|
Išvežkime senius girion
Buities, būties, socialinių bėdų ir vargų mūsų šalyje dar labai daug: vis rečiau sutiksi jauną moterį, stumiančią vežimėlį su besišypsančiu ar ramiai miegančiu kūdikiu. Besilaukiančiai moteriai retokai tenka užleisti atsisėsti autobuse ar troleibuse: moterys nebegimdo tėvynei sūnų kareivėlių nei dukterų audėjėlių. Viena priežasčių, ir pati skaudžiausia: kūdikio auginimas brangiai atsieina. Valstybės parama keistoka: jeigu žmonės pasiima iš kūdikių namų pamestus vaikus, jiems auginti gauna didesnes pašalpas, o motina, supdama savąjį kūdikį, iš tos pašalpos vargiai dursto galus: jei kūdikėlį gardžiau peni, tai aprengti jį tenka ieškotis giminaičių ar draugų vaikų išaugtinių drabužėlių arba knaisiotis moterų laimių skudurinėse krautuvėse. Kai jau vaikų daug keturių penkių susilaukiama, pašalpos padidėja. Taigi atsirado mūsų šalyje keistų šeimynėlių verslas: pamėgę taurelę, bet dar pajėgūs turėti vaikų, leidžia juos į pasaulį, gautas pašalpas prageria, o socialiniams darbuotojams, vaikų teisių inspektorėms tenka lankyti alkanus, murzinus vaikus ir barti jų dar pagiringus tėvus. Taip tęsiasi tol, kol kūdikių ar vaikų namai priglaudžia tėvų apleistus vaikus. Tik per televiziją ministrai padejuoja, jog Lietuva senstanti: būriai pensininkų piktinasi, kad jų senatvė alkana, o mokyklos tuštėja. Tad kas penės juos, dabartinius ministrus, kai jie sulinks nuo senatvės naštos?
O pensininkai vargsta, badmiriauja iš tikrųjų. (Keistą nuotykį kartą rodė TV: policija vargo sugavusi alkaną bobulytę, nusigvelbusią krautuvėj bandelę. O kiek įmitusių sukčių tarpsta šalia mūsų?) Žmonės, sovietmečiu sunkiai vargę gamyklose prie staklių, kolchozuose už varganus darbadienius, auginę vaikus, gauna itin mažas pensijas, pavyzdžiui, 230 Lt. Kalbant apie gaunamas pašalpas ir pragyvenimo lygį, tai skirtumas tik tas, kad iš šono nenusigvelbsi nei makaronų, nei malkų, nei varžtelio, nei sraigtelio. Taigi iš 200 litų už būtį ir buitį, sukis kaip nori, seneliams tenka sumokėti ne mažiau kaip šimtą litų. Tad dantis (dar gerai, jei turi juos iš anksčiau sudėtus) tenka kabint ant lentynos atbrailos. Tiesa, pensininkai gauna nuolaidų už šilumą ir telefoną: kas tris mėnesius ir jie, ir neįgalieji turi keliauti į socialines kontoras, prisistatyti ir pasiaiškinti: pensininkai - ar neįsigijo turto arba negavo netyčia palikimo, o neįgalieji ar netikėtai neataugo, pvz., koja arba ranka, jei jų buvo netekę.
Valgis lieka valgiu, nors ir liesas. Tiesa, pensininkams dažnokai tenka išlaikyti dar ir kitus nedirbančius savo artimuosius, t.y. darbo negaunančius sūnus su marčiom ar dukteris su žentais, bet tai jau kita tema nedarbo. O kur dar senatvės palydovas vaistai, kyšiai (ar dovanos) gydytojams, be kurių šie juos, sukriošėlius, vangiai bodisi apžiūrėti: ministrai ir jų pavaduotojai stumdo pirmyn atgal kaip rambų arklį kompensuojamų vaistų zokonus, o tuo tarpu seneliai sparčiai kraustosi į aną pasaulį, tyliai ar garsiai vienas kitam padejuodami, kad tikriausiai valdžia to ir siekianti.
Taip mano dauguma pensininkų. O kaip jums atrodo?
Irena BRAŽĖNAITĖ
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|