Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Popiežius skelbia Eucharistijos metus

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas paulius II pabrėžia Eucharistijos ir misijos ryšį

Įsikūnijusio Žodžio realus buvimas ir misija

Kaip ir buvo galima tikėtis, popiežius Jonas Paulius II, ypatingą dėmesį skirdamas eucharistiniam pamaldumui stiprinti, pranešė apie Švenčiausiajam Sakramentui skirtų metų paskelbimą Visuotinėje Bažnyčioje. Eucharistijos metų šventimas turėtų sustiprinti dvasinį gyvenimą katalikų bendruomenėje ir iš naujo priminti aktualiuosius jos misijos uždavinius trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje.

Apie Eucharistijos metų paskelbimo galimybę buvo kalbama netrukus po Šventojo Tėvo naujausios enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“ paskelbimo 2003 metų balandį. Verta prisiminti, kad svarbaus popiežiaus Jono Pauliaus II dokumento „Rosarium Virginis Mariae“ paskelbimą 2001 metais lydėjo visoje Bažnyčioje Šventojo Tėvo nurodymu minėti Rožinio metai, turėję didelį pasisekimą pasaulio tikinčiųjų bendruomenėje. Tikimasi, kad ir Eucharistijos metai padės įveikti pastaruoju metu juntamą įtampą tarp eucharistinio pamaldumo privataus ir bendruomeniško aspekto, iškeliant jo reikšmę visam Bažnyčios ir netgi visuomenės gyvenimui.

Per praėjusią Devintinių (Kristaus Kūno ir Kraujo) iškilmę pranešdamas apie Eucharistijos metų paskelbimą, kurie prasidės 48-uoju tarptautiniu Eucharistijos kongresu, spalio 10-17 dienomis vyksiančiu Gvadalacharos mieste Meksikoje, ir baigsis ateinančių metų spalį Romoje šaukiama Eucharistijai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja, Popiežius priminė glaudų ryšį tarp Eucharistijos šventimo ir Kristaus skelbimo.

Dalyvaudami Eucharistijos aukoje, džiaugsmingai stiprindamiesi prie Viešpaties stalo – žinoma, esant vertiems priimti Švč. Sakramentą - tikintieji tuo pačiu pasidaro Kristaus meilės, gailestingumo ir taikos „gyvaisiais įrankiais“, aiškino Devintinių homilijoje Jonas Paulius II. Per Eucharistiją bažnytinė bendruomenė yra kuriama kaip naujoji Jeruzalė, tai yra „principinė vienybė Kristuje tarp skirtingų žmonių ir tautų“.

Birželio 13 dieną susitikęs su tikinčiaisiais sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldai – Devintinių iškilmė daugelyje Europos šalių (Vokietijoje, Lenkijoje, Kroatijoje) buvo švęsta birželio 10-ąją kaip valstybinė šventė, nedarbo diena – Šventasis Tėvas toliau aiškino Eucharistijos metų paskelbimo motyvus. Jis pažymėjo, jog tai susiję su bendruoju pastoraciniu projektu naujojo tūkstantmečio pradžiai, kuris buvo išdėstytas apaštaliniame laiške „Novo millennio ineunte“, kviečiančiame tikinčiuosius „viską iš naujo pradėti nuo Kristaus“.

Popiežius savo naująją Eucharistijos metų iniciatyvą patikėjo švč.Mergelės Marijos globai, kurią savo jau minėtoje enciklikoje buvo pavadinęs „Eucharistijos moterimi“, kurios įsčiose užgimė Išganytojas. „Tegul ji, kuri Rožinio metais padėjo mums savo žvilgsniu ir širdimi kontempliuoti Kristų, ir Eucharistijos metais paskatina kiekvieną bendruomenę augti tikėjime ir meilėje Viešpaties Kūno ir Kraujo slėpiniui“, - sakė Jonas Paulius II.

Eucharistinio pamaldumo socialinė reikšmė

Pažymėdamas Popiežiaus skelbiamų Eucharistijos metų socialinę prasmę, Tarptautinės teologų komisijos narys monsinjoras Bruno Forti birželio viduryje duotame interviu Vatikano radijui sakė, kad „modernizmo mitų ir ideologijų žlugimo akivaizdoje yra svarbu vėl grąžinti tikrąjį pagrindą gyvenimui ir vilčiai, kuri nebūtų ideologizuota, tai yra primesta iš išorės“, ir kuri padėtų įveikti mūsų amžininkų dažnai patiriamą „apleidimo ir viktimizacijos – tapimo kažkieno auka – jausmą“. Taigi eucharistinis pamaldumas „statydamas į centrą Tą, kuris suteikia prasmę gyvenimui, atsiliepia į patį giliausią mūsų gyvenamos epochos poreikį“, aiškino teologas.

Taip pat dabartinių karų ir konfliktų akivaizdoje su visomis jų brutalumo scenomis bei po 2001 metų rugsėjo tragedijos išryškėjus ne mažiau barbariškoms tarptautinio terorizmo apraiškoms yra svarbu iš naujo „pabrėžti tiesą, kuri nėra tai, ką galima nusipirkti, įsigyti ir turėti, bet Kažkas aukštesnis“. Jeigu Dievo Sūnus įsikūnijo, jeigu Eucharistija, ta perkeista duona ir vynas, yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, tada pasaulio egzistencija „nėra pasmerktas reikalas, nėra negatyvumas, bet turi gilią vertę, tą vertę, kurią jai suteikė pats Kūrėjas, kurią kažkuriuo būdu aptemdė žmogaus nuodėmė, tačiau kurią vėl atstatė Kristaus atperkamoji galia“, sakė monsinjoras B.Fortė.

Eucharistinis pamaldumas taip pat paneigia šiuolaikinio gnosticizmo („New Age“ filosofija) siekį primesti žmogui nuostatą, kad jis gali „pats save išganyti“ tik asmeniškomis pastangomis. Nors Eucharistija yra labai artima žmogui, nes ji – perkeista šio pasaulio medžiaga, bet kartu yra maistas, kuris ateina iš dangaus, tai yra ji ne vien šios žemės vaisius. Tuo pačiu Eucharistijos metai reiškia ne tik atnaujintą Kristaus, kaip krikščionio širdies ir tikėjimo centro, suvokimą, bet taip pat misijinio uolumo sužadinimą, nes „Kristus atėjo išganyti visų ir kiekvieno“.

Socialinis Eucharistijos ir misijos ryšio aspektas bus išryškintas ir spalį tolimojoje Meksikoje įvyksiančiame 48-ajame tarptautiniame eucharistiniame kongrese. Kaip sakė šį renginį priimančio Gvadalacharos miesto arkivyskupas kardinolas Chuanas Sandovalis Inigesas, kongreso temos „Eucharistija – naujojo tūkstantmečio šviesa ir gyvybė“ svarstyme bus iškelta solidarumo su vargšais svarba globalizuotame pasaulyje. Savo šalyje Meksikos vyskupai ta proga jau 2004-ųjų pradžioje paskelbė Eucharistijos metus ir būsimajame kongrese pakvietė dalyvauti patį Popiežių. Šios kelionės galimybė, žinoma, priklausys nuo 84 metų Šventojo Tėvo sveikatos būklės.

XIX a. antroje pusėje pradėti rengti tarptautiniai eucharistiniai kongresai dabar įvairiuose pasaulio miestuose vyksta vadinamuoju olimpiniu ciklu, tai yra kas ketveri metai. Pastarieji trys buvo surengti: 45-asis Ispanijos mieste Sevilijoje, 46-asis – Lenkijos sostinėje Varšuvoje ir 47-asis – 2000 jubiliejiniais metais Romoje. Panašiais laikotarpiais katalikiškuose kraštuose vyksta ir vyskupijų arba nacionaliniai eucharistiniai kongresai, nors kitur jie tebūna tik epizodiniai. Lietuvoje didelę sėkmę turėjo 2000 jubiliejiniais metais Kaune surengtas antrasis nacionalinis eucharistinis kongresas. Būsimieji Eucharistijos metai būtų gera proga suorganizuoti ir trečiąjį, nors, be abejonės, tam prireiktų nemažų pastangų ir visos tikinčiųjų bendruomenės mobilizavimo.

Be to, atsižvelgiant į minėtus socialinius aspektus, galima pasvarstyti dėl Devintinių liturginės iškilmės ir visuomeninės reikšmės iškėlimo, galbūt vėl padarant šią reikšmingą šventę nedarbo diena. Kad ir kaip būtų, tačiau Joninės, palyginti su „Corpus Christi“ švente, turi gerokai menkesnę reikšmę ir daugiausia alkoholinių gėrimų gamintojų lobizmo inicijuotas jų valstybinis šventimas Lietuvoje dažnai išvirsta į dar vieną būdingą pagoniškų orgijų šėlsmą, o tikroji krikščioniška Joninių prasmė nustumiama į paskutinę vietą (Kauno arkivyskupijos pastangos šį religinį aspektą įtvirtinti minint savo dangiškojo globėjo šv. Jono Krikštytojo šventę yra maloni staigmena tikintiesiems).

Vyskupų Sinodas padės ištaisyti klaidas

Kaip minėta, Eucharistijos metų kulminacija taps Eucharistijai skirta 11-oji ordinarinė Vyskupų Sinodo asamblėja, kuri Vatikane vyks 2005-ųjų spalio 2-29 dienomis. Apie jos sušaukimą buvo pranešta šių metų pradžioje netrukus po to, kai popiežius Jonas Paulius II naujuoju Vyskupų Sinodo generaliniu sekretoriumi paskyrė kroatų arkivyskupą Nikolą Eterovičių.

Šis Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje dirbęs Bažnyčios hierarchas pakeitė iki tol devyniolika metų Vyskupų Sinodo sekretoriatui vadovavusį ir dėl amžiaus atsistatydinusį belgų kardinolą Janą Skotę.

Vyskupų Sinodą, pagrindinę instituciją, tinkamai išreiškiančią bažnytinio valdymo kolegialumą, popiežius Paulius II įsteigė po II Vatikano Susirinkimo. Be kas treji ketveri metai Popiežiaus šaukiamų ordinarinių Vyskupų Sinodo asamblėjų, vyksta ir neeiliniai, skirti specifiniams bažnytinio gyvenimo klausimams, dažniausiai liečiantiems regioninius vietinių Bažnyčių reikalus. Pavyzdžiui, rengiantis didžiajam 2000 metų jubiliejui, vyko Vyskupų Sinodo asamblėjos kiekvieno žemyno vyskupams. Popiežius Jonas Paulius II, buvęs aktyvus Sinodo dalyvis dar vyskupavimo Krokuvoje metais, pirmąją, šeimos gyvenimui aptarti skirtą ordinarinę Vyskupų Sinodo asamblėją sušaukė 1980 metais. Pasaulio vyskupai į Sinodą vėl buvo pakviesti 1983-iaisiais, kai buvo svarstomos Sutaikinimo sakramento aktualijos.

Po to vyko Šventojo Tėvo sušauktos ordinarinės Vyskupų Sinodo asamblėjos, skirtos skirtingiems Bažnyčios narių luomų pašaukimams aptarti II Vatikano Susirinkimo mokymo šviesoje. 1987 metais Sinodo tėvai svarstė pasauliečių uždavinius: 1991-aisiais – kunigų ugdymo klausimus, 1995 metais – vienuoliškąjį gyvenimą. Paskutinė ordinarinė Vyskupų Sinodo asamblėja vyko 2001 metų rugsėjo-spalio mėnesiais ir sutelkė dėmesį į pačių vyskupų esminį vaidmenį Katalikų Bažnyčios gyvenimui. Kadangi Sinodas yra patariamasis ir pagalbinis organas, tai pagrindinius jo dokumentus, vadinamuosius posinodinius apaštalinius paraginimus, skelbia pats Popiežius, atsižvelgdamas į Sinodo tėvų iškeltas iniciatyvas ir pastabas.

Organizuojant naująją Vyskupų Sinodo asamblėją tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“, generalinis sekretoriatas, kaip įprasta, prieš keletą mėnesių 2500 pasaulio diecezinių vyskupų išsiuntė parengiamąjį dokumentą, vadinamąjį „lineamenta“, ir pakvietė hierarchus apsvarstyti numatomą Sinodo darbotvarkę bei pateikti savo pasiūlymus. Iki šių metų pabaigos pagal gautus atsakymus bus parengtas Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumentas „Instrumentum laboris“, kuriuo vadovaujantis ir vyks spalį ganytojų susitikimas Vatikane.

Be jau minėtos popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“, vyskupų dėmesio centre taip pat bus eucharistinio pamaldumo problemai skirtas apaštalinis laiškas „Spiritus et Sponsa“, neseniai išleistas pažymint II Vatikano Susirinkimo liturginės konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ paskelbimo 40-ąsias metines, bei šiemet parengta instrukcija „Remptionis Sacramentum“, kurioje nagrinėjami įvairūs praktiniai Eucharistijos sakramento šventimo aspektai bei pasitaikantys pažeidimai ir piktnaudžiavimai. Šventasis Tėvas pastarojoje savo enciklikoje, be kita ko, nurodė, kad II Vatikano Susirinkimo sąlygota liturginė reforma padės tikintiesiems sąmoningiau, aktyviau ir vaisingiau dalyvauti altoriaus Švč.Sakramento aukoje.

Tačiau, be šios pažangos, atsirado ir tam tikrų „šešėlių“, verčiančių kalbėti apie eucharistinio pamaldumo krizę. Pastebėta, jog menkėja pats Eucharistijos slėpinio supratimas, kai kur sunyko Švč.Sakramento adoravimo praktika, pasitaiko klaidingų ekumeninės „interkomunijos“ atvejų. Eucharistija yra didžioji Dievo dovana, todėl iškilusios dviprasmybės bei teologiniai ir liturginiai nukrypimai negali būti toleruojami ir juos svarbu neatidėliojant ištaisyti, rašo Jonas Paulius II enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“. Kaip tik tam turi pasitarnauti ir būsimoji Vyskupų Sinodo asamblėja.

© 2004 "XXI amžius"