|
Kančios poliarinė naktis
Viena Norlago mirties lagerio
1942 metų žiemos diena
Norlage įkalintus Lietuvos kariškius į darbus varo ir poilsio ar švenčių dienomis. Čia visos dienos kaip viena, ir nieko negali pakeisti.
Penkta valanda ryto. Bum bum - skausmas raižo ausis. Tai kirviu į pakabintą bėgio gabalą ar šiaip kokį gelžgalį daužo Norlago nariatčikai (prižiūrėtojai), kalinius kelia. Prasideda dar viena poliarinės nakties diena.
Paliegęs ltn. Antanas Navaitis sėdi dviaukščių narų viršuje, ant tundros žolių pakratų, ir jam visai nesinori pajudėti. Mat šįryt jis, kaip ir visi kiti, po pirties. Čia tokia tvarka: kas dešimta naktis bemiegė. Į pirtį veda naktimis. Tik sukritus gulti, pradeda kelti. Bene 500 žmonių išvaro iš barakų, surikiuoja visus kaip į darbus ir guja penkis kilometrus, 40-ies laipsnių šaltukui spaudžiant. Į pirtį įleidžia tik po 50 žmonių. Kiti lauke mindžikuoja, eilės laukia. Pirmiesiems, didžiausiems nelaimėliams, duoda gal 20 minučių apšilti bei nusimazgoti (tiksliau, sušlapti) ir vėl išvaro laukan, į speigą, kokias penkias valandas šlapiems pasigrūdinti, šaltyje pasispirginti, kol ir likusieji 500 nusipraus. Tuomet belaukdamas ir apšerkšniji, tad ėjimas atgal virsta gėrybe. O kai pareini, tai ant narų ne visi be pagalbos užlipa. Tačiau vos apšyli vėl tas prakeiktas bum bum penktą valandą ryto (podjom - keltis). Tokiomis minutėmis dažnai pagalvoji, kaip čia nemirtinai susirgus ir atleidimą nuo darbo gavus. Dienužėlę barake pabūti leidžia, jei tavo temperatūra pakyla per 38,2 ir jei kelių ligonių lagerio limitai neviršyti. Nuo darbo taip pat atleidžia, jei šaltis siekia apie 50 laipsnių. Tądien visiems atokvėpis ir trečias maisto davinys (200 g duonos ir kaušas prastos sriubos). Bet kiek konkrečiai termometras turi rodyti ir kokio stiprumo vėjas pūsti, kad barake paliktų, niekas nežino. Kiekvienu tokiu atveju sprendžia spirito prisisprogęs lagerio viršininkas, ar jam šaltis kvapo nerakina. Tačiau šiandien 40 laipsnių šalčio ir pūga nosį bei burną sniegu kemša. (20-30 laipsnių šalčio Norilske šiltas oras). Todėl tas bum bum dar baisiau ausis drasko.
Pirmasis išsijudina gulto brolis ltn.Vladas Dulkė. Jis brigadininkas. Gal jam dėl to ir geriau. Bet jis jau reikalus tvarko ir kiek galėdamas padeda kitiems, kai A.Navaitis dar minutėlę paknapso. Ilgiau negalima, pusryčių gali nespėti. Lageryje laikas taip apskaičiuotas, kad kuo greičiau visi į darbus būtų išgrūsti.
Išgirdę pirmą bum bum, barako tvarkdariai puola iš gretimų patalpų, drabužių džiovyklos veltinius, vatines kelnes, vatinukus bei vatines kepures nešti (viršutinius drabužius kasnakt pasiima džiovinti). Todėl, jei pavėluosi ar pražiopsosi, geresnių gali ir neatgauti. (Barake yra 300-400 žmonių. Iš jų, be pasmerktųjų Lietuvos kariškių, ir Rusijos recidyvistų, ir kitokio plauko dvasių yra.)
Vėliau iš tvarkdarių atneštų ir krūvon sumestų drabužių, kiekvienas pagal birkas (prie drabužių pritvirtintų faneros gabaliukų, ant kurių užrašytos įkalintųjų atžymos bei pavardės) skuba savus išsirinkti. Kad apsirengę ir lyg dangun skubėdami išlėktų kiek įkabindami į virtuvę, kiekvienas sau pusryčių atsinešti. O žarnas šiltai apgavę, prieš lauko darbus galėtų dar nors minutėlę ant narų patūnoti. Taigi rytą jokiems kitiems reikalams laiko nelieka.
