|
Kuo būsime Europoje
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdis kasmet
kokiu nors būdu pažymi didžiojo lietuvių tautos ganytojo, Žemaičių
vyskupo Motiejaus Valančiaus jubiliejų. Vasario 28-ąją suėjo 203
metai nuo šio garbingo ir veiklaus žmogaus, aukšto Katalikų Bažnyčios
dvasininko, tautos švietėjo, blaivintojo, rašytojo, visuomenininko,
gimimo. Tą dieną Vilniaus savivaldybės rūmų Didžiojoje salėje įvyko
konferencija Kuo būsime Europoje, organizuota Vyskupo M. Valančiaus
blaivystės sąjūdžio, pasitelkus kitas nevyriausybines organizacijas.
Nebuvo kalbėta apie Prezidento krizę, mažas pensijas, laukiamą kainų
padidėjimą ir kitus kasdienius rūpesčius, tapusius nuolatinių pokalbių
temomis, bet susitelkta į dvasinių problemų svarstymą. Laimindamas
konferenciją, vyskupas Juozas Tunaitis sakė: Esame Jėzaus bendradarbiai,
raugas, duodantis gerą skonį, druska, sauganti nuo sugedimo, miestas
ant kalno, aukštai šviečiantis žiburys. Kol esame gyvi, nemeskime
to darbo. Pranešimus skaitė Vilniaus Arkikatedros administratorius
kun. dr. Ričardas Doveika, Pedagoginio universiteto doc. Antanina
Grabauskienė, Seimo narė, Tėvynės sąjungos Krikščioniškosios demokratijos
frakcijos pirmininkė Irena Degutienė, etnokultūrologas Aleksandras
Žarskus, skautas Ričardas Simonaitis. Su vaikų ir jaunimo socializacijos
programa supažindino Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiasis
specialistas Algimantas Šimaitis. Vyko diskusijos.
Konferencijos tikslas paskatinti šviesuomenę,
tėvus stiprinti krikščionišką patriotišką moksleivių auklėjimą,
kad moksleivius pažadintume aktyvesnei savisaugai nuo blogio, kad
jie augtų ir taptų gerais žmonėmis, oriais, veikliais lietuviais
europiečiais. Tam reikalui būtina suburti daugiau gerų vadovų moksleivių
organizacijoms.
Konferenciją sveikino Vilniaus Mikalojaus Daukšos,
Simono Stanevičiaus, Paberžės Verdenės vidurinių mokyklų valančiukai
ir jų vadovai.
Kokių lietuvių laukia Europos Sąjunga?
Beveik visi pranešėjai nepamiršo paminėti itin
svarbaus fakto: po dviejų mėnesių būsime tikrieji Europos Sąjungos
nariai. Priimtoje deklaracijoje akcentuojama: Imamės gyventi ir
dirbti kartu su kitomis Vakarų Europos tautomis, neatsiribodami
vieni nuo kitų valstybių sienomis. Tai istorijos mestas ir mūsų
priimtas iššūkis tautai, Lietuvai, lietuvybės išlaikymui. Ar pajėgsime
būti lygūs su kitomis žemyno tautomis, ar prilygsime jų valstybinio
ir tautinio gyvenimo tvarkymuisi, kaip ugdysime ir puoselėsime lietuvybę
laisvės ir demokratijos sąlygomis? Juk į Europos Sąjungą jungiamės
ne tam, kad būtume kitų tautų tarnai ar kokie pastumdėliai, o tam,
kad įveiktume gyvenimo lygmens atsilikimą savo tėvynėje, išlaikytume
savitą mūsų tautos kalbą, būdą, kultūrą, dar labiau apsaugotume
valstybę.
Pradedame naują epochą, kokybiškai aukštesnę už
ankstesnį, vergiškų sąlygų, istorijos etapą. Okupacijos sąlygomis
lietuvybę išlaikėme daugiau jos tūnojimu mumyse negu atviru reiškimu,
o laisvės ir demokratijos sąlygomis ją išsaugosime tik viešu jos
skleidimu, papuošimu savo dorybėmis. Atėjo metas pasireikšti Lietuvos
žmonių darbštumui, veiklumui, veržlumui. Guodimosi, teisinimosi,
kad okupantai buvo surišę rankas, laikai baigėsi. Kuo būsime Europoje,
lems mūsų verslo, žemės ūkio, kultūros, meno, sporto pasiekimai,
gyvenamosios ir gamtos aplinkos, buities, sodybų sutvarkymas, krikščioniškų
vertybių išlaikymas bei puoselėjimas, sėkminga socialinė veikla.
