| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Viską pakelti padėjo tikėjimas, Dr. Stasės Dzenuškaitės 80-osioms gimimo metinėms Prof. Ona VOVERIENĖ
Sninga ir sninga, Spalio 29 dieną Lietuvių katalikų mokslo akademija šv. Mišiomis Arkikatedroje Bazilikoje paminėjo visų mokslininkų katalikų, gimusių spalio mėnesį, jubiliejus, palinkėjo jiems dieviškosios kūrybingumo kibirkšties. Tarp jubiliatų buvo ir sociologijos mokslų daktarė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė, buvusi Mordovijos lagerių kankinė Stasė Dzenuškaitė. Kaip teigia istorikai, tyrinėję lietuvių tautos genocidą, iš sovietinių lagerių grįžo tik kas septintas lagerių kančias ištvėręs kalinys. Kiti šeši amžinai liko svetimoje žemėje, po svetimu dangumi, daugelio jų net palaidojimo vietos nežinomos. Mons. Alfonsas Svarinskas, paklaustas, kuri vertybė lietuviui buvo išganingesnė tikėjimas ar tautiškumas, nedvejodamas atsakė, kad tikėjimas. Dr. S.Dzenuškaitės gyvenimas ir kančia akivaizdus tos tiesos patvirtinimas. Stasė Dzenuškaitė gimė 1924 m. spalio 24 d. Šeduvoje, tvirtai tikinčių katalikų šeimoje. Baigusi Šeduvos vidurinę mokyklą, 1944 metais įstojo į Kauno universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Sunkiai versdamasi, turėjo pradėti dirbti. Įsidarbino Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykloje, iš pradžių korektore, vėliau jaunesniąja redaktore. Tuo metu leidyklai vadovavo Bronius Vaitiekūnas, retos erudicijos ir gilių tautinės kultūros žinių bei istorijos žmogus, visų mylimas ir gerbiamas, švietęs savo kultūringumu ir inteligentiškumu. Tai nepatiko pavergėjams okupantams. Todėl 1947 metais leidyklos direktoriumi buvo paskirtas enkavėdistas Danielius Todesas, įpareigotas savo šeimininkų naikinti tautiškumą ir diegti Lietuvoje didžiosios rusų tautos kultūrą. Jam nepatiko viskas, kas buvo tautiška, lietuviška. Pastangos išsaugoti lietuvių kultūros likučius buvo vertinamos kaip nusikaltimas. 1949 metų pavasarį B.Vaitiekūnas ir redakcijos vedėja Birutė Valušytė buvo areštuoti ir apkaltinti baisiais nusikaltimais kad propagavo buržuazinę kultūrą, klaidino jaunimą, diegė idealistinę pasaulėžiūrą, šmeižė sovietinę santvarką ir net turėjo ryšių su Lietuvos partizanais, norėjo nuversti sovietų valdžią. Kai S.Dzenuškaitė kelis kartus savo buvusiems kolegoms, kuriais nuoširdžiai jaunatviškai žavėjosi, į saugumo kalėjimą Sodų gatvėje nunešė maisto siuntinėlių, ji pati 1949 metų vasarą buvo suimta. Iš jos buvo reikalaujama, kad savo parašu patvirtintų saugumo sufalsifikuotus kaltinimus. Saugumiečiai siūlėsi padėti dar galutinai neatsikračiusiai nacionalistinių ir idealistinių prietarų, ideologiškai bręsti, nes gavę žinių iš universiteto, kad esanti gabi ir nebloga studentė (Neatsikračiusi idealistinių prietarų. /Pokalbį su dr. S.Dzenuškaite užrašė E.Gubavičiūtė // XXI amžius. 2002 11 27. P. 3). Kai S.Dzenuškaitė atsisakė tapti jai brangių žmonių išdavike, ji buvo suimta ir nugabenta į tą patį saugumą Sodų gatvėje. 1950 m. gegužės 27 d. buvo nuteista penkeriems metams (už tėvynės išdavimą kokios tėvynės? Ar tos, kurioje ji gimė ir mylėjo? Ar bolševikų? O.V.). Bausmę atlikti buvo išvežta į griežtojo režimo Mordovijos lagerius, į Potmą. Ten, irgi neprarasdama tautinio orumo ir niekam nesižemindama, buvo skiriama į pačius sunkiausius darbus: kirto mišką, rovė kelmus, kasė griovius, dirbo akmens anglies krovėja, tampė sunkius krovinius, atvažiavus traukiniams buvo žadinama naktį ir varoma į darbą, o rytą be miego vėl į darbą. S.Dzenuškaitė pasakojo: Ir man (kaip ir visiems politkaliniams) teko: spygliuotos užtvaros, nuolatinės žeminančios bausmės, barakų tvaikas, ginkluotos sargybos su šunimis, karceris, alkis, alinantis vergo darbas. Viską pakelti padėjo: tikėjimas ir malda; meilė Lietuvai, tėveliams, seserims, artimiesiems; likimo draugių žmoniškumas, dvasinis tvirtumas; eilėraščių kūrimas, vidinis orumas, išdidumas; viltis sugrįžti į žmonišką gyvenimą, tiesos pergalė prieš smurtą; per radijo tašką girdima klasikinė muzika, spalvoti sapnai, mūsų tylios dainos, giesmės, Mamos su seserimi siuntinukai. Labiausiai Tikėjimas amžinosiomis vertybėmis, pasitikėjimas Dievu, sunkiausiais momentais tiesiog juntama čia pat esančio Kristus globa (S.Dzenuškaitė. // Draugas. 2002 04 15. P. 3). Kalėjimo kasdienybė atsispindėjo ir jos eilėse: Dieną naktį vis sukas Kaip šviesos spindulys tamsos karalystėje, kaip pasakiškas spalvotas sapnas toje tamsoje buvo siuntinėlis iš namų: Siuntinėlis Gal Komunija kur siunčia mama
Lageryje S.Dzenuškaitė daug mąstė apie kančią ir giliai suvokė Viktoro Franklio, irgi koncentracijos lagerio kalinio, mintį, kad, jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Žmogus savo dvasia gali būti stipresnis už išorinį likimą ir ne tik koncentracijos stovykloje (Neatsikračiusi // Ten pat.). Ji matė, kaip kančia gali būti gniuždanti, žudanti, bet ji gali būti ir kelianti, teikianti dvasinių jėgų. Ji matė, kaip žmonės, neatlaikę kančios, pasirinkdavo mirtį arba nužmogėdavo, ypač tie, kurie buvo netikintys, arba kurių tikėjimas buvo silpnas. Ji tikėjo, kad su Dievo palaima juodoji kančia gali būti išbalinta teikti vidinę ramybę, skleisti meilę, šilumą ir gailestingumą, dėkingumą. Todėl ir ji pati kaip Dievo dovaną priimdavo darbą miške ir to kantriai mokė savo likimo drauges. Toks darbas ne tik vargino, naikino paskutines jėgas, bet ir teikė džiaugsmą miško grožiu ir gamtos palaima: Pušys aukštos, išlakios, miškan kaip šventyklon einu
kad kalinio rūbą vilkiu.
Tai kas, kad nuo kirvio, aš rankų gyvų nejuntu, - Lietuvaitės kalėjimo kasdienybėje stengdavosi atrasti pačios ir dovanoti kitoms atradimų džiaugsmą katalikiškose šventėse, ypač Šv. Kūčiose: Kalėdaitis
Bet Tu niekad Ji mokė savo lagerio drauges pakelti kančią, rasti paguodą elementariausiuose buities daikteliuose, tarkime, pagalvėlėje, priglaudžiančioje galvą poilsiui, ir ne taip svarbu, kad tos galvelės kaip Vėlinių gėlės, juk svarbiausia, kad pagalvėlė išklauso maldą, teikia ramybę, sugeria atodūsius sunkius ir ašaras skaidrias: Vargana kalinių pagalvėle,
Vargana kalinių pagalvėle, Į Lietuvą S.Dzenuškaitė grįžo 1953 metais, mirus Stalinui. Baigė Vilniaus universitetą. Trylika metų dirbo auklėtoja Kuršėnų vaikų namuose. Vėliau buvo pakviesta į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. 1978 metais apgynė kandidatinę disertaciją Paauglių humaniškų santykių idealas. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė krikščioniškąją pedagogiką ir dirbo Katechetikos centre. Parengė bendrąją ir individualią katalikų tikybos mokymo programas. Kartu su Ritone Šalkauskiene parašė tikybos vadovėlį XII klasei (Neatsikračiusi // Ten pat.). Mokslininkė aktyviai reiškiasi katalikiškoje ir pasaulietinėje spaudoje. Jos straipsniai kad ir apie ką ji rašytų: apie tikybos mokymą, jos mokytojus, apie tikybos mokymo įvairias koncepcijas, jų skirtumus ir panašumus, apie katalikišką šeimą ar tėvų pareigas savo šeimai, ypač vaikams, ar laišką Seimo narei, niekinančiai tikėjimą, ar dar kitomis temomis visi jos rašiniai persunkti gerumu, kupini meilės, pagarbos žmogui, kad ir koks jis būtų. Ji gerbia kiekvieno žmogaus įsitikinimus, argumentuotai, vaizdingai, iliustruodama pavyzdžiais iš knygų ir iš gyvenimo, aiškina savo tiesą žiūrėdama į šių dienų yrančias šeimas, pareigos ir atsakomybės jausmus praradusias moteris ir vyrus, ji su nostalgija šiuolaikines šeimas lygina su jos tėvų gyvenimu, o artėjant Tėvo dienai su širdgėla rašo: Nurimkit nors valandai beprotiški geismų uraganai, negailestingai ardantys šeimų lizdus, leiskite į jų pragaištingus sūkurius patekusiems blaivia širdimi pamatyti, kaip dūžta viltys ir svajonės, kaip nenumaldomai skauda vaikeliams, kai juos palieka tėvas visoms gyvenimo negandoms (S.Dzenuškaitė. Buvo tik meilė // Dienovidis. 1996 05 31. P. 13). Dr. S.Dzenuškaitė stiprus žmogus. Tikėjime radusi Tiesą ir Idėją, į kurią galima atsiremti ir pasisemti jėgų, ji įveikė kančią, pakilo virš jos, ji moka suprasti kenčiančiuosius, paguosti juos. Per kančią ji tapo uola, į kurią sudūžta audros, nešdamos pasauliui ramybę ir dvasios skaidrumą. Sveikiname jubiliatę ir linkime jai dar daug prasmingų darbų ir šviesaus buvimo.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |