Atnaujintas 2004 birželio 25 d.
Nr.48
(1251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pasakos ir faktai

Gegužės 22 dieną per „Žinių radijo“ „Avilio“ programą Seimo narė Kazimiera Prunskienė, viena kandidačių į Lietuvos prezidentes, kalbėjo apie savo būsimą prezidentavimą ir atsakinėjo į klausimus. Atkreipiau dėmesį į keletą didelių atminties klaidų, nes anuomet mačiau tuos dalykus iš labai arti. Antai į klausimą, kaip ir kam premjerė K. Prunskienė 1990-aisiais skirstė paskyras „Žiguliams”, ji atsakė: „Vyriausybė gaudavo iš Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nurodymus, kam skirti „Žigulius“...“

Tai netiesa. Pirmininkaudavau Prezidiumo posėdžiams ir gerai atsimenu tą istoriją. Gavom pranešimą, kad Vyriausybė, išsidalijusi arba išdalijusi 60 ar 80 turėtų 1990 metams paskyrų mašinoms, paskutinius penkis „Žigulius“ pasiūlė Aukščiausiajai Tarybai – kad Prezidiumas nuspręstų, kuriems iš deputatų tą malonę skirti. Pasisakiau prieš tokią funkciją, panašią į pasityčiojimą, ir toks buvo Prezidiumo atsakymas: to nedarysime, pasilaikykite, žinokitės.

Paskui posėdžių salėje prieidavo prie manęs deputatai, kuriems K. Prunskienė tiesiogiai siūlė automobilius, ir klausdavo, kaip elgtis. Atsimenu du deputatus. Abiem patariau neimti. Bet jie paėmė. Viena jų dar buvo atėjus pas mane paaiškinti, lyg pasiteisinti, kodėl paėmė.

Taigi Prezidiumo nurodymų dėl „Žigulių“ Vyriausybė negavo, o Prezidiumo atsisakymas imti ir dalyti – joks „nurodymas“.

Kai K.Prunskienė atsistatydino 1991 m. sausio 8 d. vakare, grįžusi iš pokalbio su M. Gorbačiovu, dar dvi dienas iki paskiriant naują premjerą ji tebeėjo pareigas, tebeturėjo parašo teisę. Pasinaudojo ir išsirašė asmeniškai sau paskyrą naujai „Volgai“. Po kurio laiko, jau po žudynių, sužinojome apie tai, bet nieko teisiškai berods nepadarėme, nes ir „vsio zakonno“, ir ne tas galvoje buvo. Tai tokios tikrosios automobilių istorijos, kai dar paskutinį kartą Vyriausybė savavališkai skirstė, lyg Lietuvoje tebebūtų „tarybų valdžia“.

Ir dėl kainų pakėlimo, kurio laukė perversmininkai ir kurį 1990 m. gruodžio 29 d. nutarimu buvo uždraudusi Aukščiausioji Taryba... Anot K. Prunskienės kalbėjimo per radiją dabartiniame „Avilyje“, „viskas buvo parengta su reformų komisija“, ne pati Vyriausybė sprendė, „žmonės suprato ir nesipiktino“.

Manau, kad pakankamai daug žmonių dar atsimena, kaip jie „nesipiktino“. O jaunesniems, gal nemačiusiems tėvų ir senelių veidų, kai maistas pabrango keturis kartus, pacituosiu du dokumentus iš knygos „Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose“ (Vilnius, Demokratinės politikos institutas, 2004, p. 20-22).

Iš Lietuvos pramonininkų asociacijos tarybos 1991 m. sausio 5 d. pareiškimo, kurį pasirašė Lietuvos pramonininkų asociacijos prezidentas A. Matulevičius, dabartinis Seimo narys: „Priimtas Vyriausybės nutarimas dėl maisto prekių kainų pakėlimo neturi nieko bendra su kainų reforma, prieštarauja perėjimo į rinką logikai. Visa tai žlugdo Lietuvos ūkį ir atitolina Lietuvos nepriklausomybės realų įgyvendinimą. Įvertindami tai, reikalaujame: 1. Atšaukti Vyriausybės sprendimą dėl maisto produktų kainų pakėlimo...“

Iš Lietuvos vietinio ūkio ir paslaugų darbuotojų federacijos komiteto 1991 m. sausio 7 d. reikalavimo, kurį pasirašė Federacijos komiteto pirmininkas Dainius Paukštė: „Didžiulį kolektyvų nepasitenkinimą sukėlė Vyriausybės 1991-01-06 (iš tikrųjų 04) pravestas kainų pakėlimas maisto produktų prekėms, neparengus kompensavimo mechanizmo. Dirbantieji šiam žingsniui visiškai neparuošti, mano, jog tai jokia reforma (...), darbo vietų nepalieka, tačiau ir nedirba. (...) Trisdešimt Vilniaus miesto profsąjungų federacijos pirmininkų, atstovaujančių 30 tūkstančių darbuotojų, 1991-01-07 vieningai išreiškė nuomonę reikalaudami nedelsiant nustatyti visiems dirbantiesiems mokesčių ir kainų padidėjimo kompensaciją, o jeigu to neįmanoma padaryti – grąžinti atgal senas maisto produktų kainas, kol nebus parengtas realus kainų didėjimo kompensavimo mechanizmas. Priešingu atveju jokios jėgos nesugebės sustabdyti stichiškų streikų kilimo bangos“.

Prie tų „supratimo ir nesipiktinimo“ pavyzdžių dar pridėsiu įvykių liudininko, sąžiningo rusų kariškio, žodžius: „Naktį iš sausio penktos į šeštą lėktuvais permetė 234 pulką į Kazlų Rūdą transportuoti į Gaižiūnus ir į Šiaurės miestelį (Vilniuje). Grįžę lėktuvų ekipažai sausio 7-8 dienomis Pskove kalbėjo, kad „fašistai Lietuvoje pakėlė kainas, dešra 8 rb., degtinė 15 rb. – nežinia kaip žmonės gyvens, nuvers tą valdžią“ (ten pat, p. 23).

Taip ir buvo suplanuota, be to siunčiama kariuomenė ir specialus KGB žudikų padalinys „Alfa“, o kainų pakėlimas buvo to plano dalis. Pasakos, o dar iš kandidatės į prezidentes lūpų, užgauna atminimą Lietuvos gynėjų, kurie savo krauju atpirko jos ir kitų blogus darbus.

Vytautas Landsbergis,
buvęs aukščiausias valstybės pareigūnas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija