|
Gyvoji Duona
2005-ųjų liturginių metų mišiolėlis
Katalikų pasaulio leidykla ką tik išleido
naują knygą: 2005 metų sekmadienių mišiolėlį Gyvoji duona, kurią
parengė Palendrių šv. Benedikto vienuolyno broliai. Kreipiamės į
vienuolyno priorą tėvą Herve de Broc, OSB, prašydami išsamiau paaiškinti
mišiolėlio atsiradimo istoriją.
Gerbiamas tėve priore, papasakokite, kaip jums kilo mintis
parengti tokį leidinį?
Trys pagrindinės priežastys paskatino mus rengti mišiolėlį. Pirmoji tai, kad tokio pobūdžio knygos Lietuvoje nebuvo išleista. Nepaisant, kad šiuo metu religinės literatūros leidyklos išleidžia nemažai knygų, priklausančių dvasingumo sričiai, tačiau liturginės literatūros sektoriuje labai mažai ką rasime. O mišiolas yra bazinė liturginė knyga. Dėl istorinių aplinkybių, ypač liturgijos srityje, Lietuvos Bažnyčia turėjo labai ribotas galimybes, apmąstydama laikotarpio permainas, ieškoti ir kurti bei drauge su visa Katalikų Bažnyčia įgyvendinti tuos pozityvius pokyčius liturgijoje, kurie išliko praėjus intensyvaus ieškojimo laikui ir kuriuos dažnai primena popiežius Jonas Paulius II. Tad lietuviška tradicija iki šiol lieka kiek specifiška: gausiai leidžiami maldynai, bet liturgine prasme jų dvasingumą galėtų apibūdinti kaip ikisusirinkiminį.
Antra priežastis yra mūsų benediktiniškas vienuoliškas gyvenimo būdas. Šv.Benediktui vienuolis yra žmogus, kuris ieško Dievo, todėl liturgija, kur pats Dievas veikia savo tautoje, jam yra ypač svarbi to ieškojimo dalis. Pamažu metams bėgant, visas vienuolio gyvenimas nusispalvina įvairiais liturginiais niuansais. Ta nauda, kurią liturgijoje gauna vienuolis, tas džiaugsmas, kurį joje patiria, tie turtai, kuriuos joje randa, taip perpildo jo širdį, kad vienuolis meldžiasi ir stengiasi šiais turtais dalytis taip, kaip tai leidžia jo pašaukimas, su visais tikinčiaisiais, kad ir jie čia rastų kuo daugiau dvasinio peno savo tikėjimo gyvenimui. Be to, kuo sąmoningesnis ir aktyvesnis dalyvavimas liturgijoje, tuo tobulesnis Dievo garbinimas.
Trečia priežastis kiek ypatinga. Mūsų vienuolyną įkūrė Prancūzijos benediktinai Solesmes šv. Petro abatija. O ją 1833 metais atkūręs tėvas Prosperas Geranžė (Prosper Gueranger), vienuoliško gyvenimo atstatytojas porevoliucinėje Prancūzijoje, turėjo labai gilų liturgijos pajautimą, rūpinosi ja su ypatingu dėmesingumu. Ir šį dėmesingumą liturgijai tėvas Geranžė kaip tradiciją paliko visai Solesmes kongregacijai. Tad mes, jai priklausydami, džiaugsmingai sekame šia tradicija. Galiausiai Apvaizda leido, kad popiežius Jonas Paulius II paskelbtų 2005 metus Eucharistiniais metais, kviesdamas vis giliau išgyventi tikėjimo paslaptis. Ir čia mišiolėlis gali būti gera pagalba.
Kokia šio mišiolėlio paskirtis ir kaip jis sudarytas?
Knygos pradžioje pateikiama bendra sekmadienio šv. Mišių eiga. Bet didžioji ir svarbiausia dalis mišiole liturginiai tekstai, kurie bus skaitomi arba giedami 2005 liturginiais metais pagrindinių švenčių bei sekmadienių šv. Mišiose.
Šv. Mišių liturgija su savo skaitiniais, giesmėmis ir maldomis nuostabiausias Katalikų Bažnyčios lobynas. Padėti tikintiesiems geriau pasinaudoti tais turtais palaikant ir ugdant savo dvasinį gyvenimą tokia šio mišiolėlio paskirtis. Knygoje surinkti ir sulig 2005 liturginių metų kalendoriumi išdėstyti visi šie tekstai. Turint juos prieš akis galima dėmesingiau sekti liturgiją, vaisingiau dalyvauti šv. Mišiose.
Be to, naudojantis mišiolėliu galima šv. Mišioms iš anksto pasirengti, taigi daugiau išgirsti klausant liturgijos žodžius, giliau pajausti, išgyventi liturgijos vyksmą. Knyga leidžia lengviau pastebėti tekstų tarpusavio ryšį, juos jungiančios minties sklaidą ir visumą, įsigilinti į šv. Mišių ar atskiros šventės prasmę.
Pasibaigus šv. Mišioms dažnai norisi sugrįžti prie stipriau palietusio žodžio ar frazės. Juos lengva rasti mišiolėlyje. Įsiskaičius į patraukusį tekstą, apmąstant jį daug kas tiesiog savaime įsimenama. Taip širdyje išlieka žodžiai, kurie tampa vidiniu dvasiniu turtu, maitinančiu maldą, stiprinančiu išbandymuose.
Romos liturgijoje ypatingas dėmesys skirtas Šventajam Raštui. Naudodamiesi mišiolėliu, besirengdami šv. Mišioms ir vėliau grįždami prie jose girdėtų tekstų, geriau pažįstame Dievo Žodį, labiau pamilstame Šventąjį Raštą.
II Vatikano Susirinkimas sugrąžino liturgiją į Bažnyčios gyvenimo centrą, praturtino ją ir padarė prieinamesnę. Bažnyčia rūpinasi, kad liturgijos šventimas visiems jos vaikams padėtų įsitraukti į asmeninį pokalbį su Dievu. Džiaugsimės, jei mišiolėlis gaivins ir stiprins tą gyvą tikinčiųjų bendravimą su Dievu didžiausią žmogaus turtą.
T.M.
© 2004 "XXI amžius"
|