Į klausimą, kokių lietuvių laukia ES, pranešėjai
atsakė: dorų, veiklių, darbščių, dvasingų, puoselėjančių savo kultūrinį
paveldą. Seimo narė I. Degutienė sakė: Mes stojame į Europos Sąjungą
ne todėl, kad nebenorime būti lietuviai, priešingai, mes manome,
jog tai geriausia erdvė mūsų kultūros tapatybės išsaugojimui ir
jos stiprinimui.
Ką mums šiandien pasakytų vyskupas M. Valančius?
Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio tarybos
pirmininkas inžinierius Juozas Kančys priminė, jog nuo 1850 metų
vyskupas M. Valančius aštuonerius metus visas jėgas buvo sutelkęs
žmonių tikėjimui, švietimui stiprinti, tačiau tie dalykai nedavė
tinkamų rezultatų. Ganytojui pradėjus visuotinį blaivinimo darbą
įvyko tartum stebuklas. Per dvejus metus net aštuonis kartus sumažėjo
degtinės gėrimas. Žmonėse baigėsi rietenos, peštynės, žmogžudystės,
vagystės, paleistuvystės; plito džiaugsmas, tarpusavio sutarimas
ir meilė, tartum nauja šviesa ir šiluma apgaubė Lietuvą.
Iki šiol tebediskutuojamos šio stebuklo priežastys.
Viena iš jų paties Ganytojo asmenybė. Jis mylėjo savo ganomuosius,
sielojosi dėl jų nelaimių, buvo paprastas ir prieinamas kiekvienam.
Doc. A. Grabauskienė citavo kito vyskupo A. Baranausko, M. Valančiaus
amžininko, žodžius: Kėlės labai anksti ir po Mišių bet kurią valandą
ir bet kas galėjo prie jo prieiti. Matydavo jį po keliolika kartų
laiptais nulipant į koplyčią ko nors padirmavotų, nors visų biedniausio,
išklausytų jo išpažinties ar kokia kita malone apdovanotų. Nesilaikė
jokio etiketo ir paskirtų valandų: jo durys buvo atviros bet kam.
Kun. R. Doveika sakė: Dirbo su žmonėmis, formavo
kunigus tiesiogines vyskupo rankas žmonėse, siekė vienybės ir
tikrumo, kvietė vengti tuščio politikavimo, primindavo kunigams
tikrąjį jų pašaukimą. Rūpinosi kunigų išsilavinimu. Siekė, kad jo
ganomieji būtų geri katalikai, sąmoningi katalikai. Mums reikia
sąmoningumo einant į Europos tautų šeimą. Sąmoningumo būti savimi,
būti garbinga ir oria tauta, puoselėti vertybes ir einant ne prašyti,
bet pasiūlyti
Vyskupui svarbus buvo tikėjimo tiesų ir krikščioniškosios
moralės aiškinimas. Jis buvo nepalaužiamas ir drąsus kovotojas už
dorą: tai, kas šiandien tampa prabanga, ko pasigendame ir ką galime
pasiūlyti. Europai išsaugotą doros pamatą ir išpuoselėtas krikščioniškąsias
vertybes.
Doc. A. Grabauskienė priminė, kad vyskupas M.
Valančius atėjusių paduoti užsakų būsimų jaunavedžių ne poterių
klausdavo. Jis kreipdavosi į nuotaką su tokiu klausimu: Mergele,
o skaityti ar moki? Dabar jis tikriausiai klaustų: Ar esate pasirengę
šeimai, ar patys nepiktnaudžiaujate alkoholiu, tabaku, narkotikais?
Gavęs kai kuriuos atsakymus, jis, anot A. Grabauskienės, ko gero,
atsakytų: Jeigu taip, tai dar anksti į stoną moterystės. Teks palaukti,
kol atsikratysite žalingų įpročių dėl savo vaikų, jų sveikatos ir
laimės.
Nuolaidžiavimas kūnui skurdina sielą
Kun. R. Doveika praplėtė blaivumo sampratą. Blaivumo
negalima išmatuoti parduotu alkoholinių gėrimų kiekiu. Blaivystė
tai gyvenimo būdas: blaivios mintys, geri tarpusavio santykiai,
pasitikėjimas vienas kitu, įsipareigojimai vienas kitam, tėvų pareigos
vaikams, vaikų pareigos tėvams ir t.t. Kun. R. Doveika sakė: Valančius
neatsiliko nuo Vakarų Europos dvasinės kultūros lygio, ūgio. Išsakydamas
didžiąsias katalikybės vertybes ir Šviečiamojo amžiaus idėjas, rašydamas,
jis nėjo pigaus populizmo keliu, nebaugino žmogaus pragaro baisybėmis,
bet kėlė jo dvasią, ugdė dorą, žmogiškąjį orumą, kad žmogus būtų
vertas Dievo atvaizdo.
Lietuva rengiasi gyvenimui Europos Sąjungoje.
Tačiau tai atneša, anot A. Žarskaus, ir negatyvias tendencijas.
Su džiaugsmu priimame materialistinę pasaulėžiūrą, vartotojišką
kultūrą: svarbiausia yra kūno poreikių tenkinimas, biologiškumas,
kuris sukelia kūno malonumus. Sielai tenka mokytis gyventi nepalankiomis
sąlygomis. Taip tampame dvasios skurdžiais; kur klesti kūnas, ten
kenčia siela. JAV valstybinėse mokyklose uždraustas tikybos mokymas.
Taip pažeidžiamos dvasinės teisės. Tačiau dvasininkai apie tai vengia
kalbėti. Nei įstatymų žinojimas, nei moralai nieko pakeisti negali.
Patys įstatymų leidėjai jų nesilaiko.
Dorovingos asmenybės ugdymas dabar yra sunkesnis
nei sovietmečiu. Tada ne viskas buvo leidžiama. Dabar viskas.
Neribota laisvė yra kelias į pagundas. Kaip atsispirti pagundoms?
Be reikalo nekalbama apie susilaikymą. Juk ne visus kūno poreikius
reikia tenkinti. Žmogus yra konflikto arena: jei nuolaidžiausi kūnui,
nuskurdinsi dvasią.
Santykis su Dievu tai būdas atsiliepti į meilę,
tai žinojimas, kas yra dora ir kas nedora. Verta kiekvienam pažvelgti
į save ir atsakyti į klausimą: gyvenu ar egzistuoju? Vidinio gyvenimo
trūkumą jaučiame visi. Mūsų tikslas yra siekti dieviškumo.
Būkime veiklūs
Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio tarybos
pirmininkas J. Kančys ragino būti veikliems. Jis sakė: Yra daug
žmonių, savotiškai suprantančių krikščioniškumo esmę. Manoma: aš
meldžiuosi, mano šeimoje nėra jokių svaiginimosi, narkomanijos problemų,
o kad kiti girtauja ar dega jų namas tai ne mano problema. Ne
mano reikalas gelbėti skęstančiuosius ar degančiuosius. Mūsų seneliai,
proseneliai ir seniausios lietuvių gentys žinojo, kad gyvenimas
žemėje yra gėrio kova su blogiu, kad šioje kovoje vienas žmogus
yra silpnas karys. Tik gyvendamas bendrijoje, pagelbėdamas kitiems,
ir pats gali prisidėti ne tik prie savo, bet ir savo šeimos, bendruomenės,
valstybės ateities. Vyskupas M. Valančius mums primena, kad krikščionio
ir piliečio patrioto pareiga yra organizuotis, šviestis ir pagelbėti
kitiems, įveikti užsidarymą nuo visuomenės problemų, auklėti vaikus
būti organizuotiems ir veikliems, stiprinti savo tikėjimą, žmonių
ir tėvynės meilę.
Veiklumo nuostata akcentuojama konferencijoje
priimtoje deklaracijoje. Joje raginama sutelktomis visuomenės jėgomis
rengti daugiau savanorių vadovų visuomeninėms organizacijoms, savanoriškai
puoselėjančioms sveiką gyvenseną ir krikščioniškąją patriotišką
dvasią, stiprinti ateitininkų, kudirkaičių, maironiečių, skautų,
valančiukų organizacijas, gausinti jų gretas mokyklose, prašoma
Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę remti, stiprinti ir plėsti
iniciatyvas rengiant visuomenę, ypač jaunimą, būti dorais ir veikliais
Lietuvos patriotais, Europos Sąjungos piliečiais, įpareigoti bent
valstybinę žiniasklaidą liautis skleidus blogį, skirti daugiau laiko
dvasinėms vertybėms puoselėti, plačiai skleisti informaciją apie
gerąją visuomeninių organizacijų veiklą ir patirtį.
Šį pavasarį numatoma surengti VI respublikinį
kongresą, kurio tikslas blaivystės stiprinimas naujomis mūsų buvimo
ES sąlygomis.
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|