|
Vilnijos šviesuolis
Algimantas ZOLUBAS
Žymaus lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjo, architektūros istoriko, muziejininko, aukštos vidinės kultūros asmenybės Juozo Maceikos (1904 12 16 1991 12 17) 100-osios gimimo metinės 2004 m. gruodžio 15 d. gražiai paminėtos Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Prie šviesuolio paminėjimo prisidedu kukliu žiupsneliu prisiminimų.
Su J.Maceika teko bendrauti gal tik penketą metų, tačiau patirta jo sielos šiluma, meilė Vilniui ir jo kraštui, išsamūs, tikrais faktais ir liudijimais pagrįsti istorinių įvykių vertinimai, jo išgyvenimai man paliko tokį pėdsaką, kad, pats būdamas kupiškėnas, tapau Vilniaus, Vilniaus krašto ir Baltarusijoje esančių lietuvių etninių žemių mylėtoju, patriotu. Jau į Amžinybę iškeliavo lenkų okupaciją ir priespaudą patyrę šviesuoliai J.Maceika, publicistas, monologų meistras Silvestras Urbonas-Urboniukas, kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas, chemikas Jeronimas Kudaba, Vilniaus patriarchas Vladas Drėma, teisininkas Adomas Juškevičius
Visų neišvardysi, tačiau juos pažinojęs galiu tvirtinti, kad jie išsiskyrė nepaprasto kuklumo, poreikių sau saikingumo, taurumo, meilės Vilniui ir jo kraštui bruožais. Nelengvas buvo jų gyvenimas ne tik dėl lenkų priespaudos: atgavus Vilnių ir jo kraštą, atvykę veikėjai iš nepriklausomos Lietuvos daugelį jų nustūmė į savo šešėlį. Sekė nacių okupacija su buitiniais nepritekliais, vėliau pasikartojo sovietinė okupacija su baisiausiomis negandomis. Tikros laisvės jiems ir neteko pajusti, tačiau išgyveno, priešinosi, kūrė, išsaugojo tautinę savimonę ir nepalaužiamą dvasią.
Susipažinau su Juozu ekskursijos, kuriai jis vadovavo, į Baltarusijos teritorijoje esančias lietuvių etnines žemes metu. Vilniaus radijo komponentų gamykla, kurioje dirbau, kartais duodavo autobusą darbuotojams pakeliauti po ,,socializmo statybų, revoliucinių veikėjų atmintinas vietas, rašytojų gimtines. Tarp darbuotojų buvo entuziastų, kurie, prisidengę nekalta intencija, organizuodavo tikrai patriotiškas pažintines keliones.
J.Maceika jau buvo žinomas kaip knygos ,,Vilnius ir jo apylinkės autorius, kaip pirmasis lietuvis ekskursijų vadovas po Vilnių, kaip istorijos ir architektūros žinovas. Ir dar buvo žinoma, kad, pakviestas ekskursijai vadovauti, jis neatsisako (tik atlyginimo atsisakydavo). Kokios tai buvo ekskursijos! Vien Rasose mirusiųjų mieste jis mokėjo atskleisti Vilniaus didingą praeitį, galėjo pasakoti visą dieną. Taigi pakviestas Juozas sutiko su mumis savaitgalį keliauti į Baltarusiją.
