|
Kalėdas švęskime prasmingai
ir su džiaugsmu
Yra talentingų skulptorių, kurie paima didžiulį akmens luitą ir iš jo iškala gražų kūrinį. Jis išlieka tūkstančius metų, nes yra patvarus, padarytas iš vieno gabalo. Kiti meniški žmonės sukuria paveikslą mozaiką iš mažų spalvotų akmenėlių. Paima įvairių spalvų akmenis, juos sudaužo ir mažus gabalėlius atitinkamai sudėlioja. Po to suklijuoja ir gauna vadinamąją mozaiką. Ji nėra patvari, per ilgesnį laiką atsiklijuoja ir išvyra.
Panaši mozaika gali būti ir žmogaus gyvenimas, kai jo pažiūros, elgesys yra tarsi iš įvairių gabalėlių suklijuoti. Vieną dieną jis gyvena kaip krikščionis, kitą dieną kaip pagonis, trečią dieną kaip ateistas, ketvirtą dieną vėl kaip krikščionis, katalikas.
Kartais girdime, kaip žmonės savo religinį apsileidimą pateisina: ,,Aš gyvenu pagal tikėjimą, kiek leidžia mano sąlygos ir reikalauja mano interesai. Taip pasisako tik paviršutiniškai tikintys. Tokie žmonės stengiasi Kristaus Evangeliją pritaikyti prie savo gyvenimo, o ne savo gyvenimą prie Evangelijos. Šitaip Evangeliją sutrupina į gabaliukus ir iš jos pasirenka tai, kas patinka, o kas nepatinka atmeta, išbarsto. Tokį elgesį smerkia Šventasis Raštas: ,,Jei jūs netikite, jūs neišliksite (Iz 7,9).
Kalėdų švente minime Viešpaties Jėzaus gimimą. Jis ateina nuo dangiškojo Tėvo, kuris mus myli ir mums yra ištikimas. Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas kiekvienam, kas į Jį tiki. Jis mus kiekvieną klausia, ar esate pasirengę Jo reikalavimus taikyti savo asmeniniam gyvenimui, ar norite pro juos praeiti?
VIII amžiuje prieš Kristaus gimimą gyveno žydų karalius Akazas. Jam teko valdyti šalį sunkiais laikais. Iš dviejų pusių grobuoniški kaimynai tiesė savo rankas. Jis susidėjo su Asirija, kad išeitų sveikas iš pavojingos politinės padėties. Tokią sąjungą sudarant reikėjo padaryti nuostolingų nuolaidų. Vyresnio amžiaus pranašas Izaijas buvo išmintingas vyras. Jis matė, kad toji sąjunga nieko gera žydų tautai neduos, nes karalius Akazas simpatizavo stabmeldystei ir nesilaikė žydiško tikėjimo. Pranašas Izaijas perspėjo karalių, bet jis daugiau pasitikėjo savimi, savo politika ir ginkluote nei Dievo pagalba.
Karaliaus Akazo elgesį labai dažnai pakartoja net katalikai. Jie ne kartą yra gundomi palikti savo tikėjimą į Dievą ir eiti kitokiais takais, kur vilioja įvairios pagundos ar net nuodėmės. Ne vienas sako: ,,Dabar kiti laikai. Aš noriu gyventi laisvai, jokių stabdžių nevaržomas. Kiti teigia: ,,Reikia mokėti gyventi..., ,,Dabar visi taip gyvena. Šitaip pasiteisina ir prasilenkia su sąžine ne viename dalyke, o po kurio visai nebeklauso sąžinės.
Labai silpnas tikėjimas to, kuris pats sau išleidžia įsakymus, o nepaiso Dievo įsakymų. Savo protu nusibrėžia liniją, kurią pats lengvai peržengia, o visai nepaiso Dievo nubrėžtos dorovinės linijos. Kai kada jam dar svarbu, ką žmonės pasakys, bet niekada nesvarbu, ką sako Dievas.
Baigiantis Adventui, kiekvienas turėtų rimtai savęs paklausti, kaip aš priimu į savo galvoseną ir gyvenimą Jėzaus Kristaus mokslą, ar jį derinu su savo kasdienybe, elgesiu, kalbomis, dorove? Ar man ką nors reiškia Kristaus Gimtadienio šventė, ar tik graži tradicija, eglutė su papuošalais ir dovanomis?
Pranašo Izaijo ištarti žodžiai karaliui Akazui buvo veltui. Jis vis dėlto nesilaikė tėvų tikėjimo, o priėmė svetimos šalies papročius. Tapo nevertas būti Jeruzalės karaliumi ir stovėti savo tautos priešakyje.
