|
Prieškario karininkai
sovietinio režimo aukos
Alfonsas ZUBRECKAS
Į rytus nuo Norilsko, Jelunos kalno papėdėje, Lamos ežero pakrantėje esančiose kapinaitėse, 1990 metų vasarą iškilo didingas paminklas. Jis pastatytas 42-iems Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukšto rango artilerijos karininkams, kurie čia buvo įkalinti 1941 metų rugpjūčio mėnesį, atminti. Šį paminklą pastatė karininkų giminės ir artimieji. Toje vietoje, kur buvo barakai, kuriuose kalėjo Baltijos šalių karininkai, stovi iš maumedžio išdrožtas koplytstulpis. Šalia koplytstulpio išsidėsčiusios trys skulptūros, simbolizuojančios motinas, laukiančias ilgai negrįžtančių savo sūnų. Prie koplytstulpio pritvirtinta metalinė lenta su visų Baltijos šalių čia kalėjusių karininkų pavardėmis. Šio memorialo autorius lietuvis Romualdas Svidinskas. Tiesa, apie šių Baltijos šalių karininkų likimą jis taip pat parašė knygas Lamos tragedija ir Lietuvos karių likimai.
Kada 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, tuometė Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota į vadinamąją Lietuvos liaudies kariuomenę ir prieškarinės Lietuvos kariuomenės bazėje įkurtas Raudonosios armijos 29-asis teritorinis šaulių korpusas, į kurio sudėtį įėjo 179-oji, 184-oji šaulių divizijos ir kai kurie kiti armijos daliniai. 1941 m. birželio 10 d. 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ypatingojo (saugumo) skyriaus viršininko Juozo Bartašiūno sprendimu buvo nutarta keturiolika aukšto rango artilerijos karininkų iš minėto šaulių korpuso pasiųsti į pasitobulinimo kursus Maskvos F.Dzeržinskio artilerijos akademijoje. Tarp tų keturiolikos aukšto rango karininkų buvo: generolas Vincas Žilys 29-ojo teritorinio šaulių korpuso artilerijos viršininkas, generolas Jonas Juodišius 179-osios šaulių divizijos artilerijos viršininkas, pulkininkas Vladas Sidzikauskas artilerijos pulko vadas, pulkininkas Alfonsas Sklėrius artilerijos pulko vadas, pulkininkas Leonas Rupšys 184-osios šaulių divizijos artilerijos viršininkas, pulkininkas Vincas Jasiulaitis 184-osios šaulių divizijos štabo viršininkas, pulkininkas Kazys Abaras 29-ojo teritorinio šaulių korpuso artilerijos štabo viršininkas, papulkininkis Adomas Jonavičius artilerijos pulko vadas, papulkininkis Antanas Malijonis 179-osios šaulių divizijos artilerijos štabo viršininkas, papulkininkis Eduardas Tallat-Kelpša artilerijos pulko štabo viršininkas, papulkininkis Petras Daukšys artilerijos pulko vadas, papulkininkis Pranas Matulis artilerijos pulko štabo viršininkas, majoras Antanas Dapkus artilerijos pulko vadas ir majoras Balys Steikūnas artilerijos pulko štabo viršininkas.
Po dviejų dienų, kada minėti Lietuvos karininkai atvyko į Maskvos F.Dzeržinskio artilerijos akademiją, jie visi buvo išsiųsti į akademijos vasaros stovyklą, kur ir prasidėjo minimų keturiolikos Lietuvos karininkų pasitobulinimo kursai. Čia, be į kursus atvykusių lietuvių karininkų artileristų, jau buvo trylika tokio pat aukšto rango karininkų iš Latvijos ir penkiolika iš Estijos.
Tačiau vos tik prasidėjo artilerijos karininkų stažuotė, prasidėjo ir Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas. Artilerijos akademija buvo uždaryta, o jos karininkai, dėstytojai ir aptarnaujantis personalas skubiai išsiųsti į frontą. Bet čia buvę minėti artilerijos karininkai iš Baltijos šalių siuntimų į frontą negavo, nors to tikėjosi. 1941 m. birželio 28 d. visi 42 karininkai buvo išsiųsti į poligone esantį akademijos štabą ir ten suimti.
Po maždaug dvi savaites trukusios varginančios kelionės Sibiro geležinkeliu, Lietuvos, Latvijos ir Estijos artilerijos karininkai 1941 metų liepą atsidūrė Krasnojarsko geležinkelio stotyje. Iš čia jie buvo nuvežti į vieną Jenisejaus upės prieplauką, susodinti į baržą ir nuplukdyti į šiaurinį upės uostą Dudinką. Vėliau visi karininkai pateko į galutinį paskyrimo tašką Norilsko lagerio padalinį Lamą. Tiesa, kai traukinys su Baltijos šalių karininkais judėjo Norilsko kryptimi, atsirado ir pirmoji auka. Tik pajudėjus traukiniui, latvių karininkas papulkininkis A.Kositis nukrito nuo traukinio platformos ir nusilaužė koją. Taip latvių karinininkas su sužalota koja buvo atskirtas nuo visų ir tolesnis jo likimas nežinomas.
Ir nors visų čia į Lamos lagerį atvežtų 40 karininkų gyvenimas, rodos, slinko įprastine vaga, tačiau karininkams pirmoji žiema Lamos lageryje buvo tragiška. Mirė ir buvo palaidoti Sibiro amžinojo įšalo žemėje lietuviai pulkininkas leitenantas P.Daukšys, pulkininkai A.Sklėrius ir L.Rupšys bei majoras A.Dapkus, latviai pulkininkai Z.Jomertsas, K.Kurklinšas, E.Štramsas, A.Birkenšteinas ir estai pulkininkai V.Martme, E.Tofferis, ir J.Tammas.
Pirmieji iš lietuvių karininkų Lamos lageryje mirė A. Sklėrius ir L.Rupšys. 1943 metų žiemą jis sunkiai susirgo ir, nesant geros medicinos priežiūros, mirė. Toks pats likimas ištiko ir kitus čia paminėtus Lietuvos karininkus.
Vėliau, 1944 metų pavasarį, du Lietuvos artilerijos karininkus pulkininkus K.Abarą ir A.Jonavičių, kaip sunkius ligonius, išvežė į Norilsko ligoninę. Likusiems lageryje lietuvių karininkams K.Abaro daugiau neteko sutikti. Tik jau būnant laisvėje, 1989 metais, iš pulkininko K.Abaro brolio sūnaus Rimanto buvo sužinota, kad K.Abaras pasveikęs, vėliau kalėjo Bratsko lageryje Irkutsko srityje. Tačiau 1950 metais ryšys su juo nutrūko ir tolesnis pulk. K.Abaro likimas nežinomas. Lietuvos artilerijos karininkas pulkininkas A.Jonavičius po ligos vėliau kalėjo Norilsko lageryje, o 1944 metų pabaigoje su likusia Lietuvos karininkų grupe buvo išsiųstas į europinę Sovietų Sąjungos dalį. Tačiau iš keturiolikos Lietuvos karininkų, kurie 1941 metų vasarą buvo atvežti į Lamos lagerį, liko tik devyni.
Taip ir slinko monotoniškas Baltijos šalių karininkų gyvenimas Lamos lageryje. Papulkininkis Antanas Malijonis dirbo vyr. vežiku. Kad pragyventų, lagerio vadovybės leidimu po darbo poledine žūkle užsiiminėjo A.Dapkus, J.Juodišius, V.Sidzikauskas, P.Matulis. Pasisekė ir generolui Vincui Žiliui. Atvežtas į Lamos lagerį generolas iš pradžių dirbo miško kirtimo darbus. Tačiau menkas maisto davinys V.Žilį greitai išsekino. Laimei, lagerio vadovybės generolas greitai buvo paskirtas buhalterijos raštininku ir jo sveikata pasitaisė. Iš miško darbų greitai buvo atšauktas ir J.Juodišius ir paskirtas elektros stotelės kūriku. Baltijos šalių artilerijos karininkus visą Lamos lageryje įkalinimo laikotarpį gelbėjo tai, kad pulkininkas leitenantas E.Tallat-Kelpša dirbo lagerio virėju. Savas žmogus virtuvėje lageryje daug ką reiškė.
Šiandien turbūt kiekvienam ne paslaptis, kad visi čia paminėti aukšto rango Lietuvos, Latvijos ir Estijos artilerijos karininkai, po nesėkmingų kursų Maskvos F.Dzeržinskio artilerijos akademijoje, buvo atvežti į Lamos lagerį be jokių konkrečių kaltinimų. Jiems nebuvo užvestos jokios kaltinamosios bylos, nevyko tardymai, nepaskelbti jokie teismo nuosprendžiai. Todėl jau antraisiais karininkų kalinimo metais į Lamos lagerį atvyko grupė tardytojų, kurių tikslas Baltijos šalių karininkams sudaryti konkrečias kaltinimo bylas. O jiems visiems tada buvo parengti tokie kaltinimai: buržuazinio valdymo laikais persekiojo kitaip nusiteikusius darbininkus ir inteligentus, gaudė, tardė ir atidavė teismui karininkus; vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją. Į minėtus klausimus visi Baltijos šalių karininkai turėjo atsakyti taip. Todėl per tardymą elgtis priešingai buvo nelogiška. Tai suprato visi karininkai. Tačiau tardymo metu kitaip pasielgė estų generolai Brede ir Kauler. Todėl jie, atsisakę pasirašyti jiems pateiktus kaltinimus, iš lagerio dingo ir jų tolesnio likimo niekas nežino.