Šeštą valandą - pusryčiai. Gauni samtį melsvos spalvos balandos iš silkės galvų, kurioje kur ne kur pajuodęs kopūstas ar bulvių lupenos gražinasi, bei pšenoj (smulkių sorų) košės pussamtį, geležinio dubenėlio dugnui patepti. Riebalų politiniams neduoda. Tačiau ir visa tai valgoma lėtai, kiekvieną maisto grūdelį apčiulpiant, kad bent kiek sočiau ir šilčiau pasidarytų. Be to, ir skubėti nėra kur. Antrą ir paskutinį sykį valgyti duos tiktai vėlai vakare.
Gal po pusvalandžio pasigirsta antras Bum bum, razvod. Tai komanda iš barakų - į darbus. Lauke vyrai grupuojasi brigadomis. Paskiau brigados pro lagerio vartus išleidžiamos. Ir ne bet kaip, o su kvietimais, sargybos viršininkui keiksmų lavina laiminant: Čia jus tam ir atvežė, kad padvėstumėt.... Dulkės brigada.... pirmas penketukas, antras... šeštas. Iš viso 32 kaliniai. Skaičių 32 į fanerinę lentukę užrašo, kad kuris atgal eidamas nepasiklystų. Nors ir taip iš Norlago pabėgti dėl šalčio, menkų drabužių, ir išbadėjimo neįmanoma ir nėra kur - aplinkui 70-oji paralelė amžino įšalo.
Po to už spygliuotos vielos prorabai (darbų vykdytojai) brigadoms darbus skirsto. V.Dulkės brigada, kaip visada, eis į lauko statybas tecui pamatų duobių su kirkomis (spec. kirstukais) kasti ir grunto pagrindo po estakada, iš katilinės į tecą, rengti. Belieka tik ohranikams visas savo motinas-matuškas suminėti bei rytinę maldą sukalbėti: Žingsnis dešinėn, žingsnis kairėn - laikoma bėgimu. Sargyba atidengia ugnį neperspėdama.
Ir karininkų brigada, prieš metus atvežtų dar visai jaunų vyrų, dabar lyg šimto metų senių, jau kumbrina į speigą daugiau nei keturiolikai valandų.
Mat penki šeši kilometrai iki darbo vietos prie ežero Dolgoje ir atgal į kalną. O dirbti reikia vienuolika valandų. Pietų pertraukos lageryje nėra. Pačių pietų irgi neduoda. Bet užtat leidžia retkarčiais pašiūrėje prie geležinio kubilo, akmens anglimis kūrenamo, pasišildyti. Meti anglis kubilo vidun, visai kaip šalčio pragare. Taip šaunieji raudonarmiečiai rūpinasi, kad nuvargintas bolševikų vergas ar jau dochodiaga (vos velkantis kojas, apie 40 kilogramų svorio, išbadėjęs vyras) objekte staiga neužšaltų ir pats ar draugų krikščioniškai ramstomas barakan parsivilkų. (Po kiekvienos nakties ir net darbo lageryje būdavo mirusiųjų.) Bet, kad ir kaip ten juos ar jas ...., pasišildyti gera. Šaltyje jėgos greit išsenka, ypač porą valandų rankomis pakapojus įšalą.
