|
Leidžiasi naujoji geležinė uždanga
Petras KATINAS
Sutinkant naujuosius 2005 metus ir atsigręžiant į praėjusius, aiškiai matyti, kad praeinantys 2004-ieji gali įeiti į istoriją kaip metai, kuriais Europoje vėl nusileido geležinė uždanga, padalijusi senąjį žemyną ne Berlyno siena, o pagal rytinę Lenkijos sieną. Taip lapkričio pradžioje rašė įtakingas JAV laikraštis The Washington Post. Taigi kartojasi beveik 60 metų senumo istorija, kurios pradžią 1946 m. kovo 5 d., sakydamas kalbą Fultone (JAV, Misurio valstija), Vestminsterio koledže, paskelbė legendinis britų politikas Vinstonas Čerčilis. Šioje savo istorinėje kalboje jis pareiškė, kad pasauliui gresia tiesioginis ir tikras naujo pasaulinio karo bei tironijos pavojus, o šios grėsmės priežastis yra Sovietų Sąjunga ir jos vadovaujamas tarptautinis komunistinis judėjimas. Šioje kalboje V.Čerčilis pirmą kartą pavartojo tvirtai į tarptautinį politikos žodyną įėjusį terminą geležinė uždanga, kuri, jo žodžiais tariant, nusileido ant Europos žemyno ir padalijo ją linija nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos jūros. Tada Stalinas paskelbė V.Čerčilį didžiausiu karo kurstytoju ir kryžiaus žygio prieš Sovietų Sąjungą įkvėpėju. Be to, ne kas kitas, o V.Čerčilis dar 1950 metais Anglijos tarptautinių santykių institute nubrėžė laisvojo pasaulio svarbiausius politikos uždavinius ir pareiškė, kad pagrindiniai Vakarų šalių politikos tikslai nebus pasiekti tol, kol Europos teritorijos nuo Lamanšo iki 1938 metų sovietinės sienos vieningoje Europoje nebus laisvos partnerės. Ši V.Čerčilio svajonė išsipildė tiktai po 40 metų, kai griuvo sovietinė imperija. Tačiau dabar Kremlius vėl imasi to paties darbo. Ir ne tik bandydamas užgrobti Ukrainą. Štai ką rašo Didžiosios Britanijos analitinės politikos laikraštis The Spectator: Laisvės banga, užliejusi Rytų Europą 1980 metų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje, užliejo ir Sovietų Sąjungą. Tačiau Rusija lieka Rusija - imperijos troškulys joje niekada negali būti pasotintas. Tyliai ir griežtai, bet nuosekliai senoji sovietinė gvardija ir palyginti jaunų Brežnevo epochos pagimdytų funkcionierių minia nuosekliai darbuojasi atkuriant Rusijos karinę galybę ir hegemoniją buvusiems sovietiniams satelitams. Per pastaruosius kelerius metus Rusijos karinis-pramoninis kompleksas dosniai finansuojamas, jog sparčiai stato naujo tipo atominius povandeninius laivus, kurie savo techninėmis ir kovinėmis galimybėmis lenkia JAV ir Anglijos laivus . The Spectator pažymi, kad tuo metu, kai Vakarų sostinėse buvo džiūgaujama dėl Rusijos demokratėjimo, rusų žvalgyba, pasijutusi Vakaruose kaip savo namuose, dar aktyviau kūrė šnipų tinklus, vogė valstybines ir karines paslaptis. Dabar Rusijos karo naikintuvai, ypač naujųjų tipų, nenusileidžia naujausiems Vakarų lėktuvams, dargi tobulesni. Išskyrus išreklamuotą F-22, kuris yra nepaprastai brangus. Galima drąsiai daryti išvadą, jog, nepaisydamas to, kad Rusijai dar labai toli iki ekonominės supervalstybės, V.Putinas ir jo aplinka daro viską, kas įmanoma, negaili milijardų atkuriant Rusijos karinę galybę ir imperiją, - teigia The Spectator.
Iš tiesų vien iš vėl tampančios pagrindiniu organu Pravdos publikacijų aiškiai matyti, kad grįžtama prie senų sovietinių propagandinių stereotipų, pavyzdžiui, paskelbiant V.Juščenką Vakarų marionete, skelbiama apie imperialistinį Rusijos apsupimą ir pan. Putinas siekia, kad jo naujoji Rusija būtų lygiai tokia pat, kokia buvo Sovietų Sąjunga. Mes privalome priešintis tam kiekviename žingsnyje, kaip tą darėme sovietinės grėsmės akivaizdoje per visus šaltojo karo metus. Ukrainoje mūsų pasipriešinimas turi būti labai energingas ir tą pasipriešinimą reikia pradėti nedelsiant. Putino Rusiją būtina tramdyti, kaip tramdėme sovietinę Rusiją. Putinas, kaip ir jo sovietiniai pirmtakai, tikisi, kad galima atitraukti JAV dėmesį nuo Europos ir, konkrečiai, nuo Ukrainos reikalų. Ukraina turi būti pirmoji vieta, kur mes privalome įrodyti, kad Putinas neteisus ir Ukraina neturi tapti paskutine tokia vieta.
Netgi žinomas rusų politologas M.Rostovskis pripažįsta, kad Rusijos prestižas dėl įvykių Ukrainoje, karingų Kremliaus pareiškimų, vėl prasidėjusių ginklavimosi varžybų, demokratijos likučių panaikinimo Vakarų visuomenėje krenta kiekvieną dieną kaip ir rusiškas rublis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Visi ženklai rodo, jog dar niekada posovietinė Rusija ir Vakarai nebuvo taip arti didelio tarpusavio konflikto, kaip dabar.
© 2004 "XXI amžius"
|