Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sielovada sovietiniame lageryje

Kun. Jonas Jonys (dešinėje) su prel. Kazimieru Dulksniu Mordovijos lageryje 1958 metais

1988 metais kun. A.Svarinską aplankė disidentas, „Alma Mater“ leidinio redaktorius ir leidėjas Povilas Pečeliūnas

Prel. J.Jonio penkis dešimtmečius saugomos lagerio relikvijos: kielikėlis, patena, albos ir dėžutės

Kun. Mykolas Marijonas Petkevičius (dešinėje) Sibire su V.Rovidoniu

Julė KILČIAUSKIENĖ

„Štai pirmas vakaras, kai brolis neturi / net savo vardo. Jo niekas neprakalbins tuo vardu, / kuriuo šaukė mama, o jį kartojo / kūdikystės dienų aidas. / Jį kartojo ežios, gimti laukai, namai, miškai. / Viešpatie, koks bus mano vardas?/ Kuo šauksi – kuriuo vardu pašauksi Tu mane... /O gal aš būsiu auka už žemės juodą Atpirkimą“. Tai politinio kalinio kunigo Marijono Mykolo Petkevičiaus žodžiai. Kūno kančios: badas, šaltis, kankinimai - lydėję politinius kalinius sovietiniuose lageriuose, ne vienintelė bėda. Baisesnė buvo sielos tremtis. Jai labiausiai reikėjo pagalbos...

Prisiminimais apie lietuvių sielovadą lageriuose ir šiauriuose tremties keliuose sutiko pasidalyti politiniai kaliniai: Kaišiadorių vyskupijos prelatas, vienas vyriausių amžiumi kunigų (g. 1911 m.) Jonas Jonys, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Antanas Padleckis ir Augustinas Švenčionis.

„Kalėjau Mordovijos 11-ame lageryje, - prisimena prel. Jonas Jonys. - Kunigų gyvenimas čia nuo pasauliečių mažai kuo skyrėsi. Tokie pat darbininkai buvom... Nereikėjo kunigo pareigų eiti, bet mes naudodavomės visomis progomis. Net „sušilkoj“, kur šlapius, sulytus vatinukus sunešdavome džiovinti, ar bet kur kitur, kur papuola, susiburti, šv. Mišias aukojome. Vaikščiojom su tais pačiais kalinių drabužiais, neturėjom jokių išskirtinių ženklų, tačiau prižiūrėtojai žinojo, kad mes kunigai. Kelmas nupjautas, ant to kelmo - altoriaus – šv. Mišias aukojame. Aplink ratu apstoję lietuviai gieda „Marija, Marija“. Prižiūrėtojai nemato to, kuris minios viduryje šv. Mišias aukoja. Ateina rusai, galvoja, kad taip sau lietuviai sustoję: „O, chorošo pojut!“ („O, gerai dainuoja!“) Per šventes klube, ant scenos, įsirengėm. Užuolaidą užtraukiam ir nesimato. Apačioje du tris kalinius paliekame sargyboje. Jie biliardą lošia. Kiti scenoje meldžiasi. Ateina prižiūrėtojas tikrinti: „Ką čia veikiat?“ Mūsų budintieji tuojau atsako: „Lošiam“. Užkalbina prižiūrėtojus, paprašo parodyti, kaip geriau biliardą žaisti. O mums scenoje garsiai pranešama: „Viršininkas atėjo“, „Jau išėjo“.

Po pamaldų kaliniai neišsiskirstydavo, susidėdavo kas ką turi užkandžių ir kartu švęsdavo: lietuviškai pasikalbėdavo, tėvynę ir artimuosius prisimindami. Kalėdaičius dvasininkai gaudavo siuntinyje. Nors prižiūrėtojai juos sulaužydavo, sumaigydavo į trupinėlius – gerai buvo ir tokie. Kun. Kiškis, išmirkęs vandenyje razinas, šv.Mišioms padarydavo vyno. Jį pasidalydavo su kitais.

Kaip sako prelatas, išpažinties klausyti buvo lengva: vaikšto kunigai po barakus ir kalbasi. Taip „išspaviedodavo“, išrišimą duodavo ir Komuniją padalydavo. Vienais metais (prelatas gerai nebeprisimena - Velykos ar Kalėdos buvo) šv. Mišias aukoti išrinko Kazimierą Dulksnį. Bet tuoj pradėjo sekti, nes jis buvo panašus į kunigą: aukštas, storas. Tada kunigai išsirinko prel. J. Jonį: šis nedidukas, liesas, visai nepastebimas tarp žmonių.

