|
Į penkioliktuosius Nepriklausomybės metus žengiant
Petras KATINAS
Jau net per Kovo 11-osios - Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrimo keturioliktųjų metinių minėjimą dauguma Seime kalbėjusių
politikų neišvengė kalbų apie beveik penkis mėnesius trunkantį Prezidentūros
skandalą ir įspėjo apie vis augančias grėsmes Lietuvos valstybei.
Netgi premjeras A.Brazauskas, tradiciškai klastojantis naujausią
Lietuvos istoriją ir priskirdamas Lietuvos valstybės atkūrimo nuopelnus
jo vadovautai komunistų partijai, neišvengė kritikos R.Pakso atžvilgiu,
pacitavęs buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus žodžius, jog,
kol gerbsime Konstituciją, tol turėsime šalies ramybę. Prezidento
ypatinga pareiga, kaip pasakyta pačiame pasižadėjime, - saugoti
Konstituciją, - citavo K.Griniaus žodžius Premjeras. Visiems buvo
pakankamai aišku, ką jis turėjo galvoje tai sakydamas. Tiesa, jis
nepamiršo paminėti, jog kai kurie politikai (aišku, pirmiausia turėjo
galvoje prof. V.Landsbergį) vis dar mato pavojų Lietuvai, kylantį
už jos sienos. Tuo leista suprasti, jog Rusija nekelia jokio pavojaus.
Tokius A.Brazausko žodžius paneigė Kovo 11-osios Akto signataras
Kazimieras Motieka, iš Seimo tribūnos visai Lietuvai ir užsienio
diplomatams girdint bei matant pareiškęs, kad vykstanti apkalta
prezidentui R.Paksui atskleidė, jog tuo naudojosi Lietuvos nepriklausomybės
priešai. Pasak signataro K.Motiekos, šiandien labai svarbu suvokti,
kad Lietuvą, kaip tinkamiausią valstybę savo tikslams įgyvendinti,
Rusija pasirinko ne vien todėl, jog įvairiais keliais į Prezidento
rinkimus investavo stambią sumą rusiškos kilmės pinigų. K.Motieka
taip pat pažymėjo, kad prieš keturiolika metų Nepriklausomybę atkūrę
žmonės negalėjo tikėtis, jog šiandien ją reikės ginti nuo Rusijos
štabuose organizuoto plano, siekiančio mūsų pačių rankomis įgyvendinti
Lietuvos sugrąžinimą į Rusijos įtakos sferą. Pasakyta drąsiai, bet
teisingai. Juk R.Paksas ir jo aplinka faktiškai jau beveik atvirai
vykdo valstybės griovimą. Pirmiausia tyčiojantis iš Konstitucijos
ir įstatymų sąrangos. Tačiau būtina pažymėti, į ką atkreipė dėmesį
ir signataras K.Motieka, jog kaip tik dėl valdžios neveiklumo dalis
lietuvių prarado tikėjimą Lietuvos valstybe ir ieško užtarimo ne
demokratinėse struktūrose, o asmenyje, kuris kaip ir jo rėmėjai
skelbiasi turįs tvirtą ranką, kuri vienintelė pajėgi įvesti teisingumą
ir tvarką bei jo valdomą demokratiją. Argi atsitiktinai tik R.Paksui
dalyvaujant įvairiose jo marionetinio cirko vaidinimuose žmonės
ragina jį greičiau kviestis rusus, nes prie ruso gyventi buvo
geriau? Kodėl gi šie žmonės tokių žodžių bei pasiūlymų neteikia
jokiam kitam Lietuvos politikui, netgi Premjerui dalyvaujant? Tai
labai iškalbingas faktas, rodantis ne tik nemažos visuomenės dalies
nostalgiją sovietinei tvarkai, bet ir jos sumaterialėjimą, naudos
vien sau ieškojimą, visiškai pamirštant pareigas valstybei. Įdomu,
kad žmonių sumaterialėjimo pavojų pastebėjo mūsų klasikas Vydūnas,
dar 1936 metais savo knygoje Sąmonė rašęs: Mūsų laikų kultūra
išaugo žmonėms skiriant savo sąmonę visų pirma daiktams. Todėl ta
kultūra tikriausiai yra būdinga savo daiktingumu. O atitinkamai
veikia ir žmones. Taigi labai ji mūsų laikų sąmonę užniko, kad susiurbė
beveik visą žmoniškumą, bet materialiai tos kultūros daiktai vis
auga ir dar nuolat medegiškai sunkėja. Ir dabar žmonės beveik nebėra
jų valdytojai, bet daiktai, griūdami ant žmonių, visą žmoniją beveik
sutreškia.
