Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Aktualijos
Darbai
Kryžkelės
Kultūra
Istorijos vingiai
Laikas ir žmonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Popiežiaus ir JAV prezidento susitikimas: vertinimai ir paskatinimai

Mindaugas BUIKA

Džordžas Bušas įteikė popiežiui Jonui Pauliui II Laisvės medalį

Svarbu ištaisyti klaidas

Dviejų įtakingiausių planetos žmonių – popiežiaus Jono Pauliaus II ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džordžo Bušo – trečiasis susitikimas Vatikane, kaip ir reikėjo tikėtis, susilaukė plataus dėmesio žiniasklaidoje pirmiausia dėl tarptautinės padėties sudėtingumo. Tai buvo pagrindinė jų pokalbio tema. Prieš šį birželio 4 dieną vykusį susitikimą Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis (užsienio reikalų ministras) arkivyskupas Džiovanis Lajolas plačiame interviu italų laikraščiui „Il Corriere della Sera“ pažymėjo, kad JAV, kaip vienintelei pasaulio supervalstybei, „tenka pagrindinis vaidmuo pasaulyje ir dėl to pagrįstai laukiama, kad jos veiksmai bus paremti moralinėmis vertybėmis“. Ypač tai pasakytina apie taikos tarp tautų, saugumo ir solidarumo įgyvendinimą, ką patvirtina Jungtinių Valstijų „istorijos garbingiausi puslapiai“.

Be abejonės, situacija Irake buvo Šventojo Tėvo ir Dž.Bušo debatų dėmesio centre, tuo labiau kad Popiežiaus griežti perspėjimai dėl karo Irake sunkumų iš esmės pasitvirtino. Tačiau dabar, anot arkivyskupo Dž.Lajolo, svarbu yra ne tiek senų priekaištų priminimas, kiek „žvelgimas į priekį“ ir bendromis tarptautinėmis pastangomis stengiantis atstatyti normalų gyvenimą daug iškentėjusioje Irako žemėje. „Irakas reikalauja visų atsakingų politinių jėgų kolektyvų pastangų, kad šaliai kaip įmanoma greičiau būtų grąžintos normalios gyvenimo sąlygos, vidinė ramybė, suverenitetas, laisvė, orumas ir geresnės ateities perspektyvos“, - aiškino Vatikano užsienio reikalų ministras.

Jis pastebėjo, kad tokį pagrindinį tikslą turi Irake dislokuota JAV, Italijos ir kitų koalicijos narių kariuomenė, kurios staigus išvedimas dabar būtų nenaudingas. Arkivyskupas Dž.Lajolas pripažino, kad užsienio karinių pajėgų padėtis Irake labai sunki tiek dėl teroristinių grupių išpuolių, tiek dėl pastangų užsieniečius karius pavaizduoti agresoriais, o ne išvaduotojais, „kokia buvo tikroji jiems patikėta misija“. Šią padėtį dar labiau apsunkino iškilę irakiečių belaisvių ir kalinių kankinimo atvejai, dėl ko apgailestavo prezidentas Dž.Bušas ir JAV karinių pajėgų vadovai, pažadėję atlikti tyrimą ir nubausti prasižengusiuosius.

Arkivyskupas Dž.Lajolas sakė, kad jo pirmoji reakcija į pranešimus bei fotografijas apie kalinių kankinimą buvo „užuojauta aukoms, kurių žmogiškojo orumo pažeidimas buvo didesnis nei fizinis skausmas“. Žinoma, karas yra karas, ir per visą žmonijos istoriją visi karai neapsiėjo „be nežmoniškų epizodų“. Tačiau Irako incidentu buvo pažeistos ne tik kalinių žmogaus teisės, bet ir padaryta „moralinė žala“ pačioms Jungtinėms Valstijoms. Propagandiniu atžvilgiu Abu Graibo kalėjime vykdyti kankinimai Irake ir visame arabų regione „menkina pasitikėjimą tomis vertybėmis, dėl kurių jauni amerikiečiai atidavė savo gyvybes toje šalyje“, sakė Šventojo Sosto atstovas. Šie piktnaudžiavimai dar labiau sustiprino musulmonų pasaulyje egzistuojančius antiamerikietiškus ir apskritai antivakarietiškus jausmus.