Lageryje vyko statybos. Kartą, ant palangės kun. J. Joniui aukojant šv.Mišias, atėjo prižiūrėtojas. Išsigąsti prelatui nebebuvo kada... Tik kieliką vožtelėjo kepure ir dirbo kaip kiti. Prižiūrėtojui pasitraukus, šv. Mišias tęsė. Jei kunigai turėdavo ką bažnytinio, - daiktus ar drabužius, - viską atimdavo. Palikdavo juos tik su „vatinkom“... Išgelbėjo šeimininkė, benediktinė vienuolė Angelė (Agota Misiūnaitė), atsiuntusi dvejus arnotus. Pamaldos vykdavo kas tris keturias dienas. Patys žmonės prašydavo šv. Mišių ir aktyviai jose dalyvaudavo. Lageryje visi tikintys, tik ne visi katalikai: buvo stačiatikių, unitų – iš viso 40 valstybių kaliniai. Dabartiniai žmonės daug mažiau tikintys. Juk tada dažniausiai ir suimdavo už tikėjimą, politiką. Išpažinties kaliniai eidavo, kai jausdavo širdies neramumą. Šventėms pasiskirstydavo savo gyvenamuose barakuose. „Labai kontroliavo, - tęsia pasakojimą prel. J. Jonys. – Šv. Mišias aukojom, sakramentus teikėm ar didžiąsias šventes minėjom - vis slaptai. O stačiatikiai nesislėpdami meldėsi. Kartą jie Velykas norėjo švęsti viešai, tai uždarė į karcerį... O ten per plaštaką vandens ant grindų. Ir man teko. Pavaikštai kiek, pavaikštai, vis tiek guli į tą vandenį...“

Rožinius kaliniai pasidarydavo iš duonos. Kieliką ir pateną meistrai prelatui dovanų iš metalo nušlifavo, mat šis iš savo siuntinėlių gautu maistu pasidalydavo. Taigi turėjo dvi stulas ir kielikutį mažutį mažutį, kaip slyva. Jį ir pateną įsidėjęs į popierinę nuo vaistų dėžutę stropiai užvoždavo dangteliu. Kišenėje nešiojosi. Prižiūrėtojai galvojo, kad ten vaistai. Dar atminčiai kaliniai dvi dėžutes padarė, gražiais ornamentais medžiu ir šiaudais papuoštas - likimo broliui kunigui už sielovadinę globą. Buvo ir bažnytinio vyno atsiuntę iš Lietuvos. Per kratą, sako, išpylė. Iš tikrųjų gal patys prižiūrėtojai išgėrė.

Parapiją sudarė barako teritorija. Lageriai padalyti bažnytiškai ir kunigai turėjo savo teritorijas – parapijas. Sekmadienį švęsdavo lauke, o kai nedirbo – namuose. Savo lageryje, tarp 1500 žmonių, iš kurių - beveik 200 lietuvių, buvo apie vienuolika kunigų. Tai Bunkus, Jurgutis, Kiškis, Dulksnys, keli unitų kunigai. Lageris - iš dvylikos barakų. Prel. J. Jonio parapiją sudarė du barakai, nes po vieną skirstantis pritrūko kunigų. Dekanato (nors taip nevadino) tvarkytojas buvo kun. Kiškis. Jis paskirstė kunigams barakus, rūpinosi kitais bažnytiniais reikalais, mokėjo rusų, vokiečių kalbas.

Veikė lageryje ir mokyklos. Kunigai brigadose kas ką mokėjo, tą ir dėstė. Petraitis mokėjo italų kalbą – ją dėstė, Kiškis – vokiečių, rusų. Kunigų mokytojų esmė – atskiras katechetinis kursas, jį daugiausia dėstė kun. Kiškis. Dėstė ir pasauliečiai, daugiausia kalbas, o gimnazijos mokslais rūpinosi lagerio valdžia. Lagerio gimnazijoje, kaip ir bet kurioje gimnazijoje, buvo mokoma visų dalykų. Patys kaliniai mokė. Juk dauguma jų vis tokie aukšto mokslo žmonės - teisėjai, mokytojai, generolai. Iš tokio kontingento nesunku sudaryti klases ir mokyklas.

