| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prelatas, dekanas,
Ilgą kelią į kunigystę nuėjo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas prelatas doc. dr. Vytautas Steponas VAIČIŪNAS, OFS. Mokėsi Šiaulių vidurinėje mokykloje, kurią baigęs, labai sunkiai skynėsi kelią kunigystės link. Mat Šiauliai sovietmečiu buvo ateistinės minties, religijos priešininkų citadelė. Teko ragauti paprasto darbininko duonos, dirbti lentpjūvėje Pabradėje ir laukti, kol sovietinė valdžia teiksis patenkinti pareiškimą, leidžiantį stoti į Kauno kunigų seminariją. Tik 1971 m. balandžio 25 d. V.S.Vaičiūnas gavo kunigo šventimus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atkakliomis pastangomis buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, taip pat ir Katalikų teologijos fakultetas. XXI amžiaus korespondentas Kazimieras DOBKEVIČIUS kalbėjosi su garbiuoju prelatu, su šio fakulteto dekanu, apie katalikų kunigų rengimą, dekano pareigybę, pasauliečių teologų mokymąsi.
Jau daugiau nei dešimt metų esate VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Ar tai didelio krūvio reikalaujančios pareigos? Šiemet sukako 25 metai, kai dirbu pedagoginį darbą. Mat Teologijos fakultetas sovietmečiu buvo Kauno kunigų seminarijoje. Jau 1979 metais pradėjau ten dirbti. Devynerius metus ėjau vicerektoriaus pareigas. Atkūrus VDU Teologijos fakultetą, dekano pareigas ėjo prof. V.Butkus. Jam 1993 metais mirus, šias pareigas eiti teko man. Vatikano ir VDU Senato susitarimu abu Teologijos fakultetai (Kunigų seminarijoje ir VDU) buvo sujungti į vieną. Seminarijoje esu studijų dekanas, o VDU - Teologijos fakulteto dekanas. (Prieš sovietų okupaciją Teologijos fakultetas buvo tik VDU.) 1940 metais sovietai Teologijos fakultetą uždarė. Tada specialiu Vatikano patvarkymu jis buvo perkeltas į Kauno kunigų seminariją. Todėl šis fakultetas per 50 sovietų okupacijos metų buvo prieinamas tik klierikams. 1994 metais jį sujungus su atkurtu VDU, Teologijos fakultete galėjo mokytis ir pasauliečiai. Dabar fakultetas vienija ir Kauno bei Marijampolės kunigų seminarijas. Kauno kunigų seminarijos rektorius atsakingas už auklėjimą, o Teologijos fakulteto dekanas atsako už mokslo žinias. Kaip jums sekasi eiti dekano pareigas pagal darbų apimtį, krūvį, rūpesčius? Juk turite ir daugiau pareigų Lietuvoje labai trūksta kunigų. Tie, kurie dirbame akademinį darbą, esame reikalingi ir kituose sielovados baruose. Išties šalia dekano pareigų, turiu labai daug kitų pareigų. Jau trisdešimt metų dirbu Bažnytiniame tribunole, kur reikia nagrinėti bylas, priimti sprendimus. Esu Lietuvos katalikų mokytojų vertinimo komisijos pirmininkas. Man patikėtos III Pranciškaus ordino dvasios tėvo pareigos. Dar esu VDU Senato narys, VDU mokslinio žurnalo Soter vyr. redaktorius, Medicinos universiteto tarybos narys, Kunigų konsultorių tarybos narys, Kunigų tarybos narys. Pagrindinė pareigybė - dekano pareigos. Tai valstybinis darbas. Viena ypatybė yra ta, kad Vatikanas Teologijos fakultetą patvirtino ne VDU sudėtyje, o kaip Teologijos fakultetą prie VDU. Tad turime savarankiškumo laisvę. Į specialybės dalykus - filosofiją, teologiją - universitetas nesikiša. Teologijos fakultetas laikosi Vatikano patvirtintos programos. Studentai gauna stipendijas, bendrabutį, visą išlaikymą. Mūsų dabartiniai Teologijos fakulteto pastatai statyti Bažnyčios lėšomis. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius teisiškai padovanojo šias patalpas 99 metams VDU Teologijos fakultetui. Šiuo metu Teologijos fakultete mokosi 500 studentų. Jau išleidome 800 bakalaurų. Kitų metų pavasarį fakultetas švęs penkiolikos metų sukaktį. Per šį laikotarpį parengta per 80 teologijos magistrų licenciatų. Papasakokite apie Teologijos fakulteto atstatymo darbus, nes, kaip žinome, pastatai buvo labai apleisti, apgriuvę (čia dar apleistose patalpose, kardinolui V.Sladkevičiui leidžiant, buvo įsikūrusi XXI amžiaus redakcija). Restauraciniai pastatų darbai kainavo beveik aštuonis milijonus litų. Kai kurios fakulteto patalpos įrengtos už labdaros aukas. Pavyzdžiui, VDU Teologijos fakulteto didžioji Tomo Akviniečio aula sutvarkyta, išpuošta Kanados lietuvės Totoraitytės, kuri savo mirusios mamos atminimui aukojo savo lėšas. Tai didelė patriotinė labdaringa auka. Kiti pastatų darbai buvo atliekami išlaikant autentiškumą. Ją atliko rektoratas. Minėjote apie savo darbą Bažnyčios tribunole. Koks tai darbas savo specifika, užimtumu, turiniu? Daug metų ėjau notaro pareigas. Dabar dvylika metų esu teisėjas. Pagrindiniai Tribunolo tikslai - spręsti santuokines bylas. Anksčiau žmonės mažiau pateikdavo prašymų. Kaip žinoma, Bažnyčia nenutraukia santuokų, o tik skelbia jas negaliojančiomis. Šiemet, pavyzdžiui, dar baigiantis metams, jau pateikta per penkiasdešimt prašymų (vien tik mūsų vyskupijoje). Aišku, ne visi prašymai patenkinami, daug jų ir atmetama. Vienos bylos medžiagos surinkimas - dviejų mėnesių trukmės procesas: reikia peržiūrėti dokumentus, perskaityti visą medžiagą. Nagrinėjame bylas iš įvairių vyskupijų tribunolų. Atsiunčiamos bylos ir iš Vilniaus tribunolo. Taigi darbų pakanka. Per metus susidaro nemažas jų krūvis. Teisėjų kolegija sprendžia šių bylų likimą. Vėliau bylos pateikiamos antrajai instancijai, kuriai patvirtinus sprendimą - jis lieka galutinis. Jeigu antroji instancija bylos sprendimo nepatvirtina (tas retai atsitinka), - lieka aukščiausioji instancija - Vatikano tribunolas. Pasitaiko ir kunigų nesutarimų bylų. Atskirai sudaromos ir beatifikacijos bylos. Dabar renkama medžiaga užvestoms byloms dėl vyskupų Teofiliaus Matulionio, Mečislovo Reinio, Vincento Borisevičiaus bei Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės paskelbimo palaimintaisiais. Nusiskundžiama, kad Lietuvoje mažai pateikiama beatifikacijos bylų. Lenkijoje, Ukrainoje jų pateikiama žymiai daugiau. Pavyzdžiui, vyskupas T.Matulionis seniai turėtų būti paskelbtas palaimintuoju. Juk jis dar Lenino valdymo laikais buvo kalinamas, marinamas badu pirmajame Solovkų konclageryje. Beatifikacija - labai sudėtingas procesas. Pirmiausia niekas anksčiau nebuvo užvedęs tų bylų.Tuo užsiima atskiras Tribunolo sąstatas. Būtina kruopščiai rinkti medžiagą. Procesas ilgas ir sudėtingas: turi būti aprašyti stebuklai ir kt. Lenkijai lengva tai daryti, nes ji turi 26 tūkstančius kunigų, apie 120 vyskupų, be to, ir Popiežius lenkas. Vatikane lenkai turi platų įdirbį ir ryšius, yra komunikabilūs. Mes neturime savo plačios atstovybės, neseniai atgavome valstybingumą. Ar ne per daug tikybos mokytojų parengiama, nes jie nebeturi kur dirbti? Jei skaičiuosime vienetais, žinoma, dabar jų lyg ir per daug. Prisiminkime 1991 metus, kai viskas prasidėjo. Man teko organizuoti pirmuosius katechetų kursus Kaune. Susirinko 260 žmonių. Buvo gegužės mėnuo, o jau rugsėjį mokykloje prasideda mokymasis. Parengti pedagogą per kelis mėnesius buvo absurdas. Reikėjo gelbėti padėtį. Atsirado entuziastų, kurie norėjo padėti spręsti klausimą. Paskaitos vyko buvusiame Santakos kino teatre, Mokytojų namuose, Maironio vidurinėje mokykloje. Po poros metų kursai išaugo į Aukštesniąją katechetų mokyklą, kuri persitvarkė į katechetų kolegiją. Katechetai rengiami ir kitur, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Vilniaus universiteto Tikybos mokytojų katedroje, Šiauliuose atsidarė fakultetas, kuriame rengiami religijos ir muzikos mokytojai. Perteklius, žinoma, bus, bet natūraliai vyksta ir atranka - žmones, baigusius tik kursus, turėtų pakeisti žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Studijuojantieji gauna bakalauro arba religijos studijų bakalauro diplomą. Yra dvi bakalauro programos - katalikų teologijos bakalauras ir religijos studijų bakalauras. Vilnius, Klaipėda suteikia tik tikybos mokytojo specializaciją. Teologijos fakultetas yra vienintelis Lietuvoje, patvirtintas Vatikano. Todėl VDU Teologijos fakultetas priklauso Vatikano patvirtintiems katalikiškiems fakultetams. Pasaulyje daug katalikiškų mokslo įstaigų, kurios Vatikano nepatvirtintos. Mums tai didelė garbė ir prestižas. Visada akcentuoju, kad tikybos mokytojas turi turėti ne tik filosofinį, teologinį išsilavinimą, bet turi būti pats asmenybė, labai rimtai žiūrėti į dvasininį gyvenimą. Jei katechetas mokykloje tik moko, tai bus labai sunku mokinius patraukti. Jis turi ne parodyti, kur yra Kristus, bet vesti pas Kristų. Pats turi eiti su moksleiviais, pats dalyvauti renginiuose ne tik mokykloje. Geri katechetai dalyvauja užklasiniame gyvenime, Bažnyčios gyvenime, sakramentiniame parengime. Dabar prie bažnyčių buriamos vaikų grupės Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui priimti. Jose katechetai daug nuveikia, bet jeigu katechetas tik dėsto tikybą, o pats tėra tik svečias bažnyčioje - tuomet trauka minimali arba visai neveiksminga. Ne kiekvienam (ir gerai pasirengusiam) duota būti geru pedagogu. Taip yra visur. Reikia psichologinio sugebėjimo bendrauti. Kaip apibūdintumėte savo studentų moralinę ir dvasinę būsenas būsimam katecheto darbui? Turime dvi kategorijas studentų. Kurie rengiasi kunigystei, - jie dvasinę formaciją gauna kunigų seminarijoje. Tokių yra apie šešios dešimtys. Marijampolės seminarijoje - 20. Kita dalis - pasauliečiai, iš kurių apie 70 proc. merginos. Kokia iškyla problema? Jie baigia - sunkiau gauti darbo. Nemažai teologijos bakalaurų studijuoja sociologiją, teisę, vadybą. Yra baigusiųjų teisę, žurnalistiką. Dirba jie įvairiai. Pavyzdžiui, teko girdėti, kad vienas iš auklėtinių dirba net Kinijos ambasadoje. Galima sakyti, kad mes rengiame katalikiškąją inteligentiją. Fakulteto administraciniame pastate yra koplytėlė, kurioje aukojamos šv.Mišios. Pravedamos susikaupimo rekolekcijos. Studentai dalyvauja Kauno miesto jaunimo renginiuose, ateitininkų sueigose. Labai maža dalis tėra tokių studentų, kuriems labiausiai rūpi gauti tik diplomą. Dauguma ateina į studijas baigę vidurinį mokslą, dalis - kitas mokslo įstaigas. Pasaulio lietuvių bendruomenės (ypač Pietų Amerikos valstybių) skundžiasi, kad stinga jų parapijose kunigų, todėl labai prašo, kad atvyktų jaunų kunigų į lietuvių bendruomenes. Mums taip pat labai stinga kunigų. Lietuvai reikia arti dviejų tūkstančių kunigų, o šiuo metu jų yra tik 660. Mokosi apie 200. Dabar apie 60 proc. Lietuvos kunigų amžius siekia 60 metų. Nėra ko siųsti į lietuvių bendruomenes užsienyje, nors