|
Eikime paliesti laimės paukštės
Atsigręžiame į tuos prieš keturiolika metų nutikusius
įvykius. Atsigręžiame kur kas toliau į 1918-uosius. Žengiame per
apkasus, per suklotus miškuose ir fronto linijose, miestelių ir
bažnykaimių aikštėse lavonus, žvelgiame į partizanų peršautas krūtines,
apvyniotas kruvinomis trispalvėmis. Žiūrime į tuos, kurie, persijuosę
apie liemenis, sliuogė lenkų okupuotame Vilniuje į Gedimino bokšte
iškeltą lenkišką baltą ir raudoną vėliavą, kad tenai bent Vasario
16-ąją, bent kelias valandas pakybotų geltona, žalia ir raudona.
Šiandien lenkiame galvas, prisimename maldoje visus, kurie suguldyti
su vienodais cementiniais kryžiais savanorių kapinėse, išbarstyti
taigoje, tundroje, pasklidę penkių žemynų kapinėse, skaitome iškaltus
paminkluose jų vardus, mintimis nuklystame į tas neatrastas vietas,
kur pūsta mūsų kaimynų, pažįstamų ir artimųjų kaulai Ledjūrio pakrantėse,
Kamčiatkoje ir neįžengiamuose sniegynuose. Amžiną atilsį duok jiems,
mirusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę vyrams ir mūsų drąsiosioms
moterims, motinoms, kantrioms sužadėtinėms. O gyviesiems
išminties,
Dievo ir artimo meilės, darbštumo ir gerumo, atlaidumo ir išradingumo.
Kai matai trispalvę, negali ramiai galvoti, kiek
ji sugėrė ašarų, kieksyk peršauta, sugrūsta į patalus, pagalves,
maišus, kad nebūtų per kratas surasta, išniekinta, sudeginta. Kieksyk
ir kiek dešimtmečių, net šimtmečių mūsų tauta, kaip mini Evangelija,
buvome lozoriai, kurie negalėjo gauti iš turtuolio mūsų pavergėjų
valandėlę, dieną laisvės ir nepriklausomybės. Anei rašto, anei
druko mums turėt neduoda, sako, tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.
Po kiek metų mūsų sūduvietė nuo Vilkaviškio lygumų sueiliuos: Apsistosim,
kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės, vieną himną tegu
tautos gieda, vieną himną iš visos širdies
. Ačiū Dievui, kad tautoms
nusibodo tą himną giedoti. Ačiū Dangui, kad mus išvadavo nuo durtuvų,
svetimos jėgos, smurto, prievartos, gulagų ir karcerių, o kad mes
nemokame pasinaudoti tąja Viešpaties dovanota, geriausiųjų mūsų
tautos sūnų ir dukrų iškovota laisve, mes patys kalti. Dievas padarė
ne vieną stebuklą mums, tad tikėkime dar ne vienu stebuklu. Bažnyčios
vedamai, dorų, geros valios lietuvių prižiūrimi laisvei teišauga
sparnai. Juos tepaliečia visi lietuviai tu ir aš,visa Lietuva,
visa svetur, po penkis žemynus, išsiblaškiusi mūsų gabių tautiečių
dalis.
Kun. Kazimieras J.Ambrasas, SJ
© 2004 "XXI amžius"
|