Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Parama Afrikai – Europos Bažnyčios rūpestis

Mindaugas BUIKA

Dėl prastos mitybos ir ligų kas mėnesį Darfūre gyvybių netenka maždaug 10 tūkstančiai žmonių. Nuotraukoje - Kalmos stovykloje iškeldintiesiems sudaniečiams Pietų Sudane savo vaiką rankose laiko sudanietė

Darfūro pabėgėlės neša vandenį į stovyklą. Ant galvos užsikėlusios po 25 litrus vandens, moterys nueis apie 1 km iki pabėgėlių stovyklos Mukdžaro kaime, Darfūro vakaruose Sudane. Vanduo yra nemaža problema iš savo namų pabėgusiems gyventojams, kurių Darfūre yra daugiau kaip 1,5 milijono

Sudano gyventoja iš šakų bei nendrių statosi pastogę

Sudanietės stovi prie pabėgėlių stovyklos tvoros EPA-ELTA nuotraukos

Lietuvos Bažnyčia rodo atsakomybę už Afrikos pažangą

„Bendrystė ir solidarumas tarp Afrikos ir Europos“ - tokia prasminga tema buvo nagrinėjama lapkričio 10-13 dienomis Vatikane vykusiame pirmajame abiejų žemynų vyskupų simpoziume. Istoriniame susitikime, kuriame dalyvavo 50 ganytojų iš Afrikos ir 50 – iš Europos, atstovavusiems daugiau kaip 60 šalių, buvo pabrėžtas poreikis aktyviau dalytis šių kontinentų Bažnyčios turimais resursais bei sielovadiniu patyrimu. Vyskupų simpoziumą organizavo Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) ir Afrikos bei Madagaskaro vyskupų konferencijų forumas (SECAM) talkinant Šventojo Sosto Tautų evangelizavimo kongregacijai. Jame taip pat dalyvavo kitų Vatikano dikasterijų bei solidarumo plėtra suinteresuotų tarptautinių katalikiškų organizacijų atstovai.

„Susitikimas vyko maldos, abipusio išklausymo, tikros tarpusavio pagarbos ir sakramentinio broliškumo Kristuje dvasia“, - teigiama Afrikos ir Europos vyskupų simpoziumo baigiamajame pareiškime. Jame nurodoma, kad abiejų žemynų dalinės Bažnyčios turi daug ką duoti bei priimti viena iš kitos per tikėjimo skelbimą, aktyvią misijinę veiklą, siekiant atnaujinti visuomenę „globalizuotame pasaulyje, kuris ieško prasmės ir fundamentaliųjų vertybių, tų vertybių, kurios šiandien neretai atmetamos arba nepaisomos. Greičiausiai pasaulyje augančios Afrikos Bažnyčios vyskupai yra susirūpinę, kad beveik pusė žemyno gyventojų atsidūrę žemiau skurdo ribos, kad nemažėja jaunų žmonių emigracija, iškyla konfliktas su islamo religija, sunku susidoroti su AIDS bei kitomis nelaimėmis. Europos vyskupai, savo ruožtu pritardami žemyno vienijimosi procesui ir vykdydami naujosios evangelizacijos uždavinius sekuliarizuotoje visuomenėje, turi viltį, kad naujoji Europa stiprins ne uždarumą likusiam pasauliui, bet solidarumą ypač neturtingiems regionams, tokiems kaip Afrika.

Kaip pranešė Vatikano radijas, susitikime dalyvavęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris jaunystės metais yra dirbęs Šventojo Sosto diplomatu Afrikos šalyse, savo pasisakyme apžvelgė dabartinius Europos naujosios evangelizacijos prioritetus, juos vertindamas iš Bažnyčios padėties Lietuvoje perspektyvos. Kardinolas A.J.Bačkis kalbėjo apie 1999 metais vykusio Europai skirto Vyskupų Sinodo išvadas, apie Europoje vykstantį ekumeninį bendradarbiavimą ir dialogą su kitų tikybų išpažinėjais, apie jaunimo ir šeimų sielovadą bei karitatyvinę veiklą, ir šis patyrimas tikrai naudingas jaunai Afrikos Bažnyčiai. Džiugu, kad laisvę atgavusios ir sustiprėjusios Lietuvos Bažnyčios ganytojai pabrėžia atsakomybę ir norą pagelbėti tikėjimo broliams ir seserims Afrikoje.

„Kaip Bažnyčia, mes turime būti budrūs, kad Europa netaptų tvirtove, užsidariusia savo pačios gerovėje“, - pradėdamas simpoziumą kalbėjo CCEE pirmininkas Šveicarijos episkopato vadovas Kuro vyskupas Amadė Grabas. Jis pažymėjo, kad Europa, kaip taikus ir labiau stabilus kontinentas, turi dalytis dovanomis su kitais pasaulio regionais, prisidėti prie taikos ir teisingumo kūrimo visame pasaulyje. Neįsipareigoti šiam tikslui būtų neatsakinga. Vyskupas A.Grabas ypač pažymėjo būtinumą per ateinančius dešimtmečius „nutraukti bado tragediją, pradedant nuo Afrikos“.