Didelę patirtį lagerio pastoracijoje gavo Alfonsas Svarinskas, nes jis kalėjo net tris kartus. „Su pastoracija, - sako mons. A.Svarinskas, - matot, šitaip yra: kada mus areštuodavo, tai pasaulis dar su tuo nesibaigdavo. Ir mes nesibaigdavome... Taigi naujose sąlygose reikėdavo prasižiūrėti, prisitaikyti ir dirbti. Mes visą laiką kovojome. Jeigu kas nekovojo, tas pradėjo eiti atgal ir tas jau dvasiškai ir fiziškai dažnai žūdavo. Tad mes kovojome. Jau pats kunigų buvimas lageryje su tikinčiaisiais buvo pastoracija“.

Pirmasis mons. A. Svarinsko lagerio dešimtmetis – 1946-1956 metai. Tai Šiaurė, Inta. Už 180 kilometrų į šiaurę buvo Vorkuta, jau už poliarinio rato, už Usos upės. Apie aštuonerius metus jis kalėjo Užpoliarėje. Ten sunkus klimatas. Sakydavo juokais, kad dvylika mėnesių žiema, o likusį laiką - vasara. Kelias savaites žmonės dar galėdavo atsigauti, o paskui vėl vargas. Ruduo blogesnis už pavasarį, šlapdriba viską paversdavo niekais... Maistas labai blogas, dauguma kalinių neišlaikė – mirė. O režimas daugiau buvo išorinis – lagerio valdžia ne tiek sąžinėn lindo, kiek sienas saugodavo. Darbas labai sunkus. Nuvežė į šachtas. Tiesą pasakius, monsinjoras pačiose šachtose nedirbo, pasakęs: „Kol neįdės langų, nėra kas ten veikia...“ Dirbo šachtos paviršiuje, bet ten šalta. Vis tiek sunku. Tada jis, dar neįšventintas klierikas, kažką ypatinga nuveikti ir negalėjo. 1954 metais vyskupas P.Ramanauskas A.Svarinską įšventino į kunigus, nes tada atsirado galimybė, kad iš lagerio paleis. Anksčiau, Stalino laikais, iš lagerio nepaleisdavo. Kada baigdavosi terminas, pasišaukdavo į sargybos būstinę ir perskaitydavo naują terminą: „penkerius-septynerius metus pagal „osoboje soveščianije“. Tai darydavo ne juridinis organas, o KGB. Taip nuteistieji išbūdavo lageryje iki mirties. Mons. A.Svarinskas sutiko žmogų, kuris lageryje sėdėjo 42 metus. Rusas. Nėjo kariuomenėn – jam davė dešimt metų. Paskui, paleisdami iš lagerio, ant paso neužrašė „pravoslavnoj very“ (stačiatikių tikėjimo). Jis aiškino, kad tokio paso, kur nėra užrašyta „pravoslavnoj very“, neims, kad tai pasas nuo velnio. Jam vis pridėdavo ilgesnį ar trumpesnį bausmės laiką. Ir taip žmogus išsėdėjo 42 metus, bet išliko žmogumi. „Man teko su juo (Ivanas Kalininas ) dirbti, - prisimena mons. A. Svarinskas. - Tikrai žmogus stačiatikis, melsdavosi daug, už tą savo meldimąsi ir kentėdavo. Kai paleido, nieko nebeturėjo artimo, tai išvežė jį į prieglaudą...“

Lageryje buvo daug kunigų, daug ir lietuvių būdavo. Kunigai atlikdavo savo pareigas: jie aukodavo šv.Mišias, klausydavo išpažinčių ir teikdavo šv. Komuniją. Dažniausiai šiuos sakramentus teikdavo du kartus per metus – per Kalėdas ir Velykas. Tada beveik visi eidavo išpažinties ir priimdavo šv.Komuniją. O kitu laiku sakramentus priimdavo tik atskiri žmonės per šventes ar šiaip kokia proga. Taip religinė dvasia laikėsi. Ir kunigai, dirbdami kartu su žmonėmis, atitinkamai veikė: šnekėdavosi apie Tėvynę ir apie Dievą, kad bėdoje būtų visi kartu. Klierikas A.Svarinskas su visais kartu dalyvaudavo – buvo jaunesnis, drąsesnis ir kunigams, kur reikėdavo, padėdavo.

Intoje lageriai buvo dideli. Pačiame didžiausiame – 11 tūkst. kalinių. Intoje buvo dešimt lagerio paskirstymo punktų, o kiekvienas punktas turėjo dar penkis šešis mažus lageriukus, tų lagerių buvo gana daug. Tik vienas lageris – centrinė ligoninė neturėjo pagalbinių. Tame lageryje, kur A. Svarinskas kalėjo, buvo penki šeši tūkstančiai žmonių. Lietuvių - apie 800. Kaip pasakoja monsinjoras, lietuviai stodavo maždaug vienon vieton, kai išrikiuodavo patikrinimui, - tai atrodydavo kaip ištisa kariuomenė... Itališkas karo aviacijos pilotes davė, tai žaliom galvom atrodė kaip kareiviai - visi jauni vyrai buvo. Viename lageryje kalėjo trys keturi kunigai.

Tada buvo labai sunku su spauda. Apie 1950 metus ir vėliau, po Stalino mirties, kaliniai galėjo gauti laikraščius, banderoles, knygas. Lageryje turėjo dvi knygų spintas. Paskyrė žmogų joms tvarkyti. Visi žinojo, kad tai lietuvių biblioteka. Nedraudė, nes visos knygos buvo sovietinės.

Kaip jau minėjome, lageryje švęsdavo Velykas, Kalėdas ir tautines šventes. Kunigai šventes primindavo, kas galėdavo, jose dalyvaudavo. Vasario 16-ąją net sovietai žinodavo, kad tai lietuvių šventė. Jei kasdien būdavo du prižiūrėtojai, tai tą dieną – trys ir nuolat lankydavo jiems įtartinus kalinius. Kadangi lietuviai negalėdavo susirinkti į vieną baraką, tai švęsdavo kiekvienas savo barake. Susirinkę drauge turėjo pasiruošę pigių saldainių ir šachmatus. Todėl atėję tikrinti prižiūrėtojai negalėdavo prisikabinti – kaliniai ramiai saldainius valgo ir šachmatais žaidžia... Kai jau buvo laisviau, dalis kalinių baigė bausmę, rengėsi išvažiuoti, tada ir pasikalbėdavo su žmonėmis daugiau ir kaip kunigas turėjo progos pasireikšti daugiau.

Antroje tremtyje, Mordovijoje, kalinimo sąlygos tapo lengvesnės - buvo Chruščiovo laikai. Ir monsinjoras galėjo viešai sekmadienį barake aukoti šv. Mišias. Ateidavo lietuviai, latviai, lenkai. Nebausdavo niekas, nes vyrai sustodavo prie durų ir sakydavo, kad pusę valandos nieko neįleis. Organizuodavo paskaitas. Iš kunigų kartu kalėjo kan. Rauda, kan. Kiškis, tėvas Markaitis (jėzuitas), kun. Jurgaitis, kun. Balčiūnas (dabar prelatas) ir kiti. Kunigai dirbdavo su žmonėmis - skaitydavo antimarksistines paskaitas. Buvo daug sektantų, bet jie katalikams netrukdė. Dirbti su sektantais katalikai kunigai negalėjo, nes pastarieji nesileisdavo į jokias kalbas. Valdžia tikėjosi sukiršinti, tik jų planas nepavyko. Kunigams būdavo sunku ir todėl, kad neturėjo Šventojo Rašto rusų kalba. Jeigu iš atminties išverstų į rusų kalbą, jau būtų ne tas. Buvo galima užsisakyti istorines ir ideologines knygas iš Maskvos.

Kai, užmokėjus pinigus, atsiunčia knygas, gyvenimas tampa gražesnis: taigi: „Okno otkryto v mir (atidarytas langas į pasaulį)“.

„Sielovada kaliniams, kaip ir visiems kitiems žmonėms, yra reikalinga,- teigia mons. A.Svarinskas. - Jiems tada viskas buvo reikalinga. Pavyzdžiui, aš šešerius metus kiekvieną dieną šv. Mišias aukodavau prie savo spintelės, o visi katalikai sėdėdavo tame pačiame barake prie savo narų ir melsdavosi. Barakas didelis – 80 žmonių, narai dviem aukštais. Niekas nieko nesakydavo. O būdavo, kad sekmadieniais aukodavau šv. Mišias viešai...“

