|
Gėlėse skendo
geležinkelio stočių peronai
Inesė RATNIKAITĖ
Birželio 14-ąją šiauliečiai vėl išsirikiavo į eiseną, tačiau šį kartą ji nešė ne gyvenimą teikiantį Kristų, bet gedulo ir vilties vėliavas. Birželio 14-oji Lietuvoje Gedulo ir vilties diena, skirta prisiminti visai Lietuvai skausmingas dienas, kai būriai niekuo nekaltų žmonių buvo vežami į įkalinimo vietas ar tremtį.
Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, buvę tremtinai ar jų artimieji rinkosi prie geležinkelio padėti gėlių ne savo noru išvykusiesiems ir jau niekada nebesugrįšiantiesiems. Į nežinomą tolį plaukė graudi smuiko rauda.
Daina, poezijos posmai ir malda buvo vienintelė parama ir paguoda esantiems taip toli nuo tėvynės. Todėl ir Vladas Ravka į susirinkusiuosius prabilo tremtinio Antano Miškinio Sopulio raudomis. Mes neliūdime, - teigė buvęs tremtinys, - mes tik sakome, kad reikia prisiminti tuos, kurie prarado savo gyvenimus, svajones, siekius ir atsidūrė tremty. Penkiasdešimt okupacijos metų, kalbėtojo nuoskaudai, nepraėjo be pėdsakų. Užmiršome, kaip siekti gėrio, tiesos... Užmiršome tikėjimą. Sopulingi poeto A. Miškinio posmai persipynė su graudžiomios tremties dainomis.
Giesmių bei dainų lydima daugiau nei šimto žmonių eisena patraukė Šiaulių gatvėmis Dievo namų link. Šv. Mišias Katedroje aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Jo ramybės, paguodos ir sutaikinimo kupini žodžiai kvietė atleisti tiems, kurie tada teisė. Kristaus šviesoje neturime pamiršti, kad Teisėjas yra vienas Dievas. Taip išsilaisviname iš teisėjo vaidmens, mokė ganytojas, ragindamas sekti Naujojo Įstatymo šviesa. Tokio atlaidumo pavyzdys yra Palaimintasis Jurgis Matulaitis, siekęs blogį nugalėti gerumu. Rožiniu apjuoskime Lietuvą ir malda kreipkimės į Viešpatį, prašydami už vilties pilną ateitį, - sakė ganytojas. Kalbėdamas apie šių dienų jaunimą, vyskupas E.Bartulis šiandieną palygino su praeities situacija: tada patys geriausieji buvo ištremti iš Lietuvos, šiandien patys geriausieji save ištremia išvažiuodami uždarbiauti. Pamokslą vyskupas baigė poeto žodžiais:
Kryžiuota, tremta Lietuva,
Per kryžių išliksi gyva.
Šv. Mišioms pasibaigus, visi buvo pakviesti į Gedulo ir vilties dienos minėjimą-koncertą Filharmonijos salėje. Renginį vedė bei Jono Strielkūno ir Bernardo Brazdžionio eilėmis jį puošė Šiaulių dramos aktorė Olita Dautartaitė. Nuskambėjo Vinco Kudirkos Tautiška giesmė. Išrinkta delegacija nunešė žydinčias baltas gėles į Ginkūnų kapines aukoms atminti ir nusilenkti. Į susirinkusiuosius kreipėsi vyskupas E.Bartulis, kviesdamas nulenkti galvas prieš gražiausius tautos žiedus, žuvusius toli nuo tėvynės. Būkim dėkingi už laisvės dovaną. Tai kentėjusių žmonių pergalė, padovanota mūsų laikotarpio žmonėms, sakė ganytojas, kviesdamas mylėti, atleisti ir būti ištikimais piliečiais.
Minėjimą paįvairino dainų ir šokių kolektyvai. Šventojo Rašto psalmes giedojo vaikų vokalinė grupė Ro-ko-ko, vadovaujama Rasos Kauneckaitės. Meninę kompoziciją Lietuvių kalba lūposna įdėta pristatė Simono Daukanto mokyklos vienuoliktokai, o Žolele, kelk! kompoziciją atliko šokių kolektyvas Želmenėliai. Tremties dainas atliko choras Tremtinys, vadovaujamas Rasos Gasiūnienės.
Minėjime savo dalyvavo ir Šiaulių miesto meras Vytautas Juškus. Jis priminė istorines aktualijas, ištremtųjų skaičius. Būtina, mero teigimu, patiems suprasti ir augančiai kartai perduoti, kad svarbiausia yra tėvynė, tautos laisvė.
Vėliau kalbėjęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pavaduotojas Valentinas Remėšis teigė, jog mažai pasaulyje yra tautų, patyrusių tokią ilgą ir sunkią priespaudą. Jis prisiminė metus, praleistus tremtyje: Lietuviai kartu meldėsi, dainavo, mokė vaikus lietuvių kalbos, o kiek būdavo džiaugsmo, jei aplankydavo kunigas. Buvęs tremtinys drąsino visus sąjungos narius nepasiduoti senatvei, nenuleisti rankų, nes dar daug ką reikia nuveikti, daug padaryti, kad praeities įvykiai būtų tinkamai perduoti ateinančioms kartoms.
Prisiminimų sujaudinti žiūrovai stojosi, iškėlę rankas dainavo patriotines dainas, giesme kreipėsi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
Šiauliai
© 2004 "XXI amžius"
|