|
Tragedija Žarstos kaime
Į Lietuvos istoriją krauju įsirašė Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais okupantų įvykdytos piktadarystės. Hitlerininkai sudegino Pirčiupio kaimą kartu su 119 jo gyventojų, raudonieji sadistai ugnimi sunaikino Klepočius ir kitas vietoves, gyvus degino ar kitaip naikino nekaltus žmones. Ar atsiprašė, ar bent simboliškai kompensavo jokiais pinigais neįkainojamas skriaudas? Deja...
2005 m. sausio 17 d. sukaks 60 metų nuo tragedijos, įvykusios Prienų rajono Žarstos kaime, Andriaus Mieldažio sodyboje. Tą lemtingą vakarą įsisiautėjusi pūga buvo tarsi kraupus preliudas į netikėtą tragediją. Sodybos šeimininkas, jau nebejaunas žmogus, sirguliavo. Žmona Ona jį rūpestingai slaugė. Rūpesčių moteriškei buvo per akis: čia vyras pasiligojęs, čia sūnus Jonas, 1940 metais sovietinių okupantų kaip Lietuvos kareivis su būriu savo draugų internuotas ir, iš stovyklos pabėgęs, namuose slapstosi (jungtis prie partizanų nesiryžo), čia dukra Ada, Prienų Žiburio gimnazijos abiturientė, laukia paramos, čia niekad nesibaigiantys ūkio darbai slegia jau nebejaunus pečius. Kiti du vaikai Antanas ir Magdelena sukūrę šeimas gyvena atskirai. Namuose užvadėle likusi tik dukra Anelė. Jei ne ji, kaip reikėtų verstis?
Kai šeima po dienos darbų bei rūpesčių ruošėsi vakarieniauti, iš kluone įrengtos slėptuvės atėjo prie stalo ir Jonas. Staiga prie pat sodybos sutratėjo automatai. Jonas, nespėjęs pavakarieniauti, pašoko nuo stalo ir nuskubėjo atgal į savo slėptuvę. Deja, nespėjo: kieme jį mirtinai pakirto pasalūnė kulka. Nutilo šūviai, tik pūga dar labiau įsisiautėjo.
Mieldažienė nuskubėjo pas kaimyną prašyti, kad atneštų sūnaus lavoną į trobą. Tasai pabijojo. Tada nubėgo pas kitą kaimyną, tačiau ir tam pristigo drąsos. Vos spėjo moteris grįžti namo, vėl pasigirdo šūvių papliūpos. Ta kraupioji tylos valandėlė, matyt, buvo skirta trumpam enkavėdistų pasitarimui, ką daryti toliau. Suprantama, gautas įsakymas: be gailesčio sudeginti sodybą, sunaikinti visa, kas gyva.
Egzekutoriai šiaudų kūliais padegė visus ūkio pastatus. Traškėjo degdami pastatai, bliovė galvijai, siaubingai vaitojo ir šaukė žmonės. Tarsi unisonu pritarė įsišėlusi pūga. Niekas iš aplinkinių gyventojų nesiryžo gelbėti bijojo. Tik po trijų dienų buvo leista surinkti Onos ir Andriaus Mieldažių kaulus, paimti nuo kiemo sūnaus Jono lavoną. Atsitiktinumo dėka gyvos liko tik dukros Anelė ir Ada.
Enkavėdistai areštavo Anelę, įgrūdo Šilavote į NKVD rūsį, paskui išgabeno į Marijampolę. Ten ją tardė, terorizavo ištisą savaitę ir įbauginę alkaną, sušalusią, išvargintą paleido.
Jau anksčiau enkavėdistai keliskart buvo užgriuvę Mieldažių namus, statydavo tėvus prie sienos ir terorizuodavo, kad šie išduotų savo sūnų Joną. Bet jis tėvams buvo prasitaręs: Jie manęs gyvo daugiau netampys! Jonas buvo patyręs politrukų ir enkavėdistų žiaurumus, todėl antrąkart pakliūti į jų nagus nenorėjo. Buvęs nepriklausomos Lietuvos kareivis, iškilmingai prisiekęs tik savo tėvynei tarnauti ir tik ją`ginti, tvirtai nusprendė neiti į okupantų armiją. Suprato, kuo gali baigtis karinė tarnyba svetimoje nedraugiškoje armijoje, tad nusprendė iš jos pabėgti. Tuo labiau kad pasitaikė proga: varant internuotus Lietuvos karius į SSRS gilumą, Vokietija pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Jonas su tokio pat likimo draugu paspruko iš stovyklos ir perėjo į vokiečių kariuomenės pusę. Vokiečiai juos praleido, ir juodu sėkmingai grįžo į Lietuvą.
Štai kokią odisėją teko patirti šiam linksmam, draugiškam, nuoširdžiam, patriotiškai nusiteikusiam jaunuoliui.
Mieldažiai palaidoti Šilavoto kapinėse. Paminklinis kryžius tarytum byloja, jog čia ilsisi paprasti, kuklūs, darbštūs ir taikūs, niekam neprasikaltę žmonės, žuvę nuo neribotos okupantų savivalės ir rafinuoto žiaurumo. Jūsų gyvenimas užgeso kaip žaibas, tačiau jo šviesą regime, - primena epitafija, iškalta paminklo granite.
Kai mintys nukrypsta į praeitį, nejučiomis imi svarstyti: už ką tokios baisios kančios, už ką tokios žiaurios ir beprasmės mirtys, už ką tokie nežmoniški pasityčiojimai iš to, kas šventa? Juk šie paprasti kaimo žmonės mylėjo gimtąją žemę, buvo nuoširdūs ir taikūs, dirbo, svajojo ir meldėsi... Už ką sunaikintas ūkis, išžudyti seni ir paliegę žmonės? Šitaip elgtis gali tik sužvėrėję vandalai, ištroškę nekaltųjų kraujo.
Lietuva nuo seno yra vadinama rūpintojėlių ir kryžių šalimi. Atgavus nepriklausomybę, jų žymiai pagausėjo pakelėse, miškuose, sodybose, net nuošaliausiose vietose visur, kur tik buvo pralietas nekaltųjų kraujas. Teprimena jie mums ir ateities kartoms niekuo nepateisinamas politines anomalijas, kai buvo nužudyta tūkstančiai nekaltų mūsų tautiečių, sunaikinta daug materialinių vertybių. Laisvė ir nepriklausomybė dažniausiai labai brangiai kainuoja. Duok Dieve, kad tai daugiau nebepasikartotų.
Antanas MARČIULAITIS
© 2004 "XXI amžius"
|