|
Puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk
15, 20)
Visi ketvirtojo Gavėnios sekmadienio skaitiniai
pasižymi optimizmu ir džiaugsmu.
Mozei mirus, jo įpėdiniu tampa Jozuė. Viešpats
jam kalbėjo apie Egipto vergovės pabaigą, nes žydai, pagaliau įžengę
į Kanaano pažado žemę (XIII a. prieš Kristų pabaigoje), džiaugsmingai
šventė pirmąją Paschą (Velykas) ir valgė pažado žemės derliaus patiekalus.
Antrojo laiško korintiečiams autorius šv. Paulius
prabyla apie nuostabų pasikeitimą Kristuje. Kai žmonės susitaiko
su Dievu, jie tampa naujais Jo meilės kūriniais (plg. 2 Kor 5, 17
21). Tačiau, kad tikintieji galėtų nuolat panašėti į savo Mokytoją,
jie kasdien (inspiruojami dieviškos malonės) stengiasi vis labiau
gyventi Kristaus mokymu ir sekti Jo asmeniniu pavyzdžiu, idant juose
kuo mažiau pasireikštų jų klastingo egocentrizmo veikimas.
Neabejotina, kad Evangelijos kvietimas susitaikyti
su Dievu (plg. 2 Kor 5, 20), artimu ir savimi pačiu geriausiai vykdomas
per Susitaikinimo sakramentą. Kai išpažinties metu penitentai nuoširdžiai
gailisi dėl savo nuodėmių ir tvirtai bei konkrečiai ryžtasi taisytis,
tada jų vidinis gyvenimas tikrai keičiasi: Viešpats kaip nuostabus
Chirurgas, pasinaudodamas kunigų išpažinčių klausytojų - tarnyste,
gailestingumo ir atleidimo malonių skalpeliais taip virtuoziškai
išpjauna iš žmonių širdžių visas pražūtingas nuodėmių vėžio ląsteles,
kad jei paskui tie operuoti asmenys nuosekliai stengiasi laikytis
krikščioniško gyvenimo dietos, tuomet tos pragaištingos vėžio
ląstelės nebeatgyja, nes jos nebemaitinamos nuolatinėmis nuodėmių
parazitų porcijomis. Dar daugiau: Viešpaties išgydytieji yra laimingi
žmonės, nes jie supranta, kad krikščioniškai motyvuotas gyvenimas
su Kristumi turi Dievo galybę griauti piktojo nuodėmių tvirtoves
(plg. 2 Kor 10, 4) ir taip pat tiesiausiu keliu juos veda į Dievo
Tėvo nesibaigiančio džiaugsmo namus (plg. Jn 14, 6).
Šio sekmadienio Evangelijoje minimas sūnaus palaidūno
sugrįžimas namo puikiai iliustruoja tėvišką Dievo meilę, kuri be
atvangos dosniausiais srautais dovanojama visų laikų paklydėliams.
Juk kaip anuomet tas jaunesnysis tėvo sūnus, savanoriškai atsiskyręs
nuo savojo tėvo ir palikęs jo ir savo dvasinius bei medžiaginius
turtus, tapo savo lobio dalies eikvotoju, tai yra nelaimingu žmogumi,
taip panašiai ir mūsų laikų nemaža dalis visuomenės narių dėl savo
dvasinio aklumo ir širdies suakmenėjimo (Ef 4, 18) nepajėgia priimti
dieviškų tiesų.
Tačiau kaip tas buvęs sūnus palaidūnas sykį, pasibjaurėjęs
savo moraliniu nuosmukiu, susimąstė ir pasiryžo grįžti į savo tėvo
namus, taip ir šiuolaikiniams žmonėms tikrai dar nėra vėlu atsinaujinti
savo proto dvasinėje gelmėje ir apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu
pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 23). Gerai žinome,
kad ir mažiausio nusidėjėlio atsivertimas yra didžiausia Viešpaties
malonė, kuri teikiama pirmiausia ieškantiems Dievo teisybės (plg.
Mt 6, 33).
Todėl melskime Jėzų Kristų, kad Jis užtartų mūsų
laikų paklydėlius, idant ir juos (pirmiausia bent kai kuriuos),
pasiryžusius pakeisti gyvenimo būdą, su išskėstomis rankomis ir
džiaugsmo ašaromis pasitiktų Dievas Tėvas, nes Jo meilė ir dabartinių
laikų visiems žmonėms nė per nago juodymą nėra sumažėjusi.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2004 "XXI amžius"
|