Kad atitaisytų padarytą nuostolį, Jungtinės Valstijos turi ne tik nubausti kaltuosius ir nebekartoti šių klaidų, bet ir atitinkamomis politinėmis, diplomatinėmis bei kultūrinėmis priemonėmis neutralizuoti tą baisų išplatintų vaizdų poveikį, kurį sunku užmiršti, pabrėžė arkivyskupas Dž.Lajolas. „Istorija moko, kad netgi didžiosiose demokratinėse šalyse gali būti padaryta klaidų, kurios yra priešingos jų idealams, - teigė jis. – Bet kaip tik tose demokratijose atsiranda jėgų, kurios gali drąsiai ir objektyviai šias klaidas pripažinti ir atitaisyti. Tai yra viena pavyzdinių vertybių, kuria gali didžiuotis ir Jungtinės Valstijos“.

Tarsi atsiliepdamas į šias teisingas Vatikano užsienio reikalų ministro pastabas, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Džonas Boltonas žurnalistams kalbėjo, jog amerikiečiai yra labiausiai pasibaisėję paskelbtomis nuotraukomis ir vaizdo įrašais apie irakiečių kalinių kankinimus. Dž.Boltonas, kuris buvo atsakingas už prezidento Dž.Bušo vizito į Romą rengimą, sakė, kad tuos nusikaltimus įvykdę amerikiečiai kariškiai „pažeidė moralės ir karinės disciplinos normas“, todėl „karinio tribunolo arba atitinkamo civilinio teismo“ bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Šiuo atžvilgiu realus išbandymas Jungtinėms Valstijoms yra ne tik tai, kad prasižengę asmenys atstovavo šiai šaliai, bet ir tai, ar tos šalies juridinė sistema sugebės atitinkamai atsakyti. „Ir mes tikrai atsakysime“, - tvirtino Dž.Boltonas ir sakė, kad niekas negali teigti, jog „amerikiečiai yra angelai“, bet JAV vyriausybė turės viską ištirti ir nubausti kaltuosius. Pareigūnas taip pat informavo, - tą yra pažymėjęs pats prezidentas Dž.Bušas, - kad Jungtinės Valstijos nori kiek įmanoma greičiau perduoti valdžią Irako vyriausybei. Padėtis Irake dabar iš tikrųjų nėra ideali, tačiau pirmą kartą irakiečiai turės galimybę rinkti savo pačių valdžią ir pagaliau būti atsakingi už savo ateitį.

Moralios politikos sektinas pavyzdys

Jungtinių Valstijų ambasadorius Vatikane Džimas Nikolsonas, duodamas interviu italų ir amerikiečių spaudai prieš Dž.Bušo vizitą į Romą, patvirtino, kad prezidentas yra „labai sunerimęs dėl to, kas atsitiko“ (turima omenyje irakiečių kalinių kankinimas). Bet už tai atsakinga labai maža dalelė JAV kariškių, kurių dabar Irake yra apie 200 tūkstančių. „Didžioji jų dalis elgiasi pavyzdingai, o tie, kurie įvykdė pažeidimus, JAV žmonėms neatstovauja, - sakė diplomatas. – Mes esame palankūs Irako naujajai konstitucijai ir valdžios grąžinimui irakiečiams. Bet dėl to mes negalime palikti šios žemės likimo valiai“.

Kalbėdamas apie popiežiaus Jono Pauliaus II ir prezidento Dž.Bušo santykius bei požiūrių skirtumus, ambasadorius Dž.Nikolsonas aiškino, kad jie labiau siejasi su Irako problema. Tuo tarpu Šventasis Tėvas ypač vertina dabartinio JAV prezidento „vertybių sistemą“, humanitarinės paramos pastangas tiek savo šalyje, tiek ir visame pasaulyje. Vatikanas taip pat teigiamai vertina Dž.Bušo tvirtą poziciją dėl gyvybės šventumo ir neliečiamumo, jo įstatymų iniciatyvas dėl abortų suvaržymo, embrionų klonavimo uždraudimo ir jo priešingą nusistatymą dėl dirbtinio žmogaus kūrimo („genų inžinerijos“).

Be to, Masačiusetse ir kai kuriose kitos JAV valstijose bei miestuose stiprėjant pastangoms legalizuoti vadinamąsias homoseksualų „santuokas“, prezidentas Dž.Bušas paragino Kongresą priimti Konstitucijos pataisą, kuri patvirtintų, kad santuoka tėra galima tik tarp vyro ir moters. „Santuoka negali būti atsieta nuo jos kultūrinių, religinių ir prigimtinių šaknų, nesusilpninant jos geros įtakos visuomenei, - pabrėžė prezidentas vasario pabaigoje savo kreipimesi į šalies parlamento narius. – Vyriausybė, pripažindama ir gindama santuoką (kaip vyro ir moters sąjungą), tarnauja visų interesams“.

Be abejonės, krikščioniškomis vertybėmis grindžiama Dž.Bušo politika neliko nepastebėta Romos Kurijoje. „Aš toliau su dideliu pasigėrėjimu seku jūsų ryžtą skatinti moralines vertybes JAV visuomenėje, ypač kai tai liečia pagarbą gyvybei ir šeimai“, - sakė Jonas Paulius II birželio 4 dieną Jungtinių Valstijų prezidentui savo gana plačioje viešoje kalboje pasibaigus trumpam privačiam jų pokalbiui Popiežiaus bibliotekoje. Tačiau, palietęs ir pagrindinę susitikimo temą – padėtį Irake bei Šventojoje Žemėje, Jonas Paulius II, atrodo, dabar stengėsi susilaikyti nuo griežtesnės JAV administracijos kritikos, tuo patvirtindamas poreikį kovoti su realia terorizmo grėsme vadovaujantis „bendražmogiškomis vertybėmis“.

Po susitikimo kalbėdamas su žurnalistais, Vatikano atstovas Choakinas Navaras Valsas netgi pastebėjo, kad tarp Popiežiaus ir prezidento Dž.Bušo buvo rasti „tam tikri konvergencijos taškai, liečiantys normalizacijos procesą Irake“. Savo kalboje Šventasis Tėvas Irako klausimu patvirtino „neabejotinai aiškią“ Vatikano poziciją, kuri ne kartą buvo išdėstyta daugelyje dokumentų ir paties Popiežiaus diplomatinėmis pastangomis atkuriant taiką. Jonas Paulius II taip pat pabrėžė, jog padėties normalizaciją jis supranta kaip „greitą Irako suvereniteto atkūrimą“ aktyviai dalyvaujant tarptautinei bendruomenei, ypač Jungtinių Tautų Organizacijai.

Kaip tik tuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija buvo pateikusios JT Saugumo Tarybai svarstyti rezoliucijos projektą dėl Irako suvereniteto atstatymo eigos. Ši rezoliucija po tam tikrų pataisų buvo vienbalsiai priimta birželio 9 dieną. Vatikano laikraštis „L’Osservatore Romano“ ta proga savo vedamajame rašė, kad tuo buvo „pradėtas naujas tarpsnis“ šalies istorijoje. Bagdado vyriausybė atgaus visas valdymo teises po birželio 30 dienos, kai formaliai bus panaikintas okupacinis režimas. Popiežius Jonas Paulius II savo kalboje Dž.Bušui, kaip pozityvų žingsnį padėčiai grąžinti į normalias vėžes, paminėjo Irako prezidento ir laikinosios vyriausybės paskyrimą.

Vienintelis atvejis, kai Šventasis Tėvas savo kalboje kritiškai atsiliepia apie JAV politiką Irake, buvo užuomina apie „pastarosiomis savaitėmis iškilusius kitus apgailėtinus įvykius, kurie sukėlė nerimą pilietinei ir religinei visų sąžinei“. Stebėtojų nuomone, taip Jonas Paulius II reagavo į minėtus irakiečių kalinių kankinimo atvejus, kurie sukėlė naujus sunkumus kovoje su terorizmu. Jis pažymėjo, kad jeigu nebus vadovaujamasi vertybėmis ir dorumu, „nei karas, nei terorizmas niekada nebus užbaigti“. Bet, kita vertus, Popiežius pripažino, kad, remdama Afrikos šalis jų nepakeliamo skurdo, pilietinių konfliktų ir AIDS epidemijos akivaizdoje, dabartinė JAV vyriausybė vykdo tikrai moralią politiką, kuri yra sektinas pavyzdys. Šventasis Tėvas patikino prezidentą Dž.Bušą, kad meldžiasi už jo „iškilią misiją tarnaujant tautai ir pasaulio taikai“ ir linki jam Dievo palaimos bei išminties, stiprybės ir ramybės malonių.

Popiežius Jonas Paulius II taip pat priminė, kad šiemet minimos Vatikano ir Jungtinių Valstijų diplomatinių santykių užmezgimo dvidešimtosios metinės. Šie santykiai buvo užmegzti 1984 metais, kai JAV prezidentas buvo Ronaldas Reiganas, kurio ryšiai su dabartiniu Šventuoju Tėvu taip pat buvo artimi ir draugiški, o ypač jų pastangos išvaduoti Rytų Europą iš totalitarinio režimo. Jonas Paulius II savo kalboje paminėjo ir sunkia Alzhaimerio liga jau seniai sirgusio R.Reigano žmoną Nensi Reigan, kuri ištikimai rūpinosi savo vyru. Kitą dieną, birželio 5-ąją, gavęs pranešimą apie 93-ejų metų R.Reigano mirtį, Jonas Paulius II nusiuntė velionio prezidento šeimai ir amerikiečių tautai užuojautos telegramą, o jo laidotuvėse Popiežiui atstovavo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas. (Plačiau apie popiežiaus Jono Pauliaus II ir velionio prezidento R.Reigano įsimintinus santykius bus rašoma ateinančio trečiadienio „XXI amžiaus“ numeryje.)

„Mūsų laikų didvyris“

Prezidentas Dž.Bušas savo ruožtu šiltai padėkojo Jonui Pauliui II už jo ir JAV vyriausybinės delegacijos priėmimą, nepaisant Šventojo Tėvo įtemptos darbotvarkės. (Kitą dieną Popiežius išvyko į Šveicariją, kur birželio 5-6 dienomis dalyvavo susitikimuose su jaunimu. Paprastai vizito į užsienį išvakarėse Jonas Paulius II svarbių audiencijų nerengia, bet Dž.Bušui, atvykusiam į Romą minėti Italijos sostinės išvadavimo iš nacių 60-metį, buvo padaryta išimtis.) JAV prezidentas įteikė Šventajam Tėvui aukščiausią Jungtinių Valstijų civilinį apdovanojimą – Laisvės medalį ir pažymėjo jo išskirtinius nuopelnus kovojant prieš neteisingumą ir išnaudojimą pasaulyje, taip pat prieš komunizmo tironijos įvedimą Rytų Europoje.

Šiemet tai jau antras žymus popiežiaus Jono Pauliaus II gautas apdovanojimas įvertinant jo didžiulę visuomeninę įtaką šiuolaikinės civilizacijos gyvenimui (kovo mėnesį jam buvo įteikta Vokietijos Acheno miesto skiriama Karolio Didžiojo premija už nuopelnus Europos žemyno vienybei ir susitaikymui).

Prezidentas Dž.Bušas, įteikdamas Šventajam Tėvui naują žymenį, patvirtino, kad taip „Jungtinės Valstijos pagerbia šį Lenkijos sūnų, kuris tapo Romos vyskupu ir mūsų laikų didvyriu“. Jis patikino Popiežių, kad JAV vyriausybė yra pasirengusi toliau „darbuotis dėl žmonių laisvės ir jų orumo“, apie kurį savo mokyme nuolat kalba Šventasis Tėvas, ir „pripažįsta laisvės galią pakeisti visuomenę ir pasaulį“. Pagiriamajame žodyje prezidentas Dž.Bušas popiežių Joną Paulių II pavadino „atsidavusiu Dievo tarnu“, kuris daugiausia nusipelnė gindamas „vargšus, silpnuosius, badaujančiuosius ir atstumtuosius“.

Jonas Paulius II yra antrasis Katalikų Bažnyčios vadovas, kuris buvo apdovanotas 1963 metais tuomečio JAV prezidento Džono Kenedžio įsteigtu Laisvės medaliu. Tarp pirmųjų pagerbtųjų šiuo apdovanojimu buvo popiežius Jonas XXIII, kuriam, jau po mirties, Laisvės medalis buvo paskirtas 1963 metų gruodį. Popiežių Joną Paulių II JAV Kongresas 2000 jubiliejiniais metais yra apdovanojęs Aukso medaliu.

Dėkodamas prezidentui Dž.Bušui už naują prasmingą jo veiklos įvertinimą, Šventasis Tėvas reiškė norą, kad „laisvės, taikos ir labiau žmogiško pasaulio“, kurį simbolizuoja jam įteiktas Laisvės medalis, „troškimas įkvėptų visų laikų ir viso pasaulio geros valios žmones“.

EPA-ELTA nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"