jie ir prašo. Keletas kunigų dirba JAV, Vokietijoje, dirbantiesiems Pietų Amerikoje reikia, kad mokėtų ir ispanų kalbą. Kodėl mažėja pašaukimų kunigystei? Priežastis iš dalies demografinė - negausios šeimos. Prieškariu į kunigus daugiausia stodavo Lietuvos kaimo vaikinai. Valstiečių, ūkininkų šeimos turėjo šešis-dešimt ir net dvylika vaikų. Dabar šeimose auga daugiausia vienas arba du vaikai.Tėvai, kurie turi vieną sūnų, net pasako, kad neleis savo vaiko eiti į kunigus: jie nori turėti vaikaičių, pratęsti giminę. Užtat kunigystės pašaukimų kreivė ir smunka. Be to, tik pusė įstojusiųjų mokytis gauna kunigystės šventimus. Be kunigystės pašaukimo neturėsime tikro dvasingo kunigo. Stebėtina, kad pastaruoju metu kunigystės siekia išsiskyrusių šeimų jaunuoliai, vaikų namų auklėtiniai, būna ir asocialių šeimų atstovų. Kartais ateina pašaukimas jaunuoliui, kai jis baigia kitus mokslus ir yra vyresnio amžiaus. Tenka pastebėti, kad mokyklose moksleivių sąmonė veikiama hedonistinės pasaulėžiūros, pramogų. Religijai skiriama mažai dėmesio, dažnai nuteikiama prieš Bažnyčią. Žinoma, tai priklauso nuo vadovybės, direktoriaus, tikybos mokytojų. Tie patys pasilinksminimai gali būti humanistinės dvasios. Dabartiniai tėvai užaugę sovietinėje santvarkoje. Jie patys negavę jokios religinės formacijos. Buvo pakrikštyti, priėmę Komuniją, ir viskas. Todėl jų vaikai labai nutolę nuo religijos. Jie nieko nežino ir jiems to nereikia. Dažnai vyksta ginčai tarp tėvų ir vaikų religijos atžvilgiu. Daug yra vadinamųjų sekmadieninių katalikų. Daug ir kalėdinių, velykinių katalikų, arba dalyvaujančiųjų įvairių metinių minėjimuose, laidotuvėse ir panašiai. Apie 80 proc. jų krikštyti katalikų bažnyčiose, o jas lanko tik 10-15 proc. gyventojų. Hedonistinis gyvenimas (t.y. siekiant tik malonumų -K.D.) veikia vadinamuosius šiaudinius katalikus. Žmonėms įtaką daro ir materialiniai nepritekliai, ekonominės permainos, politiniai pažadai. Daug žmonių negali sau leisti nueiti į vieną ar kitą kultūrinį renginį, spektalį. Neturi tam lėšų. Visi tie dalykai sudėtingai persipynę. Tokių žmonių religinė atmintis yra sužalota. Ar yra stojančiųjų konkursas į Katalikų teologijos fakultetą? Iš pradžių buvo du - pustrečio stojančiųjų į vieną vietą. Dabar pasikeitė stojimo sąlygos į visas aukštąsias mokyklas Lietuvoje. Įvestas bendrauniversitetinis stojimas: bet kuriam universitetui galima paduoti pareiškimą į 20 skirtingų pozicijų. Jei nepatenka vienur, stoja kitur. Bet esti tokių stojančiųjų, kurie iškart rašo į pirmą vietą teologiją. VDU nuo 177 studentų skaičius išaugo iki 9000 studentų. Koks yra jūsų redaguojamas žurnalas Soter? Kur randate autorių? Tai teologijos ir religijos studijų žurnalas. Jame spausdinami filosofiniai, pedagoginiai, istoriniai, religijotyros, menotyros straipsniai, doktorantų privalomos publikacijos. Šis leidinys pripažintas kaip mokslinis žurnalas, kuriame priimami straipsniai pagal tematiką iš kitų fakultetų arba kitų universitetų autorių moksliniai darbai. Pas mus spausdinami straipsniai anglų, vokiečių, lenkų, rusų, italų, prancūzų kalbomis - tai irgi pritraukia užsienio šalių autorius, suteikia žurnalui mokslinį svorį. Dabar jau yra parengtas spaudai tryliktasis numeris. Iš pradžių išeidavo tik du metiniai numeriai. Kitais metais jau išeis keturi numeriai. Tiesa, tiražas nedidelis, bet tarp mokslinio elito žurnalas labai populiarus.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |