|
Gėlė gėlei nelygu
Lietuvoje įprasta, kad į šermenis reikia eiti su gėlių puokštėmis, vainikais. O kodėl mes negalėtume mirusiojo pagerbti nuoširdžiomis maldomis, priimti už jo vėlę šv. Komuniją. Juk tai gražiausias jau išėjusiojo pagerbimas. Na, o gėlės tegul būna gyviesiems. Mirusiesiems nereikia gėlių, nereikia ir didžiausių paminklų, bet reikia nuoširdžių maldų. Taigi apkrauname mirusiojo karstą gėlių kalnais, po dienos kitos jos jau nebeteikia net gyviesiems jokio pasigėrėjimo, pavirsta tiesiog šiukšlių krūva. Ar neužtektų vieno kito gėlės žiedelio ir daugybės žvakių liepsnelių? Bet mirusiojo artimieji baiminasi, ką kaimynai ar draugai pagalvos. Ar ne geriau būtų už tas gėles šv. Mišias užsakyti? Juk eidami į šermenis mes einame pagerbti mirusiojo, aišku, pareiškiame užuojautą ir mirusiojo artimiesiems.
Aš nežinau, koks žmogus turi būti neišprusęs, kad neštų į šermenis popierines, plastmasines gėles. Sako, kad žiemą sušals bet koks gyvos gėlės žiedelis. Ir tegul sušąla, juk nieko nėra amžino! Nejaugi gražiau, kai kapą puošia įvairiaspalvės dirbtinės gėlės? Tegul jos būna ir brangiausios, ir gražiausios, bet netikros. Aš mylimam žmogui tokių niekada nedovanočiau, ir visai nesvarbu, ar jis gyvas, ar miręs. Iš tiesų juk žiemos metu daug gražiau ant kapo atrodo pušies šakelė ar šiaip koks žaliuojantis augalas negu tos popierinės gėlės. Bet keisčiausia, kad kai kuriose bažnyčiose puošiami altoriai šitomis plastmasinėmis gėlėmis. Tai rodo labai prastą bažnyčių lankytojų skonį.
Kiek žmonių, tiek nuomonių... Jei kapas labai skoningai tvarkomas, net neabejoju, kad už mirusį artimą meldžiasi gyvieji. O jei kapas neprižiūrimas, tai greičiausiai ir malda pamirštama.
Dažniau aplankykime savo gyvus tėvus ir džiaukimės, kad juos dar turime.
Ieva S.
Akmenė
© 2004 "XXI amžius"
|