Trečią kartą mons. A. Svarinskas kalėjo jau valdant Andropovui. Tai buvo 1983-1988 metai Urale, Permės srityje. Tada priežiūra buvo griežta. Kas dvi valandas prižiūrėtojai tikrindavo kalinius, todėl kunigas negalėdavo aukoti šv. Mišių. Jas monsinjoras aukodavo per kalinių patikrinimą. Kol prižiūrėtojas suskaičiuodavo 90 žmonių (dažnai sumaišydavo ir vėl iš naujo skaičiuodavo), praeidavo beveik valanda. Vyną iš razinų kunigai patys darydavo, pateną išplodavo iš penkių kapeikų, iš plastmasės kamščio nuo vitaminų buteliuko pasidarydavo taurę. Liturginių drabužių neturėdavo, nes drausdavo. Prižiūrėtojai pažinojo kunigus ir juos akylai sekdavo. Išsiginti nieko negali, ir nereikia. „Kartą, - prisimena mons. A. Svarinskas, - konsekruotos baltos neraugintos duonos gabaliukas pateko į prižiūrėtojų rankas. Klausia, kas čia yra. Sakau, čia yra Pascha, šiandien yra Velykos. Rusai žino, kas tai yra. Jie galėjo sunaikinti, bet jie to nepadarė. Aš energingai pareikalavau, kad jie man tai atiduotų. Paskui vakare išsikvietė mane ir atidavė“.

Iškalėjęs 22 metus, trečiojo įkalinimo metu mons. A.Svarinskas buvo paleistas, pritariant Gorbačiovui. Bet buvo priverstas išvykti į užsienį. Tą užsienio laikotarpį mons. A.Svarinskas daugiausia praleido Vokietijoje, o paskui apvažinėjo Aziją, Australiją, Pietų Ameriką, Šiaurės Ameriką, Europą. Pasaulį gerokai pamatė, kur buvo lietuviai, ten su jais susitiko. Ir dėkoja Dievui už tą laiką, kurį lageryje kalėjo, vargo, kad paskui turėjo progos atsigauti, būti pasaulyje žmogumi.

O dabar Lietuvoje apie sielovadą ką kalbėti? Monsinjoro nuomone, žmonės nežino, „su kuo ta sielovada valgoma“... Iš tėvų nieko negauna. Neįmanoma palyginti. Senoji karta išmiršta, naujoji neateina. Taigi dar praeis kokie penkeri metai, ir kaimo bažnyčios pradės užsidaryti. Mokykla nieko negali padėti, nes vadovauja sovietiniai direktoriai. Per visą tą laikotarpį tik vienas Z.Zinkevičius buvo švietimo ministras katalikas. Jis įkūrė 39 lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte. Ir mons. A.Svarinskas jas aplanko, kiekvienai užprenumeruoja visiems metams „XXI amžių“ ir „Kregždutę“.

Politinis kalinys Antanas Padleckis prisimena, kaip antrosios sovietų okupacijos metais buvo partizanų ryšininkas, o po to išduotas ir įkalintas. Įdomus atsitiktinumas! Grįžęs iš lagerio ir Kaune pradėjęs statytis namus A.Padleckis sužino, kad kitoje gatvės pusėje statosi taip pat Komijos SSR Intos lagerio paskirstymo punkto kalinys. Tas kaimynas lageryje dirbo vandens siurblinės ir šildytuvo mechaniku. Jo siurblinėje rinkdavosi dvasininkai, kurių buvo labai daug: vyskupas Teofilius Matulionis, tėvas Stanislovas Dobrovolskis, kun. Antanas Ivanauskas, Kaišiadorių vyskupijos kancleris kan. Stanislovas Kiškis, kun. Kazimieras Vasiliauskas, dar pora vyresnių.