Sparčiai auganti Afrikos Bažnyčia dalijasi sielovados
resursais su Europa

Interviu Vatikano radijui aiškindamas Afrikos ir Europos vyskupų susitikimo ištakas CCEE generalinis sekretorius monsinjoras Aldas Džiordanas sakė, jog tai buvo abipusis pageidavimas. „Afrikiečių vyskupai reiškė troškimą turėti artimesnius ir visapusiškesnius santykius su Europos vyskupais, nes dažnai jų ryšiai suprantami tik kaip finansinės paramos prašymas“. Tačiau dabar abiejų žemynų ganytojai pageidauja naujos šių ryšių kokybės, kuri būtų grindžiama vyskupų luomo sakramentine bendryste. „Mes jaučiame, kad Afrika pasaulio politiniame ir ekonominiame gyvenime beveik visada yra pakraštyje, - pastebėjo monsinjoras. – Tačiau kaip Bažnyčia mes jaučiame atsakomybę daryti, kad šito nebūtų“.

Afrikos ir Europos vyskupų simpoziume nagrinėtos problemos daugeliu atveju yra bendros: emigracija, santykiai su kitomis tikybomis, ypač islamu, sveikatos apsaugos problemos, pirmiausia AIDS. Abiejų žemynų ganytojams taip pat rūpėjo pasidalyti nuomone dėl Kristaus mokslo skelbimo Azijoje, kur krikščionių dar palyginti yra nedaug. Svarbiausia, anot monsinjoro A.Džiordano, - kultūrinis bendravimas, „apsikeitimas mūsų žmogaus vizija“. Štai Europoje yra ryški sekuliarizacija, kuri jau turi poveikį ir Afrikai, tačiau europiečiai nori pasimokyti iš specifinio stipraus afrikiečių religingumo. Be to, „Europoje mes einame individualizmo kryptimi ir mums reikia pasimokyti iš Afrikoje stipraus bendruomeniškumo“.

Solidarumo ryšys tarp Europos ir Afrikos Bažnyčios yra senas ir tvirtas, – misionierių, savanorių katechetų, karitatyvinių organizacijų veikla, – bet šiame susitikime buvo iškeltas naujas aspektas: padaryti, kad „bendradarbiavimas būtų tikrai abipusis“, kad vyktų „davimas ir gavimas“ tiek Afrikoje, tiek ir Europoje. Šiame kontekste ganytojai apsvarstė kunigų, vienuolių, pasauliečių, seminaristų apsikeitimo galimybes tarp Afrikos ir Europos diecezijų. Kaip žinoma, vis daugiau afrikietiškos kilmės kunigų dirba sielovadoje ir kaip misionieriai Vakarų Europoje, kur dėl stiprios sekuliarizacijos bei menko gimstamumo dvasinių pašaukimų yra labai sumažėję. Toks apsikeitimas sveikintinas, tačiau būtina suvokti, kad iškyla afrikiečių kunigų adaptacijos sunkumų Europos parapijų bendruomenėse. Taip pat ir pačioje Afrikoje, nors dvasinių pašaukimų ten gausu, - per popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą afrikiečių seminaristų skaičius išaugo net keturi kartus, - tačiau žemyno bažnytinės struktūros dar gana silpnos ir gerai parengtų dvasininkų čia itin reikia.

Afrikoje katalikų skaičiaus augimas tikrai įspūdingas, ir jis toks turėtų likti bent artimiausiais dešimtmečiais: dabar tame žemyne yra 126 milijonai Katalikų Bažnyčios narių ir iki 2025 metų jų turėtų išaugti iki 228 milijonų, taigi beveik dvigubai. „Toks fenomenalus Bažnyčios augimas Afrikoje pastaruoju metu vyksta dėl Dievo malonės, pačių afrikiečių krikščionių pasiaukojamo veikimo, taip pat ir dėl nuolatinės paramos, kurią teikia vyresnės Bažnyčios už Afrikos ribų, pirmiausia Europoje“, - savo pasisakyme simpoziume pripažino SECAM pirmininkas Nigerijos sostinės Abudžos arkivyskupas Džonas Onajekanas. Jis taip pat pastebėjo, jog ilgą laiką Europos ir Afrikos Bažnyčios ryšiai priminė „davėjo ir gavėjo“ santykius, tačiau dabar iškyla nauja epocha, kurioje šie santykiai turi būti grindžiami abipuse parama, pasitikėjimu, bendryste ir solidarumu.

„Vis dėlto Afrika ir toliau kol kas viena negali išspręsti savo problemų“, - aiškino arkivyskupas, pirmiausia atkreipdamas dėmesį į globalizacijos reiškinį, dėl kurio negatyvių apsektų kontinentas labai kenčia. Šiuo atžvilgiu yra ypač aktualus popiežiaus Jono Pauliaus II iškeltas raginimas „globalizuoti solidarumą“, tuo užtikrinant, kad pasaulis taptų labiau vieningesnis, rūpestingai pasirengęs dalytis ir pagelbėti.

Kariniai konfliktai ir socialinės nelaimės sunkina afrikiečių gyvenimą

Kai kurias socialines ir politines Afrikos problemas, kurias tarptautinę bendruomenę ragina spręsti Katalikų Bažnyčia, pati reikšmingai prisidėdama prie jų sprendimo, savo kalboje simpoziumo dalyviams nurodė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas. Pirmiausia jis pirminė apie per žemyną besiritančius karinius ir pilietinius konfliktus, kurie šiuo metu vyksta Dramblio Kaulo Krante, Sudane, Ruandoje, Burundyje, Konge, Siera Leonėje, Nigerijoje, Angoloje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Kamerūne. Dėl šių konfliktų šešiolika milijonų afrikiečių turėjo palikti savo namus, o šeši milijonai liko sunkioje padėtyje atsidūrusiais pabėgėliais.

Kitas skaudus dalykas – daugelį Afrikos šalių į pietus nuo Sacharos apėmęs AIDS ir kitų artimų epidemijai ligų proveržis. (Kai kuriose šalyse ŽIV yra užsikrėtę net iki 40 proc. vietos gyventojų.) Kardinolas R.Martinas sakė, jog Katalikų Bažnyčia yra pasirengusi bendradarbiauti su Globaliniu fondu, kurį industrinės šalys yra įkūrusios kovai su šia Afrikos nelaime. Bažnyčia šiam reikalui gali atiduoti Afrikoje turimas ligonines, klinikas, sveikatos apsaugos centrus – gydymui ir prevencijai, pacientų globai ir reabilitacijai, taip pat prieglaudą AIDS nelaimės aukų vaikams našlaičiams.

Kardinolas taip pat priminė, jog 47 proc. Afrikos gyventojų – tai daugiau kaip 300 milijonų – gyvena žemiau skurdo ribos. Kovai su skurdu Bažnyčia skatina kaupti atitinkamas finansines lėšas ir lengvinti Afrikos šalims didžiulę tarptautinio įsiskolinimo naštą. Vatikanas remia atitinkamas iniciatyvas, kurias yra iškėlusios Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Brazilijos vyriausybės. Bažnyčia ypač ragina peržiūrėti tarptautinės prekybos žemės ūkio produktais nuostatas, kad būtų palengvinti protekciniai barjerai ir neturtingų šalių produkcija galėtų patekti į rinką, taip išplečiant jų eksporto galimybes. Pagaliau kardinolas R. Martinas atkreipė dėmesį į vieną paradoksalų aspektą, būdingą daugeliui neturtingų regionų ir taip pat rodančių ir verslo pasaulio moralinės atsakomybės stoką: pasaulyje daug kalbama apie finansinę paramą Afrikai, apie jos nuskurdusių šalių įsiskolinimo palengvinimą, tačiau 40 proc. pačios Afrikos privataus kapitalo yra išvežama ir investuojama už žemyno ribų.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas ypač kvietė išsivysčiusias šalis savo technologijų pasiekimais geranoriškai dalytis su Afrika, tuo spartinant jos ekonominę ir socialinę pažangą. Tokio „autentiško bendradarbiavimo tikslas turi būti siekimas padaryti Afriką jos pačios pažangos protagoniste“. Kai dėl Katalikų Bažnyčios, tai ji visada savo turimomis medicinos, švietimo ir socialinėmis struktūromis „yra Afrikos širdyje“, pasirengusi padėti silpniausiems ir vargingiausiems.

Popiežius žada sušaukti antrąjį Afrikai skirtą Vyskupų Sinodą

Lapkričio 13 dieną audiencijoje priėmęs Afrikos ir Europos vyskupų simpoziumo dalyvius, popiežius Jonas Paulius II pasidžiaugė šio renginio iniciatyva, kuri turi stiprinti „sakramentinio broliškumo ryšį“, ypač reikalingą Dievo ir žmonių tarnybai. Šventasis Tėvas sakė, kad Europos ir Afrikos ganytojai yra pašaukti nešti broliškos meilės liudijimą, kad tinkamai sutiktų didžiuosius iššūkius, krikščionių tikėjimui iškylančius dabartinėje globalizuotoje visuomenėje. „Jūsų simpoziumas prisidėjo prie susitikimo ir dialogo tarp Europos ir Afrikos kultūros ir mentaliteto“, - sakė Popiežius. Jis pažymėjo, jog yra svarbu vertinti skirtingas kultūrines tradicijas, kad įvairios bažnytinės bendruomenės, vadovaudamosi papildomumo principu, vykdytų pastoracinius ir evangelizacinius uždavinius, vestų ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Svarbiausia, kad „misijinėje veikloje mes tobulintume visų pirma savo maldos gyvenimą ir asmeninį kontaktą su Kristumi“. (Interviu Vatikano radijui kardinolas A.J.Bačkis taikliai pastebėjo, kad „geriausias misionierius yra šventasis“.)

Popiežius Jonas Paulius II simpoziumo dalyviams taip pat pranešė, kad netolimoje ateityje planuoja sušaukti Afrikai skirtą antrąjį Vyskupų Sinodą. Pirmasis toks Afrikos ganytojų susitikimas Vatikane vyko 1994 metų pavasarį pagal Šventojo Tėvo planą paeiliui sušaukti ir kitų žemynų bažnytiniam gyvenimui aptarti skirtus Vyskupų Sinodus prieš krikščionybės Didžiojo jubiliejaus šventimą 2000 metais. Beje, Popiežius taip pat buvo sušaukęs jau du Europai skirtus Vyskupų Sinodus – jie vyko 1991 ir 1999 metais. „Priimdamas posinodinės tarybos siūlymą, kuris išreiškė Afrikos ganytojų pageidavimus, aš šia proga noriu iš anksto pranešti apie savo sumanymą sušaukti specialią Vyskupų Sinodo asamblėją Afrikai, - simpoziumo dalyviams kalbėjo Jonas Paulius II. - Aš patikiu šį projektą jūsų maldoms, kartu nuoširdžiai kviečiu kiekvieną prašyti Viešpatį brangios vienybės ir taikos dovanos mylimai Afrikos žemei“.

Savo baigiamajame pareiškime pirmojo Afrikos ir Europos vyskupų simpoziumo dalyviai, priminę sudėtingą abiejų žemynų santykių istoriją (buvusi vergų prekyba, kolonializmo laikotarpis), taip pat socialines problemas, su kuriomis „juodasis kontinentas“ susiduria šiandien, pakvietė valstybių ir tarptautinių institucijų vadovus sutelktomis pastangomis darbuotis dėl jų sprendimo. Šiam tikslui labai tiktų išpildymas pažado, kad turtingos šalys 0,7 proc. savo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) skirtų paramai besivystančioms šalims. Kol kas tai vykdo tik penkios (daugiausia Skandinavijos regiono) valstybės. „Tai žodžio laikymosi ir teisingumo klausimas“, - pažymi vyskupai ir primena, jog „meilė yra teisingumo prielaida“.

Abiejų žemynų katalikų ganytojai kalbėjo apie įsipareigojimą kartu darbuotis „dėl teisingumo ir taikos, dėl susitaikymo ir žmogaus teisių gynimo“. Jie nurodo, kad žmogiškojo asmens orumas ir tautų poreikiai visada lieka jų bendros atsakomybės pagrindu. Kreipdamiesi į tikinčiuosius pasauliečius ir ypač į jaunus žmones, Afrikos ir Europos vyskupai drąsino juos būti tvirtais tikėjimo ir jo nešamos vilties liudytojais, rodyti „konkrečius dalijimosi ir solidarumo pavyzdžius darniai veikiant tarpusavio bendrystėje. „Taip bus atsiliepta į Bažnyčios misijos pastoracinius poreikius bei į neatidėliotiną kvietimą į integralią žmogiškąją pažangą“, - teigiama susitikimo baigiamajame dokumente.

Tarp kitų svarbių uždavinių, abiejų žemynų Bažnyčios hierarchai pabrėžia dialogo su kitomis religijomis, ypač su islamu svarbą, ir kad šis dialogas vyktų abipusiškumo bei religijos laisvės pagrindu. Taip pat nurodoma „gyvybės kultūros“ plėtros reikšmė bei gynimas tradicinės šeimos institucijos, „kurią šiandien mes matome sunkiai sužeistą ir reikalaujančią ypatingo pastoracinio dėmesio“. Vyskupai priminė popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtų šių Eucharistijos metų šventimą ir tai, kad „Eucharistija yra ne tik bendrystės Bažnyčios gyvenime išraiška“, bet taip pat turi skatinti solidarumą su visais žmonėmis.

„Europai reikia Afrikos ir Afrikai reikia Europos“, - baigdami kreipimąsi tvirtai nurodo abiejų kontinentų ganytojai, kviesdami tų žemynų katalikus „atnaujinti tarpusavio santykius bendrystės dvasia ir darbuotis kartu, nes vieno žemyno ateitis priklauso nuo kito ateities“.

© 2004 "XXI amžius"