Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Aktualijos
Darbai
Kryžkelės
Kultūra
Istorijos vingiai
Laikas ir žmonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gimęs po knygos ženklu

Feliksui Maksvyčiui – 95-eri

Angelė Buškevičienė

Feliksas Maksvytis su žmona Valerija

Feliksas Maksvytis Čikagoje, prie Mykolo Krupavičiaus memorialinio paminklo 1989 metais

Poetas Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Feliksas Maksvytis, rašytojas ir dramaturgas Anatolijus Kairys 1989 metais

Feliksas Maksvytis tėviškėje mėgo jodinėti ant mylimo bėrio

Feliksas Maksvytis su barzdiečiais pavasarininkais Šv. Baltramiejaus atlaiduose Višakio Rūdoje 1927 metais

„Maldos“ devocionalijų bendrovė Kaune 1933 metais, kur dirbo F.Maksvytis

Kraštotyrininkas, muziejininkas, Lietuvos knygų leidimo patriarchas arba tiesiog žmogus, gimęs po knygos ženklu, - taip ne vienas mokslo žmogus pavadina Feliksą Maksvytį, birželio 20 dieną sutinkantį 95-ąjį gimtadienį. Knygų leidybai ir platinimui jis paskyrė 70 savo gyvenimo metų su žmona Valerija – varguose ir džiaugsme. Visos gyvenimo negandos nepalaužė jo pasitikėjimo savo jėgomis ir ryžto dirbti savo krašto labui. „Bičiuliams jis – vyriškai dėmesingas ir atviras, nors reiklus ir principingas. Ėmęsis svarbių reikalų, visados nuodugniai viską apmąsto: ir dirba atkakliai, su žinančiojo galutinius rezultatus aistra bei įžvalgumu. Iš karto matyti: kad ir didelis gyvenimas už pečių – kone visas dvidešimtasis amžius, kad ir kalnas darbų įveikta, vis dar atrodo, jog Feliksas Maksvytis iki dugno neišsėmė savo energijos” , - taip apibūdina F.Maksvytį rašytojas Robertas Keturakis.

Gyvenimas Feliksą blaškė po įvairias Lietuvos vietoves: gyventa Šiauliuose, Mažeikiuose, Marijampolėje, Šilutėje. Kaune – vaisingo darbo pradžia ir pabaiga, o šaknys – Zanavykijoje, Barzduose. Seneliai ir tėvai jau 1886-aisiais slėpė nuo karo žandarų zanavykų knygnešius ir jų iš Prūsų parneštas knygas. Meilė spausdintam žodžiui jam įskiepyta dar vaikystėje. 1918 metų rugsėjį motina sūnų Feliksą nuvedė į Barzdų pradžios mokyklą, čia mokytojas Vincas Staugaitis jį priėmė į pirmąjį skyrių. Visam gyvenimui jam liko atmintyje, kaip mokytojas V.Staugaitis visus mokinius nuvedė prie kryžkelės, kur kertasi keliai į Šakius, Kudirkos Naumiestį ir Pilviškius, ir vyresni mokiniai, mokytojui paliepus, nuplėšė vokiškus užrašus ir prikalė lietuviškus. Tada mokytojas pasakė, kad Lietuva dabar nepriklausoma, ir jie mokysis tik lietuviškai. Barzdų pradžios mokykloje vaikus tikybos mokė klebonas kun. Antanas Petrauskas, kuris Feliksą išmokė patarnauti per šv. Mišias. Ketverius metus sekmadieniais Feliksas su kaimynu Jonu Balsiu patarnavo per pamaldas, vėliau mokėsi Pilviškių progimnazijoje, kur aktyviai įsitraukė į ateitininkų veiklą. Jis buvo Barzdų parapijos Pavasarininkų jaunimo organizacijos valdybos narys.