„Labai artimai bendravau su Vasiliausku, - prisimena A. Padleckis. - Kun. Vasiliauskas buvo visiems labai artimas, laikėsi principo: „Krikščionys katalikai privalo visiems atleisti“. Bet kad jis garbintų ar palaikytų sovietinius – to nebuvo. Kai prasidėjo Sąjūdis ir laisvė, Brazauskas, matydamas kun. K.Vasiliausko populiarumą, pasistengė jį sukompromituoti žmonių akyse, įtraukdamas jį į „Santarvės“ bendriją, kad jis taptų laidu tarp kairės ir dešinės. O pagrindinis tikslas buvo atitolinti žmonių mylimą kunigą nuo visuomenės. Netgi Leonardas Matuzevičius (Eugenijaus brolis), nuo lagerio laikų buvęs geriausias kun. Vasiliausko draugas, po to nutraukė su juo visus ryšius. Tad ką kalbėti apie kitus žmones? Toje „Santarvėje“ buvo keletas rimtų žmonių, o visi likusieji – „ružavi“. Nežinau, ar net pats kun. K.Vasiliauskas žinojo, kad yra įtraukiamas į tokią veiklą. Tačiau mirus L.Matuzevičiui monsinjoras atvyko, viską organizavo ir padėjo lagerio draugą palaidoti Ratnyčėlės kapinėse“. Kanauninkas Kiškis prieš šventes gaudavo siuntinių, lankydavo lietuvius, kiekvienam po gabaliuką lašinių kaip pasveikinimą dovanodavo. Pasak A. Padleckio, tėvas Stanislovas lageryje buvo nuostabus žmogus. Gyveno sunkiai, nes, kaip vienuolis, parapijos Lietuvoje neturėjęs, todėl niekas siuntinių nesiųsdavo. Prižiūrėtojai, žinodami, kad jis kunigas, stengėsi pasinaudoti – nugrūdo jį į patį sunkiausią darbą, į šachtą anglių kasyklose. Ta šachta buvo dar ypatinga tuo, kad iš viršaus vanduo bėgo, ir išplauta uoliena – argelitas – bet kada galėjo užgriūti. Sunku ir pavojinga. Tėvas Stanislovas išsipirkti, kaip kiti kunigai, negalėjo ir gaudavo tik valdišką, labai menką maistą. O sveikata jo nebuvo stipri. „Kalbėjau su juo, - sako A. Padleckis, - kad reikia prašyti, gal paskirs į kitą, ne tokį pavojingą darbą. O jis sako: „Jei mane kitur pasiųs, tai čia kažką atvarys kitą. Kuo aš geresnis?“ Kaliniai labai vertino tėvą Stanislovą. Kai sužinojo, kad jį atvežė į penktą lagpunktą, A. Padleckis tuojau nuėjo į baraką, ant jo narų užlipo. Pasiūlė tėvas Stanislovas pagiedoti. Ir užgiedojo A. Padleckis „Marija, Marija“. Tuojau prisistatė prižiūrėtojas, nutempė giedorių į komendantūrą, paklausė, ką dainavo. „O, mes žinom – Marija, Marija, palengvink vergiją...“ Uždėjo antrankius ir savaitei uždarė į karcerį. Ten vienąkart per dieną duonos gabalėlį duodavo ir vadinamosios sriubos. Jau grįžęs į Lietuvą, A.Padleckis su lagerio draugais aplankė tėvą Stanislovą Butkiškėse. Kolūkio pirmininkas pasakė: „Kad visi kunigai būtų tokie, tai mes, komunistai, būtume bejėgiai“. Gyveno tėvas Stanislovas labai kukliai. Platus suolas, ant kurio jis ir miegodavo, knygų lentynos, ir nieko daugiau. Paskui, kai pradėjo Dotnuvoje atstatyti vienuolyną, kai pradėjo žiniasklaidoje girdėtis jo pasisakymai, lageryje kartu sėdėję kaliniai buvo apstulbę – visai kitas žmogus pasidaręs. Tėvas Stanislovas pradėjo liaupsinti tuos, kurie ėjo prieš nepriklausomybę, ir kritikuoti tuos, kurie ją iškovojo. Geriausiai apie jį atsiliepdavo buvę komunistų partijos vadovai... Pasiekė žinios ir apie bažnytinių kanonų nesilaikymą. „Kažkas atsitiko mūsų brangiajam tėvui Stanislovui“, - su gailesčiu atsidūsta A. Padleckis.

Kiek reikalinga lageryje sielovada? Taip, buvo ji reikalinga, bet buvo laikotarpis, kada žmogus, prislėgtas labai sunkaus darbo, bado, tai yra nuolatinio alkio ir nuovargio, nesugeba susikaupti, praranda sveiką galvoseną. Lageris - tokia vieta, kur dvasininkai ir pasauliečiai yra lygūs. Pagal žmogaus išprusimą, pažiūras ir atsiranda atitinkamas supratimas.

Štai neišprusę žmonės, kai mato kunigą bažnytiniais drabužiais – jį vertina, o kada jis yra tais pačiais suplyšusiais, purvinais apsirengęs, tai neišprususių žmonių akyse praranda pagarbą. Nepaisant to, dvasininko buvimas šalia šiek tiek palaiko žmonių moralę, nors sunkiai. Žinoma, šv. Mišias aukodavo naktį, kai visi miega, ir šv.Komunija – duonos plutelė. Išpažintis – vaikščiojant lagerio takais, kai nėra daug žmonių, pasivaikščiojimo metu atliekama, tada ir šv.Komunija išdalijama. Mons. Vasiliauskas antrą kartą sugrįžo į Intą, žinodamas, kad ten nėra kunigų. Ir apaštalavo. Už tai buvo antrąkart pasodintas.

