau tol, kol viskas būdavo baigta. Klebonijoje, prie pat durų priebutyje, tarp dviejų lentelių, kun.L.Kunevičius buvo įsitaisęs nedidelę slėptuvėlę, kur laikydavo savo rašomąją mašinėlę: „Jeigu mane suimtų, tu turėtum atvažiavęs paimti tą mašinėlę ir toliau tęsti pradėtąjį darbą”, - keliskart kunigas Lionginas man parodė, kaip jis išimdavo netvirtai įkaltas sienoje vinis ir, praskėtęs lenteles, įdėdavo į tą tarpulentę nedidelę rašomąją mašinėlę.

Tačiau kuo toliau, tuo įkyriau ir stropiau mitrių maskviškės Lubiankos tikslams tarnaujančių berniukų būdavau ant kulnų minamas. Jie nesidrovėdavo tiek atvirai, tiek slapčiomis mane stebėti ne tik išvažiuojantį į Vilnių ar kur kitur, bet ir jusdavau, kad namuose būdavo daromos slaptos kratos, nes nesyk buvo palikti ryškūs pėdsakai, mėginta pasikėsinti į gyvybę – slapčiomis sugadinti automobilio stabdžiai, kad iš vamzdelių ištekėtų hidrolis, būdavo atsukti varžtai, palikta kambaryje radioaktyvių medžiagų, pasiklausoma pokalbių telefonu, priešais namus, kur parvažiuodavau į Druskininkus po paskaitų pailsėti, buvo užverbuoti kaimynai, specialiai įtaisytas aktyvus stebėjimo punktas. Tam tikslui kitapus kelio buvo net pastatytas namelis su atitinkamais gyventojais. Kai vėliau nuvažiuodavau pas kunigą Lionginą į Lukšius, kitą jo parapiją, kur buvo iškeltas, irgi būdavo taikomas tas pats sekimo metodas – kur nors šventoriuje ar prisiglaudęs prie kokio namo tūnodavo apšepusiu paltu tipukas, vis žiūrėdamas į šventorių ar į klebono kiemą, jo langus, už kurių mudu su kunigu Lionginu tardavomės, kalbėdavomės…

Pagaliau sėdint prie stalo Marijampolės vyskupams Rimantui Norvilai, Juozui Žemaičiui, MIC, Alytaus kunigams, susirinkus patiems artimiausiems svečiams ir Kunevičių šeimos nariams Alytuje, Aldona Kunevičiūtė–Turauskienė savo kalboje prie stalo pasakė: „Praėjus dešimčiai metų po brolio kunigo Liongino mirties, noriu pasidalyti keliais prisiminimais ir papasakoti vieną istoriją iš Dalai Lamos knygos „Tyra širdis”. Gyveno du vienuoliai – mokytojas ir mokinys. Kartą, norėdamas paskatinti savo mokinį, mokytojas jam pasakė: „Kurią nors dieną mes būtinai surengsime iškylą”. Po kelių dienų jis, aišku, pamiršo savo pažadą. Kai mokinys vėliau priminė mokytojui aną ketinimą, šis atsakė, kad esąs labai užsiėmęs ir neturįs laiko iškylauti. Laikas bėgo, o kelionės taip ir nebuvo. Kai vėl mokinys paklausė savo mokytojo, vėl buvo jam atsakyta, kad dėl laiko stokos niekaip negalįs ištrūkti į žygį. Vienądien mokinys pamatė į kapines nešant numirėlį. Mokytojas paklausė: „Kas ten dedasi?” Mokinys atsakė: „Vargšelis susirengė į iškylą…” Panašiai esti ir mūsų gyvenime. Kol savo įsipareigojimams neskiriame tam laiko, visados atsiranda kitų reikalų ir visada būname pernelyg užsiėmę. Taigi šiandien mūsų šeima nuoširdžiai dėkoja Ekscelencijoms, broliams kunigams, parapijiečiams, kaimynams, bičiuliams ir pažįstamiems, kurie, suradę laiko, pasimeldė, aplankė mūsų brolio kapą ir mūsų parapijos bažnytėlę, kurioje jis buvo pakrikštytas ir kur prabėgo patys gražiausi jo vaikystės, jaunystės metai. Kiekvienąsyk jis išskubėdavo patarnauti šv.Mišioms, kurioms jis anais laikais kartais patarnaudavo net trejoms. Vaikystėje parašytas jo pirmasis eilėraštis: „Mea culpa, į krūtinę nusižeminęs mušuos…” Man tada jis buvo nepaprasto grožio ir nuoširdumo kupinas, todėl išmokau mintinai. Jo svajonės išsipildė – tapo kunigu. Daug dirbo, labai mylėjo žmones. Sunku atskirti iš jo nuveiktų darbų, kurie čia buvo Tėvynei skirti, o kurie Bažnyčiai. Atrodo, viskas taip sulydyta jo prakaitu, krauju, protu, širdimi ir visa jo būtimi. Negalėčiau pasakyti, kiek valandų per dieną jis dirbo. Tik drįstu tvirtinti, kad to laikotarpio kiekvieną akimirką gyveno Tautos ir Bažnyčios vargais ir rūpesčiais.Tik jo sveikata vis prastėjo. Po sunkios ligos jis vėl sugrįžo paliegęs į tėviškę. Vieną dieną bevaikščiojant po šventorių, jis parodė vietą ir pasakė savo norą, kad būtų palaidotas prie zakristijos. „Čia girdėsiu zakristijos durų varstymą ir per langą varpelio skambesį kunigo, išeinančio šv.Mišių aukoti…” Taip, mielas kunige Lionginai, išsipildė tavo svajonės. Tu atgulei prie Šv.Angelų Sargų bažnyčios tarsi ištikimas sargas ir šiandien tu ją saugai ir girdi kiekvieną dieną to varpelio skambesį. Ką gi galima pridurti? Anot apaštalo Pauliaus, iškovojai gerą kovą, baigei bėgimą, išlaikei tikėjimą. Mes šiandien didžiuojamės tavuoju paliktu šventu kunigo, lietuvio, žmogaus pavyzdžiu… Džiaugiamės ir mes, kad galėjome pabūti kartu, kadaise padirbėti su šiuo tamsaus mūsų tautos laikotarpio šviesuliu, priespaudos laikais ne tik uoliai Bažnyčiai tarnavusiam, bet ir visus savo sugebėjimus, kūrybines jėgas tėvynės labui skyrusiam kunigui paprašyti Amžinosios ramybės ir pelnyto džiaugsmo, o jo visiems artimiesiems ir giminėms, pažįstamiems ir tautiečiams – vienybės, politinio supratingumo, pareigingumo, taikos ir dvasios ramybės.

Kun.Kazimieras AMBRASAS, SJ

© 2004 "XXI amžius"