Taigi tie, kurie dabar diriguoja sąmokslininkų
skriaudžiamam R.Paksui (o tie dirigentai, be jokios abejonės, sėdi
Maskvoje), gerai supranta tą visuotinio sumaterialėjimo reikšmę
ir puikiai tuo naudojasi. Juk neatsitiktinai R.Paksas, V.Uspaskich
bei panašūs pažadukai ir gelbėtojai pirmiausia akcentuoja, kad
tik jie pakels visų žmonių gerovę, padidins pensijas, atlyginimus
bei apskritai Lietuvą pavers visuotinės gerovės valstybe. Iš tiesų
kas ne kas, o gelbėtojas V.Uspaskich jau suplanavęs tą gerovę.
Tiktai ne elito ir politinių partijų skriaudžiamiems žmonėms,
o pačiam sau. Juk į Lietuvą iš Europos Sąjungos ateina didžiulės
struktūrinių fondų lėšos. Tai milžiniški pinigai, prie kurių stengiasi
prikišti nagus ne tik V.Uspaskich. Tiesa, jis jau prikišo ir gavo.
Dar būdamas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, Seimo daugumai
tylint, skyrė savo verslo įmonėms vos ne 20 proc. visai Lietuvai
skirtų SAPARD lėšų. Ir į tuos pinigus taikosi ne tik V.Uspaskich
bei jo darbininkai, bet ir J.Borisovo bei R.Pakso liberalai demokratai,
kurie veržiasi valdžion vien tam, kad pasisavintų ES pinigų skirstymą
Lietuvoje. Tačiau pirmiausia ištikimybė Kremliui ir naujajam Rusijos
carui. Netgi beveik žodis žodin kartojama to caro programa: prispausti
uodegas oligarchams (elitui), įvesti tvarką ir pan. Taigi dar
niekada per keturiolika nepriklausomybės metų nebuvo iškilę tokių
didelių pavojų ne tik demokratijai Lietuvoje, bet ir laisvei bei
valstybei.
Tai kas gi atsitiko mūsų tėvynėje, kad atsirado
toks pavojus? Ogi tai, kad per tuos keturiolika metų nebuvo imtasi
gydyti iš sovietmečio atėjusių ligų. Visų pirma nomenklatūros privilegijų,
kurios dabartiniam elitui, atėjusiam iš tos pačios sovietinės
nomenklatūros, tapo dar didesnės. Todėl visiškai nereikia stebėtis,
kad, Tėvynės sąjungos ir Demokratinės politikos instituto užsakymu
atlikus visuomenės apklausą, paaiškėjo, jog net 53,5 proc. Lietuvos
gyventojų mano, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau. Dauguma jų
būsimuosiuose Seimo rinkimuose pasirengę balsuoti už V.Uspaskich
darbiečius ir R.Pakso liberalus demokratus. Taigi viskas pakankamai
aišku. Tiktai keisčiausia, kad šie žmonės nesuvokia elementariausio
dalyko: kaip galėjo atsitikti, kokių mulkinimo technologijų reikėjo
imtis, kad žmonės patikėtų, jog milijonieriai V.Uspaskich, J.Borisovas
ar Kauno grūdų bei daugybės kitokio turto savininkas T.Barštys
atstovauja jų interesams, tuo labiau pasirengę juos ginti. Didesnį
absurdą net įsivaizduoti sunku. Deja, juodųjų technologijų pagalba
tokios nuostatos jau daugeliui įteigtos. Tuo labiau kad nenuilstantis
B.Rupeika į Nacionalinį radiją vis kviečiasi pašnekovus, kurie visai
Lietuvai girdint skelbia, jog per Seimo rinkimus balsuosią už V.Uspaskich,
nes rusai, pasirodo, yra geri žmonės, pasirengę pasidalyti paskutiniais
marškiniais su buržųjų nuskriaustais Lietuvos žmonėmis. Beje,
jie tais marškiniais dalijosi ir mus tremiant į Sibirą gyvuliniuose
vagonuose
Bet ir tai dar ne pats blogiausias variantas.
V.Uspaskich ir kiti mielaširdingi rusai, ypač iš Lubiankos, ne tokie
naivūs, kad Maskvos valdžią įvesti imtųsi patys. Jie tai daro lietuvių
rankomis. To pernelyg ir neslepiama. Tokiu Lubiankoje nulipdytu
Moze tapo Lietuvos pilietis R.Paksas, pradėjęs savo darbą fantastiškais
pažadais, kurių jis net negalėjo vykdyti pagal Lietuvos Konstituciją
jam teikiamas galias. Tai, anot psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio,
tebuvo tik lakmuso popierėlis, kuris parodė, jog demagogija ir atviras
apgaudinėjimas šioje valstybėje apmulkintai tautai yra reikalingi.
Daugelis tų, kurie jau mato V.Uspaskich būsimuoju Lietuvos premjeru
(kurį iš anksto palaimino pats tėvas Stanislovas), irgi apsirinka.
Stovintys už jo nugaros puikiai žino, kad kur kas patogesnis variantas
yra valdomas Premjeras. Tokiam Premjerui bus galima suversti visą
kaltę už jau suplanuotą galutinį Lietuvos žmonių apiplėšimą. Kaip
dabar elgiamasi su Seimo pirmininku A.Paulausku, kuris ir išaugino
savo užantyje gegužiuką V.Uspaskich, kaip R.Paksas J.Borisovą, arba
atvirkščiai. Deja, tą gegužiuką augino ne tik A.Paulauskas. Juk
pakako valdančiosios partijos veikėjui A.Salamakinui tik užsiminti
Premjerui ir partijos vadui apie būsimojo Lietuvos valdovo V.Uspaskich
aferas, kai Premjeras liepė jam patylėti ir nesikišti ne į savo
reikalus. Tuomet, berods dar prieš porą metų, A.Salamakinas sakė
A.Brazauskui, kad Lietuvoje prasidėjo procesas, kurį V.Uspaskich
jau visiškai įgyvendino Kėdainiuose, pavertęs šį kraštą savo tėvonija,
kurioje pagal geradario komandą paklusniai rusišką Kazokėlį
šoka teisėjai, policininkai, vietinė valdžia. Ir ne tik Kėdainiuose,
bet jau ir Panevėžyje, kur savo šeimininko nurodymus uoliai vykdo
V.Uspaskich biznio partneris A.Pekeliūnas.
Na, o R.Paksas suvaidino dar vieną savo marionečių
teatro spektaklį, pasirašydamas Seimo ratifikuotą NATO sutartį.
Tačiau tas pasirašymas buvo, švelniai tariant, gana keistas. Nebuvo
pakviestas pasirašyti, kaip tai priklauso pagal įstatymą, užsienio
reikalų ministras Antanas Valionis, nors jis ir dalyvavo pasirašymo
ceremonijoje Prezidentūroje. Ir tik likus valandai iki NATO generalinio
sekretoriaus atvykimo R.Paksas teikėsi atsiųsti dokumentą į URM.
Nieko neturėtų apgauti toks akiplėšiškumas, kaip ir R.Pakso teiginiai,
jog jis yra NATO šalininkas. Juk tarp aktyviausių jo rėmėjų aršiausi
NATO ir apskritai Vakarų pasaulio priešininkai R.Pavilionis, J.Veselka,
liaudies rašytojas V.Petkevičius. Apie pastarąjį būtina pakalbėti
atskirai. Tai ne tik neišsižadėjęs principų liaudies gynėjas ir
uolus okupacinio režimo tarnas, bet ir toliau tęsiantis Lietuvos
Nepriklausomybės griovimo darbą. Tą akivaizdžiausiai rodo, jog Kovo
11-osios išvakarėse V.Petkevičius buvo pakviestas į Kaliningradą
pristatyti savo knygą Durnių laivas, išleistą rusų kalba. V.Petkevičius
buvo sutiktas kaip Sovietų Sąjungos didvyris, jam netgi buvo nutiestas
raudonas kilimas. Liaudies rašytoją sveikino pats Kaliningrado
gubernatorius, Rusijos Baltijos karinio laivyno aukštieji karininkai.
Tai tos institucijos, kurios nuolat laiko savo taikinyje Lietuvą.
Pats Maskvos klapčiukas sakė esąs nepaprastai sujaudintas, netgi
apakintas tokio iškilmingo sutikimo ir džiaugėsi, kad rusai labai
vertina jį ir apskritai literatūrą. Dar daugiau, V.Petkevičius pasigyrė,
kad netrukus jo Durnių laivas bus išleistas ir anglų kalba. Tikriausiai
taip ir atsitiks. Juk KGB tokius ir panašius jam tinkamus kūrinius
bemat paskelbdavo ne tik anglų, prancūzų ar vokiečių, bet ir arabų,
hindi bei Afrikos tautelių kalbomis. Tad ne pirmas kartas. Bet ne
vien V.Petkevičiui tiesiamas raudonas kilimas. Tie, kurie taip iškilmingai
sutiko buvusį liaudies gynėją, tapusį dar uolesniu savo krašto
juodintoju prieš visą pasaulį, jau pasirengę kitam didžiam Maskvos
draugui R.Paksui ištiesti raudoną kilimą ne tik salėje, bet ir nuo
Kybartų iki Kaliningrado. Taigi R.Pakso draugystė su tokiais kaip
V.Petkevičius aiškiai parodo, kad visi jie vieno lizdo paukščiai.
Ir tie paukščiai elgiasi vienodai - spjaudo į Lietuvą, į Lietuvos
įstatymus. Štai iš valstybės tarnybos pašalintą Alytaus saugumo
darbuotoją A.Sereiką, praėjus vos trims dienoms po atleidimo, R.Paksas
priglaudė Prezidentūroje - darbuotis patarėjo nacionalinio saugumo
klausimais R.Senovaičio komandoje, nors atleistajam pareigūnui užimti
kitas pareigas valstybės tarnyboje pagal įstatymus draudžiama trejus
metus. R.Paksas netgi atvirai pareiškė, kad abejoja, ar toks įstatymas
yra teisingas. Sunku sveiku protu net suvokti, kad taip gali elgtis
vyriausiasis įstatymų ir Konstitucijos sergėtojas.
Kiek dar tęsis tokia padėtis, niekas nesiima prognozuoti.
Užtat galima prognozuoti Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmus. Pirmiausia
bus siekiama sukompromituoti Lietuvos valstybę NATO akyse. O visa
kita padarys pagal tų tarnybų instrukcijas R.Paksas, V.Uspaskich
ir V.Petkevičius su R.Pavilioniu. Na, dar aktyviai padedant nemažai
daliai valdančiosios partijos veikėjų bei mažiausiai dviejų bulvarinių
dienraščių redaktoriams. Prasidėjusieji penkioliktieji nepriklausomybės
metai nežada panaikinti pavojaus valstybei, įsijungiančiai į euroatlantines
struktūras. Ir tuos pavojus iškelia aukščiausieji valstybės pareigūnai.
© 2004 "XXI amžius"
|