Kaip anuomet Akazas, taip mes šiandieną esame klausiami, ar pasirengę laikytis ne vien tradicijos, bet dvasingai, prasmingai švęsti Jėzaus gimtadienio šventę? Visais laikais Dievas kalba žmonėms per įvairius laiko ženklus. Ar mes pasirengę juos matyti ir jų klausyti?
Evangelijos reikalavimai, Bažnyčios mokymas, gero draugo ar gimdytojų patarimas kai kam atrodo kaip šaltas dušas. Evangelijos nemėgsta, nes ji reikalauja, kad kiekvienas žmogus savo kūną ir sielą palenktų Dievo įsakymams. Mes klausiame, kaip elgėsi pirmųjų amžių kankiniai, kurie už Kristų Dievą paaukojo savo gyvybę? Jie nesiderėjo su Dievu, o visa širdimi (ne kokiu nors kampeliu) nusilenkė pareigai, aukštesniam tikslui, dorovės reikalavimams. Todėl pagoniškas pasaulis jų nemėgo, juos persekiojo, net žudė. Pranašas Izaijas gyvenimą baigė kankinio mirtimi.
Visais laikais tikinčiam žmogui reikia tam tikros drąsos ir rizikos, nes jis puolamas, kritikuojamas, jam iš degtuko priskaldomas vežimas. Žinoma, tos rizikos būtų žymiai mažiau, jei tikintieji sugebėtų nuoširdžiau gyventi Kristaus Evangelija.
Karaliui Akazui Dievo matomu ženklu buvo mergaitė, duodanti pasauliui kūdikį, kurio vardas Emanuelis Dievas su mumis. Tai reiškė, kad Dievas tautą globos, jos neapleis. Vėliau žydams tokiu ženklu buvo gimęs Jėzus Kristus: Jo asmuo, nepaprasti pamokymai, gausūs stebuklai. Vėlesniems laikams tokiu ženklu buvo ir yra Kristaus Bažnyčia, kuri atlaikė šimtmečių audras ir jos nenugalėjo pragaro jėgos.
Kiekvienas krikščionis turi būti ženklu savo aplinkoje, šeimoje. Ar taip yra pas mus?
1969 metais Paryžiuje pasirodė rašytojo Andrė Frosardo knyga ,,Yra Dievas aš jį sutikau. Knyga buvo labai greitai išpirkta. Rašytojas pasakoja, kad jis turėjęs draugą, geros širdies vaikiną, kuris mėgdavo pasivaikščiojimo metu užbėgti vienai kitai minutei į bažnyčią. Tuo metu bičiulis pasilikdavo gatvėje ir laukdavo sugrįžtančio draugo. Kartą jis nebelaukė, bet pasiryžo pats užeiti į bažnyčią ir paieškoti draugo. Jį surado labai susikaupusį, rankomis užsidengusį veidą. Nuo tada prasidėjo rašytojo suartėjimas su Dievu. Pasikeitė jo pažiūros ir jis tapo laimingas.
Kitoje knygoje ,,Žemės druska A.Frosardas rašo: ,,Mes šiame pasaulyje esame lyg kokie kaliniai, uždaryti vienutėje. Kiekviena tikėjimo tiesa yra tarsi langas. Jei Bažnyčia nori priartėti prie mūsų, tai tik tam, kad mums iškirstų langą.
Mes turime būti Evangelijos ženklai. Pirmiausia savo šeimoje, jaučiant atsakomybę už jos vienybę ir likimą, už gražią nuotaiką ir santarvę bei už augančius vaikus, kurie būtų visuomenei džiaugsmas ir gražesnė ateitis. Toliau darbe, kad jis teiktų gyvenimui palaimą ir būtų meilės raiška kitiems bei papuoštų gyvenimą linksmumu.
Kalėdinis paveikslas dieviškas Kūdikis ant Marijos rankų yra ženklas, kad Dievas mus myli. Mes, minėdami to Kūdikėlio gimtadienį, savęs paklauskime, koks yra mūsų tikėjimas ir meilė? Gal dėl išskaičiavimo, ieškant naudos, vykdant religinius reikalavimus tik tiek, kiek mums patogu ar patinka? Gal save laikome tikinčiais tik tada, kai aplink mus yra tikintys žmonės? Gal priimame tikėjimą tik tada, kai nereikia nieko paaukoti, atsisakyti savo patogumų ir potraukių. Jei su tokia nuotaika einame į Kalėdų šventes, tai jų nešvęsime su džiugia ramybe, tikrai šventiška nuotaika. Mums Kalėdos bus tik senos tradicijos pakartojimas. Galbūt daugelis esame pasirengę priimti tikėjimo reikalavimus su visais jų sunkumais ir rizika. Tada Kristaus gimtadienį švęsime su tikru džiaugsmu ir prasmingai.
Kan. Bronius ŠLAPELIS,
Tauragnų klebonas
© 2004 "XXI amžius"
|