Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvos kariuomenės dienai

Lietuvos kariuomenės kūrimas

Algirdas MERKEVIČIUS

Lietuvos kariuomenės kūrėjas, Pirmojo ir Antrojo ministrų kabinetų krašto apsaugos ministras gen. Mykolas Velykis

1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbtas pirmasis įsakymas Krašto apsaugos ministerijai. Ši data laikoma mūsų kariuomenės gimtadieniu.

Organizuoti lietuvių kariuomenę dar 1917 metais bandė lietuviai kariai, tuo metu tarnavę rusų kariuomenėje. Galicijos fronte, Rovne, Valke ir kitur kūrėsi lietuvių batalionai. Spalį Smolenske buvo įsteigta Lietuvių pulkų tvėrimo komisija. Dar birželio 7 dieną Peterburgo komitetas sušaukė visos Rusijos lietuvių karių suvažiavimą. Jis įsteigė Rusų armijos lietuvių karininkų sąjungą, išrinko jos Centro komitetą, leido laikraštį „Laisvas Žodis“, kurio administratoriumi buvo dailininkas K.Šimonis. Šio suvažiavimo įpareigotas Centro komitetas 1918 m. sausio 29 d. sukvietė antrą lietuvių karių suvažiavimą. Jo vadovavimą perėmė komunistai. Jie pradėtą darbą sužlugdė ir privertė pradėtus kurti batalionus likviduotis. Tą vasarą lietuviai kariai, paleisti iš rusų armijos, pradėjo grįžti į Lietuvą.

Vilniuje veikusi Valstybės Taryba ginkluotomis pajėgomis pradėjo rūpintis taip pat 1917 metais. Ji liepos 29 dieną svarstė milicijos steigimo projektą, kiek vėliau sudarė Apsaugos komisiją, kurios pirmininku paskyrė S.Šilingą. Vokiečių okupacinė valdžia ginkluotųjų pajėgų kurti neleido. Padėtis pasikeitė 1918 m. lapkričio 11 d. sudarius pirmąjį ministrų kabinetą. Jame ministras pirmininkas A.Voldemaras buvo ir laikinai einąs apsaugos ministro pareigas. Jis lapkričio 23 dieną išleido minėtą įsakymą Krašto apsaugos ministerijai, sudarė Apsaugos štabą, kuriam vadovauti paskyrė rusų generolą Kondrotovičių. Kitą dieną vokiečiai pranešė, kad „teiks pagalbą“. Prasidėjo organizacinis darbas. Vilniuje įsteigė I pėstininkų pulką. Vokiečiams prieštaraujant, jį perkėlė į Alytų. Gruodžio 1 dieną buvo įsakyta Gardine steigti gudų pulką, o 5 dieną Kaune - II pėstininkų pulką. Kariuomenės organizavimas vyko vangiai, trūko lėšų, karininkų, aprangos, ginklų. Vokiečiai iš Lietuvos pradėjo trauktis. Jiems įkandin sekė bolševikų armija, kuri artėjo prie Vilniaus. Gruodžio 20 dieną prezidentas A.Smetona ir ministras pirmininkas A.Voldemaras išvyko iš Lietuvos. Gruodžio 22 dieną generolas Kondrotovičius sukvietė štabo karininkus ir paleido juos Kalėdų atostogų nurodęs, kad, kurie norės, tie atvyktų sausio 6 dieną į Gardiną, kur persikels štabas. Jis pats ir dalis štabo karininkų dezertyravo. Lietuva šiuo tragišku momentu liko be vadovų, atsakingų už krašto apsaugą.

Prezidentą pavadavęs S.Šilingas gruodžio 26 dieną sukvietė Valstybės Tarybą ir sudarė naują ministrų tarybą. Jos pirmininku paskyrė M.Šleževičių, krašto apsaugos ministru - Mykolą Velykį. Jie skubiai pradėjo kurti kariuomenę. Gruodžio 29 dieną kreipėsi į Lietuvos piliečius ir kvietė „visus, kurie gali valdyti ginklą, ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir tuojau stoti į krašto apsaugos pulkus“. Kartu nurodė tarnavimo ir aprūpinimo sąlygas, devynis miestus, kur priimami savanoriai. Kitose vietose įpareigojo parapijų komitetus registruoti savanorius. 1918 m. sausio 15 d. paskelbė karininkų ir karo valdininkų mobilizaciją, sausio 25 dieną įsteigė karo mokyklą, vasario 13 dieną paskelbė 1897-1898 metais gimusiųjų mobilizaciją. Po visais šiais dokumentais yra M.Velykio parašai. Taigi jis yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas, dėl jo veiklos ir savanorių pasiaukojimo buvo iškovota Nepriklausomybė.

Biografinių žinių apie M.Velykį nedaug. Jis gimė 1884 m.lapkričio 12 d. ūkininko šeimoje, Panevėžio rajone, Linonių kaime. Buvo vienturtis. Tėvai mirė, kai jam buvo dveji treji metai. Užaugino motinos sesuo Lapėnaitė. M.Velykis mokėsi Panevėžyje, dirbo geležinkelininku Sibire. 1905 metais įstojo į Vilniaus karo mokyklą, ją baigęs 1908 metais tarnavo Suvalkuose, Minske. Didžiojo karo metu tarnavo Galicijos fronte, Brusilovo štabe. 1918 metų birželį grįžo į Vilnių ir, kaip jis pasakojo, parsivežė visą turtą - medžioklinį šautuvą. Karantiną praėjo Kosciuškos gatvės lageryje. Stojo savanoriu į tėvynės gynėjų gretas. Spalį jis jau dirbo Valstybės Tarybos krašto apsaugos komisijoje. Gruodžio 24-ąją jis paskiriamas laikinai eiti krašto apsaugos ministro pareigas, o po poros dienų - naujojoje vyriausybėje ministru. Pasikeitus vyriausybei, jis eina Generalinio štabo viršininko pareigas ir praktiškai vadovauja nepriklausomybės kovoms su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Ypač M.Velykis gailėjosi Vilniaus. Pasakojo: „Sutriuškinus Želigovskį mums buvo atviras kelias į Vilnių, nes Želigovskis neturėjo rezervų, ir Vilnių mes galėjome užimti per porą dienų. Sutrukdė vyriausybės bailumas“. Pasikeitus vyriausybei, M.Velykis buvo skiriamas pulko vadu, antros divizijos vadu, o nuo 1924 metų – Antros karo apygardos vadu. Šias pareigas jis ėjo iki 1926 metų perversmo. Gruodžio 16 dieną vyriausybė žinojo, kad naktį rengiamas perversmas. Sukvietė ministrų tarybos posėdį. Jame M.Velykis dalyvavo kaip kariuomenės atstovas. Jis pasakojo; „Užklaustas, ką mano kariškiai, atsakiau - vyriausybė teisėta, todėl perversmo organizatorius reikia areštuoti ir teisti“. Vyriausybė nieko nenutarė, ir perversmas įvyko. Naujoji valdžia sužinojo apie šią nuomonę ir nutarė M.Velykį leisti į atsargą, suteikus jam generolo laipsnį.

Ir vėliau gen. M.Velykis nenutraukė santykių su kariškiais. Buvo Karininkų ramovės vadovu, Ekonominės karių bendrovės pirmininku. Pažymėtini jo nuopelnai perginkluojant Lietuvos kariuomenę. Vykstant Ispanijos pilietiniam karui, didelę paklausą turėjo ginklai. Ekonominė karių bendrovė nutarė senus, sandėliuose esančius ginklus parduoti, o vietoj jų nupirkti naujausių ginklų. Dėl šių operacijų Lietuvos kariuomenė buvo perginkluota nenaudojant biudžeto lėšų.

Būdamas kariškis, M.Velykis gyveno kukliai ir tik po sėkmingų operacijų ginklais įstengė Panemunėje, Klevų gatvėje, pasistatyti medinį namuką. Be to, jis dar dirbo „Stumbro“ gamykloje, kurios, pagal Velykio dukterėčios pasakojimą, nebuvo savininkas. Tikrasis savininkas, pamatęs, kad gamykla nacionalizuojama, nusižudė.

Gen.M.Velykio likimas buvo tragiškas. Po karo pas jį apgyvendino rusų kariškį. Šis įskundė saugumui, kad generolas užsiima antisovietine agitacija, už ką jį 1944 metų pabaigoje nuteisė aštuonerius metus kalėti. Be kalėjimų, jis dar kalėjo Vilniaus Rasų, Šilutės, Sibiro lageriuose. Surinkus daugiau kaltinimų, gen.M.Velykį atvežė į Lietuvą ir 1951 m. gruodžio 11 d. vėl teisė. Šį kartą jam skyrė 25 metus laisvės atėmimo ir penkerius metus tremties. Kalėjo Archangelsko lageriuose. Paleistas iš lagerio, sunkiai sirgdamas į Vilnių grįžo 1955 m. sausio 21 d. Generolą lydėjusi palydovė vakare jį paliko ligoninėje. Tuo metu gydytojų jau nebuvo. Plaučių uždegimas progresavo, ligonis prarado sąmonę ir sausio 24 dieną mirė. Kauną gen. M.Velykis pasiekė būdamas karste. Palaidotas Panemunės kapinėse.

© 2004 "XXI amžius"