|
Prieš aštuoniasdešimt metų...
Automobilis vingiuoja panemune. Jis netrukus pasuka
per Nevėžį tuo tiltu, kur upės slėnyje raudonuoja ir pilkuoja namų
stogai, o ant Nemuno kranto puikuojasi jaukiomis spalvomis nudažyti
namai. Čionai taip pat ir iškilniai atrodantys tarp žemaūgių namelių
į viršų besistiebiantys Raudondvario bažnyčios bokštai. Netoli nuo
šios vietos, Šilelio kaime, prieš aštuoniasdešimt metų kovo 8-ąją
gimė Jonas Lauriūnas. Tądien gimęs kūdikis anksti neteko motinos,
todėl augo tėvelio globoje. Po dvidešimtmečio baigęs Kauno jėzuitų
gimanziją ir po daugelio spygliuoto sovietmečio išmėginimų, trisdešimtetis
vaikinas vyskupo Kazimiero Paltaroko Kauno Arkikatedroje buvo įšventintas
kunigu.
Jo bičiulių, kunigų ir pažįstamų užrašyti žodžiai
daug ką pasako apie šį kilnų žmogų, principingą kunigą, sąžiningą
jėzuitą ir kūrybingą Lietuvos inteligentą. Vienas jėzuitų, dabar
dirbančių Kaune, t. Leonardas Jagminas štai kaip rašo: Paskutinįkart
susitikau su juo Linkmenyse, kai jis vadovavo dvasiniam jėzuitų
susikaupimui. Dar sakėsi vadovausiąs seselių dvasiniam susitelkimui
Kaune. Deja, Viešpaties planai buvo kitokie... Paskutinę temą jis
skyrė Kristui, mūsų Vadui ir Karaliui. Palikęs mus, rekolektantus,
bažnyčioje apmąstyti pasakytus žodžius ir pasikalbėti su Kristumi,
pažadėjo už pusvalandžio dar sykį pakalbėti. Tatai bus mąstymų pabaiga.
Tačiau prie mūsų, kunigų, jau nebegrįžo. Iškeliavo pas Tą, kurį
mylėjo, kuriam uoliai tarnavo, kurio karalystės reikalams buvo paskyręs
savo gabumus, laiką ir jėgas... Suradome jį begulintį ant žemės,
apsuptą medicinos sesers, felčerės ir šeimininkės
Kaimyninių parapijų
kunigai šnekėjosi: Reikia šventai pavydėti tokios mirties tarsi
gulbės giesmę sugiedojęs per visą kunigystės tarnybą žodžiu ir
raštu skelbęs Kristų, paskutinę gyvenimo valandą visa širdimi sugiedojęs
šlovės himną Kristui Karaliui, iškeliavo į Amžinosios Meilės Šalį...
Daug gražių vaikystės ir jaunystės prisiminimų
papasakojo rašytojas Vladas Dautartas, taip pat kilęs iš Šilelio
kaimo: 1943 metais, šv.Kalėdų išvakarėse, abu žingsniavome iš Kauno,
iš tėvų jėzuitų bendrabučio į Šilelio kaimą švęsti Kūčių. Buvo šviesi,
žvaigždėta naktis. Jonas žingsniavo susikaupęs, šventiškai nusiteikęs,
kaip abiturientas, linkęs patarti man, savo jaunesniam draugui.
Ir tada, tą šviesią žiemos naktį, išgirdau: Būsiu, Vladai, aš kunigu,
jaučiu pašaukimą. Manęs ši žinia nenustebino. Visi bendrabučio
moksleiviai, tarp jų ir aš, matėme karštą Jono pamaldumą, jo norą
kas dieną išklausyti šv.Mišias, artimą draugystę su jėzuitu tėvu
Karoliu Garucku.
Vysk. J.Boruta, SJ, rašo: Pirmoji jo kunigiško
darbo stotis Valkininkai. Paskiriamas vikaru. Vėliau buvo Reškutėnų
parapijos administratorius, 1963 metais skiriamas Švenčionių vikaru,
o 1964 metais perkeliamas į Kabelių parapiją administratoriumi.
Čia prabėgo brandžiausi jo darbo metai. Kabeliuose parašyta bei
išversta daugybė religinių, teologinių knygų, keliasdešimt pamokslų
tomų, vesta daugybė rekolekcijų ne tik vienuoliams, kunigams, bet
ir inteligentams pasauliečiams, jaunimui. Kiekvieną sekmadienį į
nuošalią Kabelių kleboniją plaukte plaukdavo iš Vilniaus inteligentai,
studentai... ypač dėkinga aplinkybė klebonija nuošali, pamiškėje.
Tuometinis Mūsų gamtos žurnalo redaktorius,
žinomas žurnalistas ir rašytojas Rimantas Budrys taip apibūdino
kun. J.Lauriūną: Pats protingiausias visoje Vilniaus vyskupijoje
kunigas, o nugrūstas į pačią nuošaliausią pakraščio parapiją. Tada
ir parūpo pamatyti tą protingiausią vyskupijos kunigą. Išsirengęs
iš Vilniaus, traukiniu nuriedėjau ligi Kabelių geležinkelio stotelės.
Paskui nužingsniaviau per tylų, ramų, sakais, samanomis kvepiantį
pušyną ir eglyną, kurio viename kelyje ir pamačiau ieškomą kunigą.
Tačiau iškart jo neprakalbinau, nes jis buvo kažko labai susimąstęs.
Tiktai pavaikščiojęs prie pat klebonijos buvusios užtvankos pakraščiais,
pasigrožėjęs gulbėmis, pasižvalgęs po netoliese stūkstančias senas
kapinaites, pasibeldžiau į klebonijos duris. Iš pirmo žvilgsnio
tas aukšto ūgio, gerokai žilstelėjęs ir tiesiai, aiškiai, atlaidžiai
žvelgiąs kunigas krito į akis. Iš tikrųjų rašytojas buvo teisus.
Netrukus pas jį keliaudavau jau ne vienas, o su universiteto draugais,
studentais, pažįstamais. Jis mums tapo savotišku dvasios vadu, gražiai
patardavo įvairiais moraliniais, etiniais ir kitais klausimais,
kurių anuomet kasdien iškildavo įtemptoje, prieštaringoje, ateistinės
dvasios persunktoje tikrovėje. Ne vienąsyk jo apytuštėje klebonijoje,
ypač Naujųjų metų ar kitų švenčių išvakarėse, lalėdavo jauni balsai,
o kai po ilgų kalbų, mąstymų, pokalbių ir dainų reikėdavo sugulti,
tai būdavo ant žemės klojami čiužiniai, tiesiamos lenktukės (lovelės),
miegančiųjų būdavo pilna visuose pašaliuose. Kunigas nė vieno nesišalindavo,
niekada nesakydavo, kad nebus kur pasidėti, trūks ko pavalgyti.
Kukliais savo ištekliais, savo gerumu jis sugebėdavo dalytis su
visais, kaipmat rasdavo bendrą kalbą su nepažįstamais. Toks pat
paprastas, nuoširdus, pastabus ir nepriekabus, tvarkingai apsirengęs,
kartais net santūriai šmaikštus jis būdavo ne tik namuose, susitikimų,
dvasinių sueigų ir pokalbių metu, bet ir miškuose, paupiuose, kur
būdavo vasaromis rengiami slapti dvasiniai susitelkimai. Tokie dvasiniai
susikaupimai, kuriems jis vadovavo, ne kartą buvo surengti miškų
gilumoje prie Ančios upės, kokio ežero pakrantėje. Būdavo, užsimerks
arba įbes į kažin kokį nematomą erdvės tašką savo pusiau primerktas
mėlynas akis ir pasakos, dėstys, svarstys, kolei ir pats nejučiomis
užsimerki, paveiktas jo pasakojimo. Kai vėliau prireikdavo jo kvalifikuotesnės,
gilesnės teologinės ar filosofinės paramos, jis nesidrovėdamas kartais
prisipažindavo: Šito klausimo negalėčiau atsakyti, nes seniai nesigilinau,
nepamenu.
Vienąkart jau Linkmenyse, kur taip pat būriais
susirinkdavo svečių, kunigas Jonas prie ežero parodė vietą, kur
iš akmenukų buvo sudėlioti trys kryželiai. Pasak jo, sovietams užėjus,
vietinis Lietuvos karininkas, nenorėdamas, kad enkavėdistai jį suimtų
ir kankintų, kartu su žmona ir savo kūdikiu nusiskandino ežere.
Žmonės net sovietmečiu tenai padėdavo gėlių ir sudėliojo pakrantėje
iš akmenukų tris kryželius...
Gaila, kad tokia gausybė pamokslų sudėta į didžiulį
savilaidos veikalą Žodžiai broliams, bet nedaug jų teišvydo dienos
šviesą teišspausdinta bene vienintelė apyplonė knygelė Nueisime
ten, kur žiūrime. Ne pro šalį taip pat būtų surinkti visus jo ranka
parašytus pamokslus, straipsnius iš Katalikų pasaulio, kitų žurnalų
ir laikraščių, kuriuos jis išspausdino būdamas vienu iš katalikiško
žurnalo skyriaus vedėjų ir kitoms progomis.
Kunigo Jono pamokslai yra nepasenę ir šiandien.
Jie optimistiški, skatina, ragina atsiversti, pamąstyti, praplečia
akiratį, kviečia aukotis, dirbti, stengtis Dievo garbei, tautos
ir savo sielos labui: Mūsų laikams reikia idealizmo, reikia meilės,
reikia aukos, reikia Dievo ieškojimo tik su šia sąlyga laikai
prašvis.
Kun. Kazimieras J.Ambrasas, SJ
© 2004 "XXI amžius"
|