Kaip teigia politinis kalinys Augustinas Švenčionis, darbo su žmonėmis etalonas lageryje būtų kunigas Marijonas Petkevičius. Jį A.Švenčionis žinojo iš Kaišiadorių laikų kaip savo mokyklos kapelioną. O dabar, dirbant Ypatingajame archyve, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis paprašė surinkti medžiagą kun. M.M. Petkevičiaus knygai. Kun. Petkevičius atsidūrė lageryje už tai, kad palaidojo partizaną, pasakė prie kapo atsisveikinimo kalbą. Grįžęs iš lagerio į Lietuvą kun. M. Petkevičius tuojau pat vėl išvyko padėti lietuviams tremtyje. Taip pat A. Švenčionis mena Kauno Įgulos bažnyčios kleboną ir Lietuvos partizanų vyriausiąjį kapelioną kun. Juozapą Stankūną. Kaune buvo susikūręs Partizanų įgaliotasis komitetas, kurio vyriausiasis ir buvo kun. Stankūnas. „Aš kun. Stankūną sutikau 1949 metais Žezkazgano – Rudniko lageryje, - sako A. Švenčionis. - Mes jį pavadinome Dėde. Dėdė gaudavo siuntinėlių ir visus vaišindavo, ypač rūkorius tabaku, kiti net dūmą uostydavo. Buvo toks atvejis, kada lietuviai tarpusavyje susimušė, tai jis pasikvietė ir pasakė: „Jeigu jūs dar kelsite vienas prieš kitą ranką, aš pradėsiu badauti“. Kun. Stankūnas palaidotas Babtuose. Neseniai su buvusiais lagerio draugais Juozu Žvinakiu ir Albinu Skuču aplankėme Dėdės kapą, uždegėme žvakutes, palikome Lietuvos vėliavėlę. Su juo lageryje kartu kalėjome apie šešerius metus.“

A. Švenčionis sako, kad labai geras draugas lageryje, padėjęs ir kun. Stankūnui, buvo kun. Juozapas Frainas. Jis prieš karą, apie 1935 metus, atvažiavęs iš Italijos salezietis, „Saleziečių žinių“ redaktorius, gyvenęs Vytėnuose, Lietuvos saleziečių centre, ir dėstęs lotynų kalbą, logiką. Jei kun. Stankūnas buvo vadovaujantis visuomenininkas, tai kun. Frainas – dvasinis kunigas. Lageryje dar buvo kun. Julius Tamašauskas, kun. Antanas Kazlauskas, kun. Matas Šermukšnis ir kun. Izidorius Poriuškis. Ne visi jie išdrįsdavo lageryje aukoti šv. Mišias, bet drasiųjų pavyzdys įkvėpdavo ir kitus. Kaliniai susėsdavo ant narų ir dalyvaudavo šv.Mišiose. Kartais užeidavo ir prižiūrėtojai, pamatę, kad kaliniai meldžiasi, vieni jų pagarbiai netrukdydavo, kiti tuojau pat įsakydavo išsiskirstyti.

Ar lageryje buvo reikalingi kunigai? „Mes jų labai gailėjome, - sako A.Švenčionis. - Reikėtų suprasti, kad kunigams, prie fizinio darbo nepratusiems, daug sunkiau buvo negu kitiems. O dvasinę atsparą gaudavome ir mums būdavo lengviau nešti lagerio katorgą. Mes, buvę Žezkazgano – Rudniko kaliniai, ypatingai vertinome kun. J.Stankūną ir kun. J.Frainą. Jie pastoviai palaikė ryšius su lietuviais, juos paguosdavo ir padrąsindavo, prieš didžiąsias šventes klausydavo išpažinčių ir dalydavo šv. Komuniją. Kitų tikėjimų žmonės juos taip pat gerbė, ypatingai Juozapą Frainą“.

Buvusių politinių kalinių - kunigų pasakojimus apie sielovadą iliustruoja ir „raštiški“ liudijimai. Politinė kalinė Birutė Vaitkevičienė rašo: „Apie 1957 metus kun. M. Petkevičius atsirado tarp mūsų – 1948 m. gegužės 22 d. ištremtųjų – Krasnojarsko krašte, Mansko rajone, Bolšoj Ungito miškų pramonės ūkyje, Žeržulo gyvenvietėje. Miškų pramonės ūkiai taigoje buvo plačiai išsidėstę (...). Mes tuomet gyvenome Leiboje.