1930 metais, sulaukęs pilnametystės, Feliksas išvyko į Kauną gavęs Barzdų parapijos klebono kun. Stanislovo Mikelkevičiaus rekomendaciją dirbti Kauno prekybos bendrovėje „Malda“, kuri buvo įsikūrusi prie Arkikatedros Bazilikos ir prekiavo devocionalijomis. „Maldoje“ Feliksas dirbo trejus metus ir mokėsi Kauno vakarinėje gimnazijoje. Dirbdamas Kaune pramoko knygų leidybos, susipažino su užsienio leidybinių ir prekybinių firmų atstovais. 1933 metais persikėlė gyventi į Šiaulius ir, susitaupęs dešimt tūkstančių litų, gavęs kreditą atidarė „Žiedo“ knygyną, kuris prekiavo knygomis, rašomąja medžiaga, devocionalijomis ir kitokiomis prekėmis. Maldaknygių tekstus tvirtino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, uždėdamas nuorodą „Imprimatur“. Per dešimt metų „Žiedas“ išleido per 420 tūkstančių egzempliorių įvairių knygų: maldaknygių, skaitinių, knygelių vaikams, kalendorių, žodynų ir kt., be to, išplatino apie 800 tūkstančių egzempliorių kitų leidyklų išleistų knygų.

Veiklos dešimtmetį „Žiedas“ paminėjo vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Dalyvavo daug garbingų svečių: rašytojai Faustas Kirša, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Anatolijus Kairys, „Varpų“ almanacho leidimo mecenatas daktaras Domas Jasaitis. Iš Kauno atvažiavo solistas Antanas Kučingis, E.Kardelienė ir kiti. Tai buvo paskutinė šventė F.Maksvyčio namuose Vaisių gatvėje, kur visą dešimtmetį buvo Šiaulių visuomenės būrimosi vieta. Feliksas dalį pelno skyrė jauniems autoriams remti, labdarai.

Jaunu, energingu ir sumaniu knygyno savininku susidomėjo žymiausias Šiaulių knygininkas Liudas Jakavičius, savo knygų ir kalendorių leidimo įmonę „Lietuvanis“ 1919 metais į Šiaulius atkėlęs iš Rygos. Nors L.Jakavičius buvo garsus laisvamanis, o F.Maksvytis – krikščionių demokratų partijos narys, juos abu vienijo meilė knygai. Senasis knygų leidėjas nusprendė pasitraukti iš leidybinės veiklos, o Feliksui perleido savo knygyną ir teisę leisti kalendorius.

Pirmoji sovietų okupacijos banga knygyno nepalietė. Artėjant antrajai okupacijai, dalį knygų paslėpė kur galėjo. Kitų laukė liūdnas likimas. Okupantai, įsibrovę į knygyną, knygas mindė, trypė, plėšė, o 1948 metų birželio mėnesį sovietų valdžia įvykdė vieną pačių barbariškiausių akcijų prieš lietuvių kultūrą. Išplėšė sandėlį, visus leidinius suvertė į aštuonis sunkvežimius, nuvežė prie Salduvės kalno, kur sukrovė milžinišką laužą. Ugnis rijo maldaknyges, vaikų literatūrą, kalendorius, žodynus… Degė ir labai vertingi, reti „Aušros“, „Varpo“, „Tėvynės sargo“ komplektai, M.Valančiaus, S.Daukanto knygos, supleškėjo ir L.Jakavičiaus atsiminimai „Lietuvos dievai! Dėkoju jums, kad padėjote man sėkmingai su caro žandarais už lietuvių spaudą kovoti“. Laužą saugojo rusų kareiviai, žmonės verkė, matydami barbariškus okupantų veiksmus. F.Maksvytis neteko visko – namų, turto, knygų. Jo bute su šeima apsigyveno pats Motiejus Šumauskas.

Vengdamas arešto ir tremties, F.Maksvytis su šeima blaškėsi iš vieno Lietuvos kampelio į kitą, keitė darbo pobūdį. 1948 metais palikęs nuosavą namą ir sunaikintą knygyną, Feliksas su šeima išvyko į Mažeikius, kur, bičiulių padedamas, ėmėsi kraštotyrinės veiklos. Pasimokęs kraštotyros muziejų darbuotojų kursuose, dirbo direktoriumi Mažeikių kraštotyros muziejuje, kurį iš visiškai atsilikusio atkūrė ir pavertė tikru kraštotyros muziejumi. 1950 metais buvo iškviestas į saugumą, todėl, ilgai nedelsdamas, išvyko į Marijampolės, vėliau – į Šilutės kraštotyros muziejų dirbti direktoriumi. KGB vis lipo ant kulnų, todėl, vos įsitraukęs į kraštotyrinį darbą, turėjo keisti gyvenamąją vietą. Rūpindamasis muziejų veikla, rašė korespondencijas į rajono laikraščius, kvietė mokytojus ir moksleivius steigti kraštotyros būrelius, rinkti tautosaką. Kai buvo sunku materialiai, ne kartą jį parėmė kanauninkas Juozas Stankevičius, patarimais – prof. P.Galaunė ir kiti. F.Maksvytis su entuziazmu dirbo pamėgtą darbą.

1958 metais Maksvyčių šeima iš Šilutės persikėlė į Kauną, ir neradęs laisvos vietos Kauno muziejuose, F.Maksvytis dirbo antikvarinio knygyno Laisvės alėjoje 88 vedėju. Atsirado nemažai bukinistų, kurie pirko senas knygas ir jas komplektavo. Čia anksčiau išleistų knygų ieškoti ateidavo Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojas kan. J.Stankevičius, iš įkalinimo ir tremties vietų grįžę buvęs „Spaudos fondo“ direktorius B.Žygelis, Vasario 16-osios Akto signataras buvęs diplomatas P.Klimas, buvęs Lietuvos prezidentas A.Stulginskis, buvęs ministras pirmininkas L.Bistras, buvęs Valstiečių liaudininkų partijos pirmininkas advokatas Z.Toliušis ir kiti. Kanauninko J.Stankevičiaus prašymu Feliksas parinkdavo religinio turinio senų istorinių ir mokslinių knygų Kunigų seminarijai. Kanauninkas dažnokai lankėsi antikvariniame knygyne ir pats atsirinkdavo reikiamas knygas. Pagrindinis F.Maksvyčio tikslas buvo sukaupti kuo daugiau senesnių knygų ir jas išsaugoti nuo sunaikinimo, nes miestų ir mokyklų bibliotekose tokie leidiniai buvo masiškai naikinami – atiduodami į makulatūrą. To, žinoma, negalėjo nepastebėti KGB. Spaudoje pasirodė piktų straipsnių, knygynas buvo kaltinamas „šlamšto platinimu“. F.Maksvyčiui teko ieškotis kito darbo. Dirbo „Vagos“ leidyklos Kauno skyriuje išleidėju.

Atgimimo metais jis dalyvavo mitinguose, Baltijos kelyje, kituose renginiuose. Atgaivino ryšius su išsibarsčiusiais po platųjį pasaulį buvusiais bičiuliais. 1989 metais Feliksas lankėsi JAV – buvo jaudinančių susitikimų su lietuviais Čikagoje, Detroite, Amerikos lietuvių laikraščio leidyklos „Draugas“ darbuotojais. F.Maksvyčiui tarpininkaujant, įvairios Lietuvos leidyklos išleido 27 JAV gyvenančių buvusių šiauliečių rašytojų - poeto Alfonso Šešplaukio-Tyruolio ir Anatolijaus Kairio knygas. Taip pat jis rengė autorių susitikimus su leidėjais ir skaitytojais.

1998 metais F.Maksvytis išleido savo atsiminimų knygą „Maldaknygių, knygų ir žurnalų laužas“, kurioje atskleista autoriaus gyvenimo pilnatvė, pareiga ir atsakomybė, ir, žinoma, to meto istoriniai faktai. Knygoje – pluoštelis prisiminimų apie Barzdus ir jų žmones.

Šiuo metu F.Maksvytis su savo žmona Valerija gyvena Kaune, retsykiais aplanko gimtuosius Barzdus, bendrauja su giminaičiais. Abu džiaugiasi kiekviena diena, dalijasi mintimis apie perskaitytas knygas, susitinka su artimais žmonėmis.

95-ąjį gimtadienį F.Maksvytis sutinka džiugia nuotaika, naujomis kūrybinėmis mintimis. Į sveikinimų vainiką šio gražaus jubiliejaus proga ir tėviškėnai barzdiečiai įpina nuoširdžių linkėjimų: sveikatos, minties gilumo, daug džiaugsmingų gyvenimo dienų.

Nuotraukos iš Felikso MAKSVYČIO asmeninio albumo

© 2004 "XXI amžius"