1944 metų vasarą lietuvių karininkų buvimas Lamos lageryje pasibaigė: jie buvo išsiųsti į Sovietų Sąjungos lagerius, esančius europinėje dalyje. Jie vėl visi traukiniu buvo atvežti į Jenisejaus žiotyse esantį Dudinkos uostą, o iš čia prasidėjo gyvenimas Novosibirsko, Omsko, Čeliabinsko, Kuibyševo kalėjimuose. Iš Kuibyševo traukinys su kaliniais po pusantro mėnesio kelionės sustojo Potmos geležinkelio stotyje Mordovijoje.
Taip likusius gyvus aštuonis artilerijos karininkus Mordovijoje išlaikė kartu iki 1946 metų. Čia kažkodėl lietuviams karininkams buvo paskirtos geresnės ir lengvesnės darbo vietos. Papulkininkis A.Malijonis buvo paskirtas lagerio virtuvės duonos riekyklos vedėju, generolas J.Juodišius visos lagerio zonos ūkvedžiu, generolas V.Žilys lagerio buhalterijos raštininku, pulkininkas V.Sidzikauskas džiovyklos vedėju, pulkininkas leitenantas P.Matulis lentpjūvės brigadininku. Jo brigadoje dirbo pulkininkai V.Jasiulaitis ir A.Jonavičius bei majoras B.Steikūnas. O pulkininkas E.Tallat-Kelpša užėmė lagerio virėjo pareigas.
Tačiau likusieji artilerijos karininkai iš Lietuvos buvo kartu neilgai. 1946 metų žiemą iš Mordovijos buvo išvežti generolas J.Juodišius ir pulkininkas leitenantas P.Matulis. Pasirodo, jie abu buvo išvežti į Mordovijos lagerius. Generolas J.Juodišius čia mirė, o papulkininkis leitenantas P.Matulis 1955 metais grįžo į Lietuvą ir buvo po Stalino mirties Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos reabilituotas.
Vėliau iš Mordovijos buvo išvežti papulkininkis A.Malijonis ir pulkininkas leitenantas A.Jonavičius. Jie abu atsidūrė Solikamske, Šiaurės Uralo lageryje. 1947 metų vasarą A.Jonavičius buvo paleistas iš lagerio. O po metų 1948 metų rugpjūčio mėnesį išvyko į tėvynę ir A.Malijonis.
Iš visų keturiolikos Lietuvos artilerijos karininkų, kurie 1941 m. birželio 10 d. buvo išsiųsti į Maskvos F.Dzeržinskio karo akademiją, septyni žuvo įvairiuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Bemaž pusė iš visų Baltijos šalių karininkų sugrįžo į savo šalis. Tai paaiškėjo 1990 metais, kada likę gyvi Lietuvos, Latvijos ir Estijos karininkai, kalėję Lamos lageryje, susitiko Rygoje. Šiame susitikime taip pat buvo giminės ir artimieji tų, kurie žuvo sovietų lageriuose.
Norilsko lagerio kalinių atminimas buvo įamžintas Kaune. Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje yra pritvirtinta memorialinė lenta, kurioje surašytos visų Lietuvos artilerijos karininkų, kurie kalėjo Lamos lageryje, pavardės. O ten kalintų karininkų palaikai pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti giminių kapuose. Tai pulkininkų A.Sklėriaus, P.Daukšio, L.Rupšio ir majoro A.Dapkaus palaikai.
Trumpai prisiminkime tuos Lietuvos artilerijos karininkus, kurie negrįžo iš įkalinimo vietų. Kaip jau buvo rašyta, generolas J.Juodišius 1946 metais buvo išsiųstas iš Mordovijos lagerio ir atsidūrė Komijoje, Abezės lageryje, kuriame 1950 m. kovo 18 d. buvo nukankintas. 1991 metais tėvo žuvimo vietoje lankėsi sūnūs Paulius ir Jonas, tačiau tėvo kapo nesurado. Paimta tik žemės iš tos vietos, kur buvo palaidotas J.Juodišius. Ji urnoje palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse, žmonos Leokadijos kape. Tais pačiais 1991 metais J.Juodišiaus sūnūs Abezėje pastatė tėvo garbei paminklą.