Išsirengę su palapinėmis dviem dienoms, tik išvažiavę iš Vilniaus patyrėme, kad čia pat esama mums nežinomų įžymių atmintinų vietų, dvarų, iškilių žmonių gimtinių, pirmą kartą išgirdome ir pamatėme aukščiausią Lietuvoje Juozapinės kalvą, susipažinome su Medininkų pilies praeitimi ir griuvėsiais, dar būdami Lietuvoje sužinojome, kad Vilnius kaip ir kitų valstybių, išskyrus jūrines, sostinės buvo valstybės centre ir tik dėl lietuviškų žemių atplėšimo atsirado šalies pakraštyje, sužinojome, kad ne tik Baltarusijos paribio kaimiškos vietovės, kurių lietuviškus pavadinimus skaitėme pakelės užrašuose, priklausė Lietuvai, bet ir Lyda, Gardinas bei daugelis kitų buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės miestai. Lankant likimo valiai paliktas ar sandėliais paverstas bažnyčias Baltarusijoje, su nenuslepiamu liūdesiu ir nuoskauda vadovas pasakojo apie jų statybą, architektūrinius savitumus (apverktiną jų padėtį patys matėme). Baltarusijoje sutikome vietinių lietuvių, kalbančių Vilnijos tarme, baltarusius Juozas užkalbindavo baltarusių kalba, nes ją mokėjo, nepeikė, o jos žodingumui ir skambesiui parodyti mums padeklamavo ištisą humoristinę ,,poemą. Visą kelionę nepritrūko kalbos, su aiškia nostalgija pasakojo apie didingą buvusios Lietuvos praeitį, kovas su Rytais, o palapines nakvynei pasiūlė statyti prie Baltarusijai dabar priklausančio Lietuvos didžiausio Naručio ežero.
Po pažinties turiningoje kelionėje su istorijos bei menų žinovu ryšys nenutrūko: vasarą mano automobiliu keliaudavome po jo jaunystėje lankytas ir nelankytas Vilnijos vietas, susitikdavome su įdomiais žmonėmis, rudenį ir žiemą, jau bičiulystės vedamas, lankydavausi jo mediniame name prie Vilnelės, kur dažnai rasdavau, anot jo, dirbantį ,,mokslinį darbą. Tas mokslinis darbas buvo krosnies kūrenimo būdų paieška, nes smulkią akmens anglį būdavo sunku įkurti, o ir įkurta kartais užgesdavo. Tačiau ne vien šis ,,mokslinis darbas Juozo akiratyje buvo: ant stalo visuomet buvo knygos, įvairūs istorijos ir meno šaltiniai, iš kurių jo įžvalgų dėka rasdavosi reikšmingos išvados. Jis mokslinį darbą dirbo iš tikrųjų: kai teko atsisveikinti su Dailės muziejumi, kurio fonduose daug metų dirbo, jis muziejui dovanojo savo iniciatyva, darbuotojams nežinant, parengtą didžiulės apimties labai reikalingą muziejui fondų katalogą.
Kaip architektūros istorikas, Vilniaus žinovas, Juozas, atvykus aukštiems svečiams iš ,,plačiosios tėvynės ar užsienio, buvo kviečiamas supažindinti su Vilniumi. Maršrutas, objektai bei pasakojimas apie juos, žinoma, buvę reglamentuoti, svečių neturėdavęs vesti į bažnyčių vidų, tačiau, jiems primygtinai reikalaujant, ne kartą tekę prasikalsti. Antai Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kartą maskvėnai tiek susižavėję, kad panūdo šv. Mišias išklausyti, santuokos apeigas stebėti, o jis, kaip svetingas vilnietis, turėjęs jiems paklusti, tačiau valdžios reikalavimams didžiai nusikalsti.
Maršrute buvusi Lietuvos filharmonija, kuri turėjo būti pristatoma kaip komunistų partijos kažkokio forumo vieta. Juozas šio objekto labai vengęs, nes per jį tekę nukentėti (ne nuo valdžių). Kai tik prisiartindavęs prie šio objekto ir pradėdavęs pasakoti apie Lietuvos revoliucinę praeitį, iš nežinia kur atsirasdavusi agresyvi moteriškė (gal kvaištelėjusi, gal apsimetanti) ir komunistams užgaulingais žodžiais pradėdavusi komentuoti vadovo pasakojimą, o jei jis nesiliaudavęs, moteriškė į darbą paleisdavusi lazdą. Kartą Juozą atsivijusi net į buvusio Pedagoginio instituto kiemą ir ten revoliucinę praeitį jam parodžiusi išvanodama lazda. Kitą kartą dėl kažkokių priežasčių Juozas negalėjęs aukšto rango delegacijai būti vadovu, juo tapęs pats muziejaus direktorius. Neįspėtas apie grėsmingą padėtį prie filharmonijos, direktorius per daug drąsiai ėmėsi propagandinio reglamento ir gavo lazdų daugiau nei gaudavo Juozas. Kai direktorius papasakojo apie savo nuotykį, Juozas pasakęs, kad jam nuolat Lietuvos revoliucinė praeitis lazdų pirtim pavirsta. Po šio pokalbio revoliucinės praeities objektą buvo leista apeiti.
Kartą, kai šaltose fondų patalpose Juozas dirbo apsirengęs šimtasiūle ir apsiavęs veltiniais, jį staiga pakvietęs direktorius sutikti kinų delegacijos. Nepaisė direktorius Juozo apavo, tik šimtasiūlės vietoj jam įbruko ankštą, trumpomis rankovėmis savo lietpaltį (direktorius buvo žemaūgis). Taip juokingai apsirengęs Juozas atsidūręs Katedros aikštėje, sutikęs kinus ir pradėjęs pasakoti legendą apie Gediminą. Iš pradžių ramiai pasakojimo klausę, kinai pradėjo kvatoti. Raudęs iš gėdos manydamas, kad svečiai juokiasi iš jo aprangos, nes nežinojęs, kad kinai juoku išreiškia pritarimą, nusistebėjimą, pasitenkinimą. Kitą dieną (o siaube!) ,,Tiesos pirmame puslapyje kinai ir Juozas Maceika. Tik įsižiūrėjęs į nuotrauką aptiko, kad fotokorespondentas sumaniai užmaskavo jo lietpalčio ankštumą, veltinius ir sutrikimą veide.
Gera būdavo klausytis patyrusio vadovo pasakojimų apie įdomius susitikimus su įvairiausiais žmonėmis, apie ekskursijose pateikiamus kebliausius klausimus, į kuriuos reikėdavo atsakyti nežeminant valdžios, tačiau atsakydavęs ar išsisukdavęs pasitelkęs jam savitus humorą ir autoironiją. Daug patirta, daug sužinota su Juozu keliaujant po Vilniaus kraštą. Kas, tarkim, žino, kad už keliolikos kilometrų nuo Vilniaus, Rukainių totorių kapinėse, yra palaidoti trys Lietuvos kunigaikščiai? O Juozas parodė jų kapus ir gražius paminklus. Jis pažinojęs Rukainių lūšnelėje gyvenusią vieno kunigaikščio našlę, pro kurios menką buitį švytėjęs kilnumas, aukštas intelektas ir aristokratiškos manieros. Šiandien malonu prisiminti, kad išvykai, kurioje dalyvavo Juozas ir Silvestras Urbonas, neva vadovu buvau pats (vairavau savo automobilį). Važiavome į Šiluvą. Jiedu ten nebuvo lankęsi, norėjo ne tik pasimelsti, bet ir pamatyti Vivulskio kūrinį Šiluvos koplyčią.
Kukli buitis medinėje gryčioje prie Vilnelės nekliudė Juozui deramai priimti svečią ar grupę. Pavaišindavo arbata, medumi, pyragaičiais, savo sodo vaisiais, o bendravimas palikdavo dvasingos puotos įspūdį. Per nepaprastą Juozo kuklumą praslysdavo pasididžiavimas dukra, sūnumis, vaikaite Silvija, jų mokslo, muzikos pasiekimais.
Kam teko laimė pažinoti J.Maceiką, kas patyrė jo meilę Vilniui ir jo kraštui, kam jis atvėrė savo žinių, išminties ir dvasios turtų gelmes, tas tapo turtingesnis, dvasingesnis. Šviesuoliui išėjus į Amžinybę, atminimą įamžino jo išleisti ir rankraščiuose tebesantys raštai, žemiškasis pėdsakas, kurį, jo tauraus pavyzdžio paskatinti, pratęs kiti.
© 2004 "XXI amžius"
|