Į darbo pabaigą vyrai beveik visai nužmoginti, bet nepraranda geros nuotaikos. Brigadininkas pranešė, kad jam pasisekė papirkti prorabą (darbų vykdytoją). Šio prorabo bus užrašyta, kad brigada užduotis įvykdė daugiau nei 100 procentų. Tai reiškia, kad kitą dekadą kiekvieną vakarą kiekvienas gaus ne 300 gramų duonos davinio, bet 600. Gaila, kad greitai gali nebelikti, ką duoti kyšio. Viską, ką įmanoma atimti, jau seniai iš visų atėmė. Ir ryšio su savaisiais nėra, nes iš vokiečių okupuotos Lietuvos (per karą) nebuvo nei laiškų, nei siuntinių. Aštunta valanda vakaro. Visi vėl ištvėrė dieną ir, išrikiuoti prie ohranikų pragaro (sargybos) vartų, laukia, kol minimos motinos matuškos ir dar kai kas. Taip sargybos viršininkas skaičiuoja sugrįžusius. Vėl rikiuoja, vėl motinos ir tiktai po visų galų patikrinimų brigada praleidžiama. Čia vyrų paskutinė užduotis: pro sargybinius pernešti kuo daugiau paslėptų akmens anglių, nes barakui apšildyti lagerio valdžia neduoda nieko. Tiesa, anglių nešėjų nebaudžia ir visų anglių neatima. Iškrato tik tiek, kiek jiems patiems pasišildyti reikia. Supranta komunistėliai, kad be vergų (o gal ir be darbo?) gali likti. Barake neužkūrus buržuikos (menkos geležinės krosnelės), visi jų nelaisvėliai pernakt ledukais pavirstų. (Juk barakas - tai kiaurų lentų statinys, be lubų ir langų. Šilčiausias - užpustytas sniegu.)
Devintą valandą turi būti vakarienė. Bet dar kiek ankstoka. Vyrai įsitaisė ant narų ir laukia leidimo eiti į virtuvę eiti. Gal bus karšta vadinama žuvienė su plaukiojančia morka bei perlinė košė. Bet svarbiausia - duoną dalys. Kiekvienam po 300 gramų. Vyrai žino, kad trauks iš brigadininko rankų sąžiningus duonos burtus. Tik kam šįsyk teks sočiausioji garbuška (kepaliuko kampukas), o kam mažiausias šlapios duonos gabaliukas? Ir viską jie valgys ilgai ilgai. Paskiau pusę duonos, vieną riekelę, daugelis suvynios į skepetaitę ir paslėps gulte prie galvos rytdienai. Bet kurgi tas liepimas vakarieniauti? Po vakarienės šiek tiek laiko lieka sau patiems. Kažkas tyliai užgieda: Marija Marija, kažkas skuba į kitą baraką aplankyti likimo draugų. Bet paprastai vyrai po kelis sulipa ant narų ir pradeda šnekėtis, kaip buvo išsiilgtoj Lietuvoj... Barake pasidaro tarsi šilčiau. Po truputį tyla kalbos. Visi nuvarginti nori miego. Labai labai nori miego. Dešimta valanda vakaro. Bum bum skelbia otboij ir patvirtina: nė žingsnio iš barakų. Kad penktą valandą ryto vėl prasidėtų diena. Juoda kančių diena. Kai kam ji truks šešerius septynerius
dešimt metų, o kai kam ir dar ilgiau. Tačiau vyrai ištvers, kad niekad Lietuvoje nepasikartotų bolševizmas ir komunizmas.
* * *
Norilske laidodavo prie kalno, kaip sakydavo pod Šmitiku. Duobės buvo paruoštos vasarą. Tai iškasti ilgi stačiom sienom grioviai dviejų metrų pločio, 30-40 metrų ilgio ir metro gylio. Mirusiuosius išneša pusnuogius ant sniego už ligoninės. Ir guli jie suštabeliuoti ant pusnies tol, kol atvažiuoja vežikas su plačiomis rogėmis visų lavonų vežti į duobę. Pavasarį gyvus vyrus šiurpino žvėrių apkramtyti ir griovių ledo vandens apsemti mirusių draugų kūnai. Šitokie jie buvo užpilami nedideliu žemių sluoksniu.
Iš viso nuo 1941-ųjų iki l947 m. sausio 1 d. SSRS gulago, žmonių naikinimo konclageriuose, kalėjo 22255 pasmerktieji iš Lietuvos. Iš jų liko gyvų tik 15-20 procentų. Šiandieną ltn. V.Dulkės brigados vyrų yra tiktai trys. Tai dim.plk.ltn. A.Navaitis, dim.mjr. Justinas Narijauskas ir dim. plk.ltn. Julius Sidagis. Prisiminkime juos visus.
Pagal dim. mjr. Vlado Dulkės
ir dim. plk. ltn. Antano Navaičio prisiminimus užrašė
V.Dulkės duktė
Aldona KUPČIŪNIENĖ
© 2004 "XXI amžius"
|