Atnaujintas 2004 gruodžio 24 d.
Nr.97
(1300)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rimtai ir ne visai apie šv. Kalėdas

Pokalbis su humanitarinių mokslų daktaru,
istoriku ir politologu doc. Antanu Kulakausku

Doc. dr. Antanas Kulakauskas
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Kaip manote, kuris Lietuvos istorijos tarpsnis buvo palankiausias švęsti Kalėdas, turint omenyje jų tikrąją dvasią?

Kaip istorikas, negaliu tiksliai pasakyti. Akivaizdu, kad sovietmetis nebuvo palankiausias metas laisvai švęsti Kalėdas, o ar dabar, ar ankstesnės nepriklausomybės laikais — tai turėtų būti atskiras tyrinėjimas. Antra vertus, dabar palankesnės sąlygos. Išoriškai, savame pasaulyje tai yra tam tikra tradicija, o viešumoje — apskritai komercinis pradas. Tačiau taip yra visame pasaulyje, o dvasia — individualus dalykas. Dabar niekas netrukdo švęsti, bet visada yra tam tikri mados dalykai arba tam tikras, visuomenėje vyraujantis stereotipas, kurį mažai kas laužo. Mažai kas nori išsiskirti.

Galbūt galima daryti išvadą, kad dabar įsigali komerciškumas? Bet tokios autentiškos šventės kaip Kūčios arba Užgavėnės vis dar išlaiko savas tradicijas.

Komerciškumas yra išorinis dalykas, užėmęs vietą dabartiniame pasaulyje. Sekuliarizacija — sovietinių laikų pasekmė. Tačiau vien tik sovietizacijos aš nekaltinu, nes ir Vakarų Europoje dvasiškumo yra tik „ataugos“.

Lenkijoje net ir sovietmečiu tie, kas susiję su valdžia, jų visada buvo mažiau, ir tie, kas su ja neturėjo ryšių, nesislėpdami aštriai ginčydavosi. Turiu omenyje universitetus ir jų akademinį sluoksnį, o Lietuvoje tai buvo tik visiškai privatu. Katedrose, viešai su kolegomis, ten, kur būdavo jau apie dešimt žmonių, apie tokius dalykus nebuvo diskutuojama.

Komerciškumas pas mus ateina iš Vakarų. Sąlyginai tautinė tradicija, nors ji ir yra adaptuota krikščionybės, yra vietinio masto. Mūsų prekybininkai kol kas dar nesuvokė, kad ir čia galima daryti komerciją, nors, antra vertus, didžiuosiuose miestuose jaučiamas komerciškumas. Čia apskritai ne požiūrio į šventę dalykas, o, ko gero — komercijos „vadų“ požiūrio į potencialų pirkėją. Tai vietinis reiškinys, o įvairiuose etnokultūriniuose centruose jis nėra spontaniškas: viešumoje reiškiasi ir galbūt čia taip pat atsiras komerciškumo. Tačiau Kalėdos ar Velykos, nepaisant viso to, yra ir šeimos šventė. Per Užgavėnes kepa blynus, bet tai yra išoriniai dalykai ir nėra išlikusios šeimos tradicijos. Autentiškai tai yra susiję su kaimo bendruomene, o suirus bendruomeniškumui jos liko tik kaip specialiai suorganizuotos. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais šią šventę šiek tiek pakeitus ideologiškai, ji nebuvo draudžiama, bet vis dėlto Užgavėnės netapo šeimos švente. Galbūt yra atskirų šeimų, kurios švenčia, bet tai nėra masiškas reiškinys ir niekada nebuvo. Todėl šios šventės ir skiriasi: gatvės — ir šeimos.

Jums pačiam šis laikotarpis yra darbo ar švenčių?

Šiaip aš visą laiką dirbu. Štai ir dabar visas stalas apkrautas ir viską reikia iki gruodžio trisdešimtos dienos padaryti: ataskaitos ir panašūs darbai. Nėra ilgo prieššventinio laikotarpio. Nebent tai būtų vasarą. Tačiau pačios Kalėdos, žinoma, yra šventė.

Ar tikite Kalėdų seneliu?

Neatsimenu, kad dėl to būčiau sukęs galvą. Galbūt nuo ketverių ar penkerių metų daug įdomiau būdavo atspėti, kuris kaimynas atėjo persirengęs Kalėdų seneliu. Mokykloje būdavo tokių persirengėlių per Naujuosius metus.

Linksmų švenčių jums, skaitytojai, linki istorikas ir politologas doc.dr. Antanas Kulakauskas ir jį kalbinusi

Vaiva DEGUTYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija