Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kalėdinės nuotaikos pluoštelis

Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ

Kalėdos Betliejuje

Važiuojame tuo slėniu, kur kadaise, beveik prieš septynis aštuonis amžius, pasiramsčiuodamas lazda, apsismaukęs savo rudu apdaru, perjuostu virve, nuo kaimo iki kaimo, nuo atšlaitės iki atšlaitės vaikštinėjo, tylius šio nuostabaus slėnio saulėlydžius stebėjo, įvairiakraštes aušras, kylančias į vaiskią padangę, lydėjo Asyžiaus elgetėlė – šv.Pranciškus. Ne veltui jis čia dūlinėjo, ne veltui šunis lodijo, duonutės kriaukšlę iš dosniųjų, o kartais iš rėksmingų, barningų italių išprašydamas, dovanotu pieno šlakeliu, o dar dažniau šaltinio vandeniu užsigerdamas. Šiose apylinkėse, plataus slėnio prieškalnėse, jis įsteigė net keturis vienuolynus, į kuriuos sukvietė Dievo ilgesį pajutusiuosius, suvadino kitokio gyvenimo pasiilgusiuosius, savo jaunystę ne tavernoms, ne vynui ir mergužėlėms paskyrusiuosius, o Dangaus kvietimą išgirdusiuosius. Kaip ir jis, tie pašauktieji, palikę savo tėvus, draugus, bičiulius, apsivilkę kaip mūsų šiurkštūs trąšinmaišiai rudinėmis, kur nors įkalnėje urvus išsikasė. Kai kur jie šiokius tokius nameliukus iš molio nusidrėbę, ėmė giesmėmis, psalmėmis, maldomis ir visiškai ne tokiu, kaip jau buvo nuo amžių įprasta, - sočiu, jaukiu, aprūpintu gyvenimu, bet priešingai. Jie kone pusbadžiu, beveik nemiga, santūra ir skurdumu pradėjo Dievą garbinti, už kitų ir už savo kaltes visokeriopa atgaila, atsiskyrėlišką, uždarą ir nepriteklių, kuklų, santūrų, nuošalų gyvenimą leisti. Štai kur, gal šiuose, o gal ir anuose, anapus kitos lygumos pusės atšlaimuose, gimė toji paprasta kaip lakštingalos trelė, gili kaip neišmatuojama ežero ar vandenyno gelmė toji poetiška „Saulės giesmė“, pagal kurią muzikos, poezijos, teologijos ir kitokių rūšių menininkų ir mokslininkų šitiek lapų primarginta, kiek minėta, studijų, kūrinių parašyta...

Vingiuojame per siauromis gatvelėmis išvagotą itališką priekalnių kaimelį Grecio. Būtent čionai Asyžiaus elgetėlė 1223 metais per Kalėdas sumanė įrengti pirmąjį „Betliejų“: su tikrais piemenėliais, iš tvarto atsivarytu jaučiu, tikru asilu ir savo ėriukų pasiilgusiomis avelėmis, todėl garsiai bliaunančių. Šalia buvo aptaisytas vienas kaimietis Juozapu, o kaimietiškais apdarais moteris – Marija, kuri, atsinešusi ką tik gimusį kūdikėlį, paguldė ant palučių ir dabar rūpestingai vysto ir glamonėja, sakydama jam švelniausius žodžius. Kiekviena motina jų žino daugybę. Kunigas Kalėdų naktį aukojo šv.Mišias, o Pranciškus, anuomet buvęs diakonas, tokias apeigas dar gerokai praturtino: giedojo šv.Mišių Evangeliją ir pasakė už širdies griebiantį pamokslą, kad kai kurie jautresni kaimiečiai net apsiašarojo. Iš kaimo susirinkę žmonės, vaikai savo giesmėmis ir paprastais muzikos instrumentais dar pritarė Pranciškui. Pranciškonai šį paprotį greitai paskleidė po Italiją, o paskui ir po pasaulį, kartu išplatindami ir kalėdinį sveikinimą su Betliejaus vaizdais, mintimis iš Šventojo Rašto ir linkėjimais.

Monrealis. Kanada. Ant kalno, per keliasdešimt metų pašlaitėje išaugusios šv.Juozapo oratorijos vienoje salėje, įrengta pasaulinio masto nuolatinė prakartėlių paroda. Kokių tik ten nepamatysi, kokių tik ten neužtiksi tų savitų, įmantrių, o kartais visiškai paprastų šių kalėdinių puošmenų ir... kartu Kristaus Gimimo simbolių. Rytų šalių prakartėlės atspindi egzotinę tų kraštų aplinką: tiek namai, tiek gamta alsuoja tų šalių savitu grožiu – vienur pašonėje banguoja jūra, kitur – siūbuoja išlakios palmės, kitur – įkalnėje, kiniškų, korėjietiškų, filipiniškų, indiškų namų akistatoje. Kur nors vienšlaitės pirkios kertėje, nusiavusios savo kuklius apavus, ant grindų sutūpusios japonės. Į kamputį sulindę vaikai. Aure daug kur pamatysi įvairiausių gyvulėlių, visokių profesijų, amžiaus ir įvairiaspalviais, visokio kirpimo drabužiais apsitaisiusių žmonių.

...Iš mažo priekalnių kaimelio nuo XIII amžiaus per pasaulio šalis, per visus žemynus į atokiausias mūsų planetos vietas atkeliavo Kūdikėlio Jėzaus Gimimo įvaizdis – prakartėlė. Per Italiją, Lenkiją ir kitas šalis tas gražus paprotys pasiekė ir mūsų šalį su lietuviškomis giesmėmis, su būrimais, su linkėjimais, su dovanomis, užkalbėjimais ir legendomis, su pramanytais ir nebūtais pasakojimais, kai Kūčių naktį žmogaus kalba prabyla gyvuliai, kaip vaikai stengdavosi tų pokalbių pasiklausyti, kaip mergaitės burdavo iš vaško, iš degtukų, kada ir iš kur atsiras jų jaunikiai.

Lietuviai iš seno buvo pripratę prakartu vadinti iš storo medžio skobtinį lovį gyvuliams ėsti. Be jo, tvartuose, kūtėse ir net miške žiemos metu, kai žvėreliams neužtenka maisto, ypač kai daug prisninga arba tas sniegas būna apsitraukęs kietu luobu – plikledžiu, neretai būdavo statomos ėdžios. Kaip nuo seno įprasta, mūsų bažnytinėje kalboje prakartu, arba prakartėle, nusakoma ne tik Kristaus gimimo vieta – ėdžios, bet ir kiekvienoje bažnyčioje, pastaruoju metu netgi viešose vietose – aikštėse, gatvėse, netgi parduotuvėse ir kitur, taip pat daugelyje namų įrengiamos Kristaus – Kūdikėlio Jėzaus Gimimo vaizdinės grupės, kurias dažniausiai sudaro ėdžiose paguldytas Kūdikėlis, M.Marija, šv.Juozapas, piemenukai su jaučiais, asilais, avelėmis, angelais, kupriais ir Trimis Karaliais. Šios prakartėlės Lietuvoje daugiausia ėmė plisti tada, kai į Lietuvą atsikraustė jėzuitai, kurie ėmė rengti įvairius kalėdinius vaidinimus, inscenizacijas. XVIII-XIX amžiais prakartėlės statulos daugiausia būdavusios medinės. Kartais netgi žmogaus dydžio. Jas atsiveždavo iš Tirolio, Italijos, taip pat būdavo ir vietos meistrų gamintos. XIX amžiuje dažniau pasitaikydavo mažesnių, atsigabentų iš Bavarijos, kai kada iš Lenkijos - medinės ir gipsinės. Nepriklausomybės metais ir Lietuvos šeimose atsirasdavo mažytės, kambarinės, taip pat atsivežtinės. Dabar tiek prakartėlių spalvos, tiek medžiagos, tiek išvaizda – labai įvairuoja, nes kartais jas pagamina ne tik nagingi meistrai, bet jų būna ir iš labai pigių medžiagų: popieriaus, šiaudų, įvairių plastmasių. Jų pasidaro net patys nagingesni vaikai, kurie tiek prakartėles, tiek ir bemaž būtiną jų palydovą – kalėdinę eglutę papuošia žvakutėmis, įvairiaspalvėmis girliandomis, stikliniais, metaliniais, popieriniais, medžiaginiais blizgučiais ir visokiais menkniekiais.

Tačiau užvis turiningiausia, iškilmingiausia ir, sakytume, ilgiausia, išmoningiausia prakartėlės tradicija iki šių dienų išlikusi, išplitusi, išgarsėjusi ir išaugusi pačioje Italijoje. Čionai mokyklose organizuojamos ne tik įvairios turiningos muzikinės, meninės programos, ne tik būna tam skirti vakarai, paskaitos, pasirodymai, renginiai, bet ir plačiai įtraukiami įvairaus amžiaus ir gabumų vaikai. Jie, tėvų ir mokytojų vadovaujami, o ir patys savarankiškai sugalvoja labai originalių, dailių ir netgi sąmojingų prakartėlių, kurios stebina ne tik išradingumu, neribota vaikiška vaizduote, bet ir meniškumu, jų kokybe ir dailumu. (Galėtų tokią tradiciją puoselėti ir mūsų lietuviškos mokyklos!) Patys gražiausi darbai būna atrenkami, premijuojami, apdovanojami. Juos suveža į Romą, kur paskirtą dieną Popiežius asmeniškai palaimina tuos kūrybingų vaikų darbus, juos pasveikina ir paskatina. Tai sužadina vaikų pastangas, jų kūrybingumą, norą kuo daugiau ir kuo aktyviau dalyvauti šiuose kalėdiniuose renginiuose.

Pati iškilmingiausia ir turbūt didžiausia pasaulyje kalėdinės eglutė ir prakartėlė – raiški, įspūdingai apšviesta, su žmogaus dydžio statulomis - kasmet būna įrengta Šv.Petro bazilikos aikštėje, į kur iš kokios nors šalies, - gal tatai dažniausiai būna kur nors Alpių arba prielapių regione užaugusi per trisdešimt metrų eglė, kurią specialiomis transporto priemonėmis atgabena į Romą, į Vatikaną. Čia ji, kalėdinių giesmių ir šventinės muzikos palydima, iškilmingai užžiebiama ir tūkstančių tikinčiųjų stebima visą kalėdinį laikotarpį. Nustatytą iškilmių dieną, kai eglė būna įspūdingai papuošta, Šv.Petro aikštėje iš to krašto atvykę muzikantai groja, parodomi ne tik to krašto regioniniai drabužiai, bet ir šokiai, giesmės ir kalėdiniai papročiai. Toji diena būna to Italijos regiono ar kito krašto prakartėlės, bet ir iš viso - kultūros, meno, kalėdinių papročių, giesmių ir tradicijų parodymo diena ir puiki proga supažindinti ne tik Italijos sostinės gyventojus, bet ir atvykusius į Romą svečius ir keliauninkus. Tokios dienos Italijoje tiek savųjų, tiek ir atvykėlių labai mėgstamos ir laukiamos.

Stebėtino dydžio ir grožio prakartėlių muziejus įrengtas Neapolyje (Italijoje), kur eksponuojamos įvairių stilių, spalvų, medžiagų, daugelio nagingų rankų meniškos prakartėlės. Tai tikrai vertinga, įdomi ir pamokanti paroda, kur sukaupta tiek išradingų, meniškų žmogaus vaizduotės kūrinių, kurie kaip akivaizdus liudytojas mena XXI amžiaus žmogui apie mūsų Išganytojo ir Atpirkėjo atėjimą į šį pasaulį, apie Jo didžiąją Auką mums ir visai žmonijai. Todėl gražu, kad jau septintą kartą rengiama prakartėlių parodą ir Lietuvoje. Ši kol kas dar vienintelė mūsų krašte paroda įrengta viename Rokiškio kluone. Parodoje bus eksponuojama beveik 100 prakartėlių, kurias autoriai suvežė iš 17 Lietuvos rajonų ir miestų. Prakartėles kūrė įvairūs žmonės – profesionali keramikė Jolanta Kvašytė, garsūs medžio drožėjai Adolfas Teresius, Saulius Lampickas, Gintautas Akstinas, Vanda Imbrasienė, Rimantas Zinkevičius ir kiti. Girtina, kad į tokius reginius įsitraukia įvairius būrelius lankantys moksleiviai, pensionų globotiniai, ligoninių pacientai, pensininkai ir kt. Tokios parodos ne tik garsina pačią Kalėdų šventę, labiau supažindina tikinčiuosius su šia švente, pagerbia gimusį Pasaulio Kūrėją, bet ir padeda geriau suvokti mūsų liaudies meno ištakas, skatina dailėtyros plitimą mūsų kaime ir ypač mokyklose, ligoninėse, pensionuose, slaugos namuose, kur žmonės, dar nevisiškai palaužti negalių, sunkios ligos, galėtų kūrybiškai ir naudingai praleisti laiką, pagaminti įvairių prakartėlių ir kitų meno dirbinių. Jų galėtų užsisakyti ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Štai, pavyzdžiui, Kūdikėlio Jėzaus prakartėlės atsiradimas pačioje Romoje daug prisidėjo prie Kalėdų papročių ir tradicijų krypties visame Vakarų pasaulyje. Anot tradicijos, pirmųjų krikščionių Betliejaus tvartelis, kuriame gimė Jėzus, buvo saugomas ir labai gerbiamas. Vienas Bažnyčios tėvų, Origenas, 248 metais rašė: „Betliejuje jie parodė man kalno įdubimą, kuriame Jėzus gimė, ir ėdžias, į kurias jis buvo suvyniotas ir paguldytas“.

...Štai tos ganyklos, tie laukai, matę angelų pulkus, giedojusius „Garbė Dievui aukštybėse, o žemės ramybė geros valios žmonėms!” Kalnai ir tiesūs tarytum mauzoliejaus sargybiniai kiparisai. Saulės nužertos pakalnės ir atšlaitėse pabirę gyvulėliai. Alyvmedžių guotai ir tolumoje skendintys žieduose sodai. Su šaliais, čalmomis ir ilgais apsiaustais piemenys.

Už trijų keturių kilometrų nuo Betliejaus plyti krikščionių lūpose ir Šventojo Rašto puslapiuose minima įkalnė, vadinamasis Piemenų slėnis. Čia, skliautuotame žemomis lubomis urve, apsaugotame stikline siena nuo lietaus ir darganų, gyvenę piemenys, kuriems angelai pranešė džiugią žinią ir kurie tą naktį lankėsi pas ką tik gimusį Jėzų... „Nebijokite!Aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“(Lk 2,10).

Tyliai stovi žieduose paskendę vaismedžiai. Nurimęs kaimas, tarsi kaitros nepakeldamas, be balso dūsauja. Tai ne pasaka. Ne mitas. Nors daug kas stengėsi šio krašto įvykius paversti pasaka. Net atvirai ir įžūliai kovoti su pasauliu ir mūsų planetos, kiekvieno mūsų neramios sielos Kūrėju. Tik tokiems nesiseka. Šėtono karalijos viešpatystė baigiasi... Tai ne prasimanymas. Toji pirmųjų Kalėdų dvasia gyva šiose priekalnėse, sutiktųjų žmonių veiduose, šiame tarpukalnių ore dar ir šiandien sklando tyliosios nakties nuotaika...

Tarp medžių netoliese stovi nedidelė ir vertinga, kartu ir ryškaus rytietiško stiliaus Piemenų bažnytėlė, dar vadinama Gloria in excelsis Deo. Ji pastatyta 1953 metais ant senojo IV-VI amžių vienuolyno likučių. Stilizuota jos architektūra išies panaši į klajoklių palapinę: apskritas stogas, nusklembti kraštai, tarsi imtum ir nesunkai galėtum ją persinešti į kitą vietą.

Ką dar brangaus ir vertinga mums primena šios Betliejaus apylinkės? Šiose vietose garbingai ir prasmingai susitinka Senojo ir Naujojo Testamenų įvykiai. Idiliška Rutos istorija, aprašyta Šventajame Rašte. Tai netolimas ryšys su karaliumi Dovydu, kuris Betliejuje, šioje Judėjos dykvietėje, nuo mažumės ganė savo tėvo avis. Čia pranašo Samuelio jis buvo pateptas karaliumi. Mat Rutos sūnus buvo Dovydo senelis. Dovydas, pirmasis didžiųjų žydų valdovų, gimė kaip tik Betliejuje: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“ (Mt 2,6).

Karalius Dovydas prieš Kristų gimė maždaug tūkstančiu metų anksčiau. Savo istorija, Kristaus gentainių šaknimis Betliejus brangus visiems krikščionims. Čia yra Rachelės kapas. Čia kadaise apsigyveno Ruta su Noeme. Tik vienintelė iš visų patriarchų žmonų – Rachelė – palaidota ne Hebrone. Čia Rachelė aprauda į Babiloniją tremiamus izraelitus. Rama – tremiamųjų rinkimosi vieta (Jer 40,1).

Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra (Mt 2,18).

Koks tu paprastas, artimas ir koks tu... daugeliui dar tolimas, Betliejau, Dovydo ir Jėzaus Kristaus, mūsų Išganytojo, mieste! Kada visos tautos ir gentys Tavo didžiajam Sūnui, kuris gimė tavo pašonėje, skurdžioje piemenų oloje, prieš du tūkstančius metų, TAU nusilenks?..

© 2004 "XXI amžius"