|
Įsikūnijimo paslaptį apmąstant
Jei tik būtų įmanoma, nors vieną kartą norėtųsi laiko rodyklę atsukti atgal ir pasilenkti ne prie kūdikėlio Jėzaus gipsinių ar medinių figūrėlių, kurios prieš pat Kalėdas švelniai paguldomos dailiai įrengtose katalikų bažnyčių prakartėlėse, bet... atsidurti prie tokio Viešpaties Jėzaus, kuris būdamas tobulo proto Genijus, visų žvaigždynų Valdovas ir apskritai Tas, nuo kurio priklauso mažiausios molekulės ir visų laikų žmonių egzistencijos dabartis ir ateitis, prisiima bejėgiškiausią žmogaus pavidalą visiškai nuo Motinos Marijos ir šv. Juozapo nuolatinės globos priklausomą naujagimio kūnelį.
Apmąstant Dievo Sūnaus apsireiškimo paslaptį, būtų naudinga atlikti neilgą eksperimentą: pasistengti visiškai atsitraukti nuo Kūčių vakarienei gaminamų patiekalų, kalėdinių dovanų ir net artėjančių švenčių pamaldų ir pasistatyti atokesniame kambario kampe kėdę, ramiai atsisėsti, užsimerkti (pageidautina kuo didesnėje tyloje) ir nors trumpą valandėlę mintimis bei širdimi nuskrieti į Betliejaus apylinkes ir atsiklaupti prie ką tik gimusio Jėzaus, kurį Mergelė Marija pirmą kartą paima į rankas ir Jį glaudžia prie savo iš džiaugsmo dar tebešokinėjančios širdies.
O dabar kitoks paveikslas. Tebebūdami užsimerkę įsivaizduokime, kad Viešpats Jėzus, visas pasruvęs krauju, nuimamas nuo kryžiaus ir atsargiai paguldomas ant motinų Motinos kelių ir rankų. Marijos širdis galbūt vos plaka ir, regis, šią akimirką Ji norėtų drauge su savo Sūnumi numirti...
Tą be galo jaudinančią sceną meistriškai pavaizdavo režisierius M. Gibsonas filme Kristaus kančia. Švenčiausioji M. Marija tebelaikydama savo Mylimiausiojo sustingusį kūną, kaire ranka apkabina Jį, o Jos dešinės rankos atsigniaužę pirštai tarsi simbolizuoja žmonijai ką tik prasiskleidusį nežemišką purpuro spalvos žiedą. Marija tarytum sako: Štai visi pasaulio vaikai, žiūrėkite ir niekados neužmirkite, ką dabar matote! Nors jūs savo nuodėmių kirviais nukirtote žaliuojantį gyvenimo Medį, tačiau Jis vėl, atėjus Dievo valios išsipildymo valandai, atgis...
Marijos veide sukaustyta kančios ir ramybės išraiška simbolizuoja skausmingą visos žmonijos gimdymą Dangui, nes per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę (Apd 14, 22).
Dvasinis eksperimentas baigiasi ir todėl galime atsimerkti. Deja, mums tenka vėl išvysti tebesitęsiantį daugelio žmonių gyvenime nuodėmės chaosą. Tačiau netenka abejoti, kad, po pasinėrimo į krikščionišką susimąstymą, mes į kasdienių rūpesčių paviršių iškylame dvasia sustiprėję, nes giliau pradedame suprasti svarbią tikėjimo tiesą: Jėzus Kristus gimsta dėl to, kad mes kasdien mokytumės numirti sau.
Dievo Motinėlė Marija, apaštalas Paulius ir visi visų laikų šventieji su savitu apaštalavimo vargų išgyvenimu gimdė ir tebegimdo naujus narius Dievo karalystei, kad juose vis labiau išryškėtų Kristaus meilės atvaizdas (plg. Gal 4, 19).
Šiais Eucharistiniais metais pradėdami švęsti Kristaus gimtadienį, apmąstykime visai neseniai išleistos popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos Ecclesia de Eucharistia žodžius: Tam tikra prasme Marija išreiškė savo eucharistinį tikėjimą dar iki Eucharistijos įsteigimo, pasiūlydama savo mergeliškąsias įsčias Dievo Žodžiui įsikūnyti. Eucharistija, susijusi su kančia ir prisikėlimu, tolydžiai tęsia Įsikūnijimą. Per Angelo apreiškimą Marija pradėjo Dievo Sūnų fiziškai pačiu tikriausiu kūno ir kraujo būdu, anticipuodama savyje tai, kas tam tikru laipsniu sakramentiškai vyksta kiekviename tikinčiajame, kuris Viešpaties kūną ir kraują priima duonos ir vyno pavidalais.
Tikėdami, kad ir mažiausioje Ostijos dalelėje yra Jėzus, su dar didesne pagarba ir dėkingumu priimkime Jį Eucharistijoje ir tuomet, kasmet švęsdami šv. Kalėdų šventę, vis labiau įsitikinsime, kad savo krikščioniško gyvenimo augimu ir mes prisidedame prie Kristaus tam tikra prasme nesibaigiančio Žemėje Įsikūnijimo Jo neįkainojamos meilės gimimo tikinčiųjų širdyse - tęstinumo.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2004 "XXI amžius"
|