Majoras B.Steikūnas 1945 metų pradžioje sunkiai susirgo ir atsidūrė lagerio centrinėje ligoninėje. Tačiau iš ten jis jau negrįžo. Tikriausiai mirė. Kada likusieji gyvi Lietuvos artilerijos karininkai iš Lamos lagerio buvo išvežti į europinę Sovietų Sąjungos dalį, pulkininkas K.Abaras gulėjo Norilsko ligoninėje. 1950 metų rugsėjį jis mirė Irkutsko srities Bratsko lageryje. Surasti jo kapą giminėms nepavyko.
Tad iš Sibiro lagerių, iš 1941 metais išvežtų keturiolikos artilerijos karininkų į Lietuvą grįžo tik septyni. Kol jie buvo gyvi, kiekvieną vasarą rinkdavosi Kaune, taip pat vykdavo į Rygą, į visus Baltijos šalių karininkų, kalėjusių Lamos lageryje, susitikimus. Tačiau šiandien iš tų septynių Lietuvos karininkų, kurie grįžo į Lietuvą, gyvų jau nėra nė vieno.
Neilgai pagyvenęs, po sunkios operacijos 1966 metais mirė pulkininkas leitenantas E.Tallat-Kelpša. Jis yra palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Netrukus mirė ir vienas seniausių tų 1941 metais ištremtų keturiolikos karininkų pulkininkas A.Jonavičius. Paskutinius savo gyvenimo metus jis leido Kėdainiuose. Čia ir palaidotas miesto kapinėse. 1972 metais, jau būdamas 75 metų, Kaune mirė ir generolas V.Žilys. Palaidotas miesto Petrašiūnų kapinėse.
Grįžęs iš įkalinimo vietos pulkininkas V.Sidzikauskas apsigyveno netoli Jurbarko, buvusioje savo sodyboje Šiaudinės gyvenvietėje. Mirė 1973 metais.
1958 metais jau reabilituotas grįžo į Lietuvą pulkininkas leitenantas P.Matulis. Gyveno Kaune. Tačiau 1978 metais P. Matulis, grįždamas iš darbo, buvo partrenktas milicijos karininko vairuojamos mašinos. Buvo paguldytas į ligoninę, medikai nustatė sunkų galvos smegenų sukrėtimą. Mirė P.Matulis ligoninėje. Palaidotas Kaune, Romainių kapinėse.
1988 metais pasitraukė iš gyvųjų pasaulio pulkininkas V.Jasiulaitis. Palaidotas Kaune, bendrame šeimos kape Eigulių kapinėse.
Buvęs 179-osios šaulių divizijos štabo artilerijos viršininkas papulkininkis A.Malijonis po tremties grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. 1949 metų sausį pradėjo dirbti Kauno savanorių gaisrininkų draugijoje. Po Stalino mirties, 1956 metų gruodį, Sovietų Sąjungos prokuratūros ir Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos sprendimu A.Malijonis buvo reabilituotas. 1968 metais išėjo į pensiją. Tačiau buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas nesiilsėjo, aktyviai įsitraukė į Lietuvos sodininkų draugijos Kauno gėlinininkystės skyriaus veiklą.
Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius A.Malijonis nuo pat Atgimimo pradžios aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tai jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos karininkų sąjunga. Jis taip pat daug prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės atkūrimo.
A.Malijoniui 1991 m. kovo 8 d. buvo suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis, o 1994 metais jam buvo paskirta pirmojo laipsnio premija. Jo krūtinę papuošė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas ir Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas.
A.Malijonis nesulaukė savo gimimo jubiliejaus 100-ųjų gimimo metinių. Mirė jis staiga 1998 m. liepos 11 d. Palaidotas Eigulių kapinėse Kaune, šalia žmonos Jadvygos. Šiemet liepos 19 dieną Karininkų ramovėje Kaune iškilmingai buvo paminėtos A.Malijonio 100-osios gimimo metinės. Jame gausiai dalyvavo velionio giminės, artimieji, draugai.
Taip išėjo iš šio pasaulio paskutinis karininkas, kuris 1941 metais, vykdamas į kursus Maskvoje, pateko į Sibiro lagerius.
© 2004 "XXI amžius"
|