|
Nekrikščionys apie krikščionybę
Kai ką sujaudino, papiktino ar nerimą sukėlė Lietuvos aide (Nr. 44) išspausdintas J.Marcinkevičiaus (ne Justino) rašinys, garbingai pavadintas novele ese, Nebūties dvelksmas. Nerimas ir skausmas apima tokį paskaičius, nes gal dar nepripratome prie piktžodžiavimų prieš krikščionybę. Nors jau esame senokai pratinami. Bet, panagrinėjus rašinėlį, išvados ne tokios jau pavojingos, o gal autorius pavojingesnių siekė.
Peršasi išvada žmogus nieko nesupranta apie krikščionybę ir tariasi suprantantis islamą. Jo skelbiamų pažiūrų užuomazga, atrodo, padaryta, stebint vienos ir kitos religijos išpažinėjus. Jam pasirodė, kad anie yra tvirtesni, todėl ir patikėjęs, kad jų Dievas yra tikras. Na, jis ir prirašė apie tikrą ir netikrą Dievą, apie jo vadinamą netikrąjį piktžodžiaudamas, o Dievas iš tikrųjų yra vienas. Jeigu kas yra nevienoda, tai ne vienas supratimas apie Dievą, o dažnai ir per mažas noras suprasti. Supratimo kilmė: kas patikėjo Kristumi, o kas kažką kita sugalvojo. Lėmė ir istorinės aplinkybės, o dabar liko tikėjimas. Ne pro šalį būtų ir šiek tiek pagalvoti: kaip gali išgverę europiečiai (o tokių tikrai daug yra) liudyti Dievą? Atsakymas: gali ir negali, tik jie ne visi yra išgverę, yra ir liudytojų, kurių rašantysis nemato, ir ką jam padarysi? Matyt, reikia, kad jų daugiau būtų, tik bėda, kad nenorintis gali ir daugybės nepamatyti, ypač po hašišo, kurį pats sakosi vartojąs.
Liudytojų daugiau ar mažiau, bet Dievas ir pats apie save liudija. Žinome, kokiais būdais, negi vardysi visus iš naujo. Per savo kūrinius, per Apreiškimą. O žmogų Jis sukūrė laisvą. Alacho sekėjai, apie kokius autorius kalba, atrodo nelaisvi. Bet Dievo, kuris būtų sukūręs nelaisvus žmones, nėra. Gal tie Alacho sekėjai yra klaidatikiai, kurie taip Dievą vaizduojasi, bet nepradėsime religijų karo, nors Marcinkevičiaus rašinys ir siūlo jį pradėti.
Jau paminėjome, kad rašinio autorius nesupranta krikščionybės. Įsakymas Neturėk kitų dievų nereiškia, kad yra daug dievų, kaip autorius bando įteigti. Tai yra laisvė žmogus sugeba susikurti netikrų dievų ir juos turėti. Kodėl neįsakė Dievas: Nesusikurk!? Gal todėl, kad ir ne savo susikurtus žmogus sumano pasiimti. Tarkim, kad ir pusdieviuką Paksą, kuriuo kitame rašinyje šitas autorius aklai patikėti siūlo. Mat jis yra kitoks negu visi susimokėliai. Kitoks be įrodymų, taigi kuo kitoks?
Bet išgverimu europiečiai kaltinami teisingai, ir nuo jo turime bėgte bėgti. Nereikia užmiršti, kad atkakliai šaukiama Dievo bausmė gali vieną kartą ateiti. Laisvė duota, bet negalima ja piktnaudžiauti. Negalima jos ir atsisakyti ar kitaip prarasti, tarkim, taip, kaip daro ne Alacho, bet hašišo gerbėjai. Reikia ją turėti sunkią laisvę, ir Dievo garbei reikia ją turėti.
Nelaisvi žmonės, kurie tariasi, kad garbina tikrą Dievą, bet savo tiesą skelbiasi tik smurtu galintys įrodyti. Rašinyje yra grasinimų, kad atominės elektrinės bus susprogdintos, pirmiau Ignalinoje, o po to ir kitur Europoje. Politinis rašinio momentas yra paaiškinimas, kad ne mažiau už veikiančias yra pavojingos ir uždarytos atominės elektrinės. Momentas gal neatsitiktinis: tai - politinis užsakymas, nes kitaip atrodytų, kad elektrinės uždarymas gali būti išsigelbėjimas nuo baisybių ir kai kuriems politikams būtų neparanku reikalauti, kad elektrinė nebūtų uždaryta. Matyt, tariamą Alacho karį domina ne tik hašišas, bet ir jo pasmerktasis europiečių narkotikas - pinigai, kad politinius užsakymus priiminėja?
Kad nereikėtų Lietuvos aido atitinkamo numerio ieškoti, štai trumpas čia aptarto rašinėlio turinys: autorius kariaudamas pateko į musulmonų nelaisvę ir tapo musulmonu; juo būti patiko. Grįžo į Lietuvą musulmoninti žmonių. Pasirodžius, kad nėra tam gerų sąlygų, apie žmones nusprendė, kad šie yra neverti gyventi, ir todėl planuoja susprogdinti atominę elektrinę visiems netikėliams išžudyti. Toks trumpas turinys, rašinyje praskiestas piktžodžiavimais bei melo juodulėliais ir laukiantis nesupratingų skaitytojų.
Gražina Trimakaitė,
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|