|
Dainose laisvės aušros
laukusiųjų viltys ir godos
Vilniaus tremtinių chorui 15
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Tremty, miškuos ir lageriuos
Mus guodus lyg malda,
Rūpintojėlio ašarom nuplautoji žaizda,
Vagonuose belangiuos dundėjus su mumis
Į viltį lyg į dangų atvėrusi duris...
Ak, daina, - džiaugsmo ašara,
Tvirtybe mūs didi...
(Iš
repertuaro)
Pačioje Atgimimo pradžioje operos solistei Nijolei Ambrazaitytei kilo šauni idėja organizuoti tremtinių chorą. Sumanymas buvo aktualus ir savalaikis tauta gyveno laisvėjimo viltimi, daugelio žmonių atmintyje tebebuvo gyvi tremties ir lagerių prisiminimai. Į pirmąsias choro repeticijas susirinko gausus būrys norinčių ir galinčių dainuoti žmonių. Šiems vyrams ir moterims, negailėjusiems laiko į viešumą nešti nelaisvės metų dainas, ėmėsi vadovauti Paulina Grigaliūnienė, buvusi tremtinė, turinti aukštąjį muzikinį išsilavinimą, patyrusi chorų vadovė. Savo prisiminimuose ji rašo: Ne kartą buvau vyriausiąja dirigente Kelmės, Utenos, Trakų, Vilniaus rajoninėse ir zoninėse dainų šventėse, Lietuvos moksleivių ir jaunimo dainų šventėse, dirigavau Šventojo Tėvo Mišių metu Vilniaus Vingio parke, Pirmojoje pasaulio lietuvių dainų šventėje, visose tremtinių dainų šventėse. Surinkau ir užrašiau daugiau kaip šimtą tremtinių ir partizanų dainų iš įvairių Lietuvos vietovių.
1989 metų gegužę įvyko pirmasis šio choro koncertas. Nuo anų dienų iki šiol choro repertuare tremtinių, politinių kalinių, partizanų dainos, vienas kitas klasikos kūrinys, Lietuva brangi (muz. J.Naujalio, žodžiai Maironio), kiekvieno lietuvio ausiai maloni Giedu dainelę (muz. ir žodžiai A.Baranausko). Iki šiol surengta per šeši šimtai koncertų. Jie dainavo ne tik Sąjūdžio mitinguose, bet ir daugelyje renginių LR Seime, Antakalnio kapinėse, prie memorialo Naujojoje Vilnioje, Vilniaus miesto ir rajono mokyklose, giedojo bažnyčioje, dalyvavo visose respublikinėse, pasaulio lietuvių ir tremtinių dainų šventėse, koncertavo Rygoje, Taline, Maskvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Romoje.
Choro veikla kūrybingai įamžinta: sukurtas vaizdo filmas (rež. Valentina Jakimavičienė), dokumentiniai filmai Nemirties dainos (rež. Edmundas Zubavičius) ir Vilties laiškai (rež. Gražina Aleksandravičiūtė), beveik visa choro veikla užfiksuota dviejuose Birutės Mikalauskaitės filmuotose vaizdajuostėse Mes nemirę, įrašytos dvi dainų garsajuostės, išleistas albumas Mes nemirę (sudarytojos P.Grigaliūnienė ir B.Mikalauskaitė).
Šiuo metu chorui vadovauja Bronislovas Jankauskas, ilgametis chorų vadovas, baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos akademija), mėgstantis ne tik vadovauti chorams, bet ir kurti muziką, poeziją. Muzikos mylėtojai įsiminė jo penkiolikos dalių chorinių dainų-giesmių ciklą Negrįžusių kapai yra Tėvynė, skirtą žuvusiems, ištremtiems, nukankintiems Lietuvos laisvės gynėjams. Tarp jų ir mylimas sūnus Rolandas Jankauskas, žuvęs 1991-ųjų sausio 13-osios naktį.
Gegužės viduryje Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choras Mes nemirę šventė savo veiklos penkiolikos metų jubiliejų. Ta proga Vilniaus rotušėje buvo surengtas didelis koncertas (koncertmeisterė Janina Kalinaitė, koncerto vedėja aktorė Alvyda Čepaitytė). Vilniečiai ir sostinės svečiai buvo kviečiami pasiklausyti meistriškai perteikto represuotosios lietuvių tautos dalies muzikinės kultūros palikimo. Atėjusieji nenusivylė.
Per pertraukėlę pakalbinau choro vadovą ir dirigentą B.Jankauską, paklausiau, kokiomis aplinkybėmis jis ėmėsi šio sunkaus ir atsakingo darbo. Išgirdau atsakymą: Mano tėviškė dabar visai sunykęs Burbinų kaimas netoli Gruzdžių ir Šakynos miestelių. Vaikystės prisiminimuose tremtinių ir partizanų dainos. Tai gūdžią okupacijos naktį gimę posmai ir melodijos, tai prieš savo valią toli nuo tėvynės atsidūrusių, laisvės aušros laukusių mūsų seserų ir brolių viltys ir godos. Tai širdies krauju paženklinti lietuviškos muzikos paminklai jų nevalia pamiršti. Jie man artimi, brangūs ir svarbūs. Į chorą mane pakvietė Paulina Grigaliūnienė, kad jai patalkininkaučiau. Dabar likau vienas. Dirbdamas su šiuo choru jaučiu didelį kūrybinį pasitenkinimą. Tai nuostabių žmonių, Lietuvos dukrų ir sūnų, patyrusių gyvenimo kančias ir žiaurumus, bendrija.
Choro dainininkai kupini vilčių ir svajonių dar ilgai puoselėti ir populiarinti unikalųjį mūsų tautos kultūros palikimą. Choro veikla - jų gyvenimo įprasminimas, jų tarnavimas tėvynei. Jubiliejaus proga palinkėkime jiems visiems geros sveikatos, svajonių išsipildymo, skambių posmų.
© 2004 "XXI amžius"
|