Kun. Marijonas Petkevičius, savaitę atidirbęs, sekmadienį, užsidėjęs kuprinę ant pečių, pėsčias po keliasdešimt kilometrų eidavo per taigą pas lietuvius tremtinius, teikė jiems dvasinius patarnavimus: aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių, tuokė jaunavedžius, krikštijo vaikus, lankė ligonius. Jis aplankė visas mūsų gyvenvietes ir ne po vieną kartą. (...) Nors dauguma žmonių gal net nežinojo kunigo pavardės, žmogus jis buvo kuklus, o darė milžinišką darbą. Komendantams tai baisiai nepatiko – bijojo agitacijos, sąmokslo, gal sukilimo. Po 1959 naujųjų metų jį vėl suėmė. Pakartotinai teisė Sibire...“ (Kun. M.M. Petkevičius. „Karalius man paliko kelią“. 2002. P.8).

Iš politinių kalinių ateidavo širdį draskantys laiškai. Štai eilutės iš kun. M. Petkevičiaus laiškų: „Narva 57.V.22. Lyg vilnys didelės didelės vilnija Narvos pakrantėm kalnai. Bokštų uolos stovi lyg marių sustingę sargybiniai. Eglių gotika meldžiasi tyliai. Tik saulės lašai laša ir skamba visa erdvė, visi miškai. O miškai, miškai... ir ant kalnų, ir daubose, ir neužmatomai... kaip jūra. Pušis vieniša didelė didinga – lyg skausmas.

Iš ten, nuo šitų aukštų uolų, siunčiu Jums pasveikinimą. Jau antras mėnuo, kai aš Sibiro žemėse, jau daug kelių praeita. Daug kartų virš šitų taigų glūdumos kilo Ostija, Karaliaus ugnies apšviesta.

Mano dienos nelengvos, bet aš esu laimingas: gyvenu tik vargo broliams. Nėra asmeninio gyvenimo, yra tik Kristaus žygis ir tai – kuriems reikia Jo paguodos žodžio, Jo tvirtos rankos, Jo Meilės.

Nelengvos dienos, nes tai panašu į mano gyvenimą ant viešo kelio – jiems nepatinka, jie vis griauna, vis draskos. Štai jie nori paversti mane tremtiniu – ir vėl nematysiu Tėvynės. Vos keli susitikimai. (...) Bet ar ne daugiau atidavė Jis?

Argi mūsų aukos gali prilygti troškimams?

Žinau ir tai, jei Jūs prašysite, Jis paliks mane ir Jums ir jiems.

Sunkūs keliai čia – tas trukdo darbą. O laiko juk maža ir maža.

(...) Žmonės geri, malonūs, aš čia kaip pas savuosius. Negailėkite manęs – esu savo vietoje.

Karaliaus ugnys dega virš Sibiro taigos.

Prisijunkite savo maldomis prie mūsų žygio“.

„Man Verbų sekmadienio pamaldos laukia dar dviejose vietose. Dar keliolika kilometrų reiks žingsniuoti su kuprine ant pečių.

O juk gera išeiti į Verbų sekmadienio žiemą – užmiršti visa ir eiti, eiti – kur tik ves Karalius. Golgotos viršūnės rodo Prisikėlimo rytą. Ir Didžiojo Penktadienio naktis nušvinta Velykų ryto spinduliais. Eit ir eit paskui Jį! Ir visa nunešt ant Jo atėjimo kelio, tik tu lik tarp mūsų, Karaliau sekėjų. 1958.III.30“.

Šventos pėdos Golgotos kelyje. Jų neužpustė taigos smėlynai ir sniegas. Kaip nesunaikino vilties sugrįžti į namus, kur gotika remia dangų ne spygliuočių aštriomis viršūnėmis, bet bažnyčių bokštais, kylančiais su Didžiąja viltimi. Dievas išklausė ir viltį sugrąžino pasmerktiesiems žmonėms, pasmerktai tautai. Daugeliui tautų...

Advento Viltis šiandien dega ir mūsų troškimuose, keliuose.

Sudėkime prie jos aukuro tauriausias svajones ir darbus. Kaip jas dėjo mūsų kunigai, kalėję Sibiro lageriuose, kaip dėjo tūkstančiai lietuvių, atplėšti nuo savo tėvynės...

© 2004 "XXI amžius"