|
Japonė apie Lietuvą ir partizanus
Kazys BLAŽEVIČIUS
Jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti,
tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta gyventi
Dr.
J.Grinius
2004 metai buvo gausūs svarbių jubiliejų. Prieš 100 metų buvo panaikintas lietuviškosios spaudos draudimas, prieš 60 metų prasidėjo antroji bolševikinė okupacija, o kartu su ja ir visatautinis pasipriešinimas agresoriams partizaninis karas. Per šv. Kalėdas prisiminėme ir prieš 60 metų okupantų bei jų talkininkų visoje Lietuvoje organizuotą Baltramiejaus naktį. Tada, tikintis, kad partizanai bandys šv. Kalėdas švęsti savo šeimose, buvo organizuota nepaprastai didelė baudžiamoji akcija, kurios metu buvo žudomi ir gyvi deginami žmonės, sodybos ir ištisi kaimai, grobstomas ir naikinamas sodžiaus žmonių turtas.
Vokiečių okupacijos metais, aiškėjant, jog hitlerininkai karą pralaimės ir Lietuvą okupuos bolševikai, pogrindyje kūrėsi įvairios organizacijos, kurios rengėsi priešintis raudoniesiems okupantams. Tai Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Lietuvos laisvės armija, Lietuvos fronto karinis sektorius Kęstutis ir kt., kurie ir tapo pirmųjų partizanų dalinių užuomazgomis.
1944 m. liepos 13 d. raudonoji armija užėmė Vilnių, į Lietuvą grįžo A.Sniečkus, J.Paleckis, M.Gedvilas ir kiti Maskvos tarnai prasidėjo antroji bolševikinė okupacija. Kartu prasidėjo ir pasipriešinimas okupantams. Rugpjūčio 1 dieną pradėta mobilizacija į okupacinę armiją. Planuota mobilizuoti 110-150 tūkst. 1899-1926 metais gimusių vyrų. Lietuviai, nenorėję tarnauti rudiesiems okupantams, nepanoro tarnauti ir raudoniesiems. Mobilizacija buvo sužlugdyta. Vyrai pradėjo slapstytis, prasidėjo suėmimai, teroras, žudynės. Istoriko A.Anušausko duomenimis, 1944-1945 metais čekistai sulaikė 133 tūkst. Lietuvos žmonių, iš jų 47 tūkst. paėmė į Raudonąją armiją. Apie 25 tūkst. vyrų namo negrįžo
Manyti, jog visi vyrai išėjo į mišką tik todėl, kad išvengtų mobilizacijos, būtų neteisinga. Būta ir kitų motyvų. Bene tiksliausiai motyvaciją eiti į partizanus išsakė Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas: Mes buvome priversti išeiti ginti savojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės; mes, kaip žmonės, pasipriešinome prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją; mes negalėjome sutikti su melu, apgaule, klasta, tautą žudančiomis nedorybėmis.
Naivu galvoti, kad Tėvynės laisvės gynėjai tikėjosi pergalės prieš galingą priešą. Anuo metu visi tikėjo, kad karui pasibaigus Vakarų valstybės laikysis Atlanto chartoje duotų pažadų, ir Lietuva atgaus nepriklausomybę.
1941 m. rugpjūčio 12 d. JAV prezidentas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pasirašė Atlanto chartą, kurioje pabrėžta, kad turi būti gerbiama tautų teisė pasirinkti valdymosi formą ir kad bus atkurta nepriklausomybė tų tautų, kurioms ji buvo prievarta atimta. Tą dokumentą pasirašė ir J.Stalinas.
Tokie pažadai sudarė iliuziją, jog, karui pasibaigus, reikia kaip nors išsilaikyti kelis mėnesius, ir okupacinė kariuomenė paliks Lietuvą. Deja, tada dar niekas nežinojo, kad Jaltos (1945 m. vasarį) ir Potsdamo (1945 m. liepos 17 rugpjūčio 2 d.) konferencijose Stalino spaudžiami Vakarai Atlanto chartos pažadų atsisakė.
Belaukiantiesiems stebuklo pažadų vykdymo kai kurias viltis atgaivino garsioji V.Čerčilio kalba, 1946 metų kovą pasakyta Vestminsterio koledže Fultone (JAV). Toje kalboje V.Čerčilis atkreipė Vakarų pasaulio dėmesį į SSRS keliamą didžiulę grėsmę Vakarų civilizacijai.
Deja, laikas bėgo, teroras stiprėjo, niekieno neremiami partizanai vienui vieni kovojo su siaubinga okupantų militarine galia. Nėra abejonės, kad ir koks būtų buvęs bolševikų teroras, tautos nuostoliai būtų nepalyginti mažesni, jei nebūtų partizaninio pasipriešinimo. Tačiau anuo metu nebuvo galima nesipriešinti, nes lietuviai per daug mylėjo savo tėvynę, gimtuosius namus, nuo protėvių laikų jie jautė neapykantą bet kokiam okupantui ir nenumaldomai siekė laisvės. Dvasinis ryšys su gimtine buvo stipresnis nei pavojus gyvybei.
Lietuvos partizaninis karas 1944-1953 metais XX amžiuje buvo aršiausias ir ilgiausiai trukęs pasipriešinimas raudoniesiems barbarams Europoje. Didžiulė mūsų tautos drama neturi išlikti atmintyje vien kaip legenda ir dainos, kaip apibendrinantis prisiminimas, - ji turi būti visapusiškai išanalizuota ir aprašyta. Tada mes būsime politiškai stipresni (Izidorius Ignatavičius. Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998. Vilnius. 1999. P. 257).
Gaila, kad mūsų tautos kančias baigia užmiršti Lietuvos istorikai, kuriems nepriklausomybė atvėrė didžiules galimybes išsamiai tirti okupacijos pasekmes. O apie tautos kančias, net slėpdami nuo visuomenės KGB archyvų bylas, siekia užtušuoti naujieji istorikai, kiekvienas tyrimų darbas tampa labai reikšmingas. Dar reikšmingesni tampa tie tyrimai, kuriuos daro užsienio mokslininkai.
Džiugu, kad mūsų tautos herojišką partizaninį karą aprašė Japonijos mokslininkė, profesorė Sachito Hatamaka knygoje Lietuva: kaip išliko maža valstybė (Vilnius. Tvermė. 1999. Iš japonų kalbos išvertė Arvydas Ališauskas). Japonijoje šis leidinys pasirodė 1996 metais.
Knygos pratarmėje autorė rašo: Prieš rašydama šią knygą ilgokai dvejojau. Juk mano ryšys su Lietuva užsimezgė tik atkuriant Lietuvos Respubliką. (
) Vis dėlto buvo priežastis, dėl kurios negalėjau nerašyti. (
) 1992 metų vasarą buvau išvykusi į kaimą ir kokį mėnesį svečiavausi senukų valstiečių šeimoje. (
) Vieną vakarą atvažiavo jų anūkas ir papasakojo apie paminklą, kurį pastatė sąjūdiečiai. Sužinojau, kad ant jo išraižytos žuvusiųjų partizanų pavardės. (
) Pradėjau lankytis pas buvusius partizanus, kuriems pavyko išlikti gyviems ir sugrįžti iš Sibiro. Jų pasakojimuose buvo tiek tragizmo, kad sunkiai galėjau patikėti savo ausimis. Kaleno dantys, virpėjo rankos ir kojos, dažnai apimdavo fatalumo jausmas. Pagaliau susikaupiau ir, sutelkusi vidinę nuojautą, pradėjau suvokti jų pasakojimo esmę.
Šitaip rašo socialinių mokslų daktarė, aštuonių knygų autorė, 1992-1997 metais dirbusi Lietuvoje bei kitose valstybėse. Ji pirmoji pradėjo užrašinėti buvusių tremtinių, praėjusių Sibiro erškėčiuotu golgotos keliu, prisiminimus. Užrašė laiku, nes dauguma tų žmonių jau iškeliavo Amžinybėn. Buvau sužavėta tuo, - rašo autorė, - kad lietuvių tautoje niekada neišblėso nepriklausomybės šviesa. Sutriuškinus partizanų pasipriešinimą, tautiniam šviesuliui neleido užgesti ir aukštai iškėlę jį savo pogrindžio veikla nešė gimnazistai, mokytojų seminarijų seminaristai, techninių specialybių studentai, kunigų seminarijų klierikai, Katalikų Bažnyčia. Realiai pajutau, kad nors valstybę ir sunaikinsi, tauta gyvens toliau.
Skaudu skaityti autorės žodžius: Nė vienam Lietuvos istorikui partizanai nerūpėjo ir nė vienas nebuvo atvažiavęs su jais susitikti. Kai baigėme pokalbį, jaudulio apimti partizanai prašė: Mes norėtume, kad jūs papasakotumėte Japonijos žmonėms apie mus, apie mūsų bendražygius, ėjusius mirti už tėvynę. Susitikusi su žmonėmis, kurių veidai negalėjo paslėpti metų naštos, rankos bylojo apie nežmoniškai sunkų darbą Sibiro koncentracijos stovyklose, o kūnai buvo suluošinti KGB kankinimų, pasakiau: Kai rašysiu apie Lietuvą, būtinai parašysiu apie partizanus. (
) Todėl, kol buvę partizanai dar sveiki ir gyvi, privalau tesėti savo pažadą. Tvirtai apsisprendžiau nedelsdama parašyti šią knygą.
Ačiū S.Hatamakai, ji savo pažadą ištesėjo. Išsamiai, objektyviai, su neslepiama pagarba didvyriams ji aprašė herojišką partizaninį pasipriešinimą, tautos paramą judėjimui ir kančias, kurias patyrė tauta. Su panieka ji rašo apie profesionalius žmogžudžius kagėbistus ir jų tarnus kolaborantus, tautos atplaišas stribus, sokolovininkus, Markulio tipo išdavikus ir kitas visuomenės atmatas. Nepašykštėjo ji ir teisingo žodžio apie mūsų vadinamąją teisėsaugą, kuri nesugebėjo nuteisti daugelį žinomų nusikaltėlių prieš tautą ir žmogiškumą.
Tačiau negaliu nurimti ieškodama atsakymo, iki kokių žiaurumų gali nueiti gyvulys, vardu žmogus, - rašo knygos autorė, aplankiusi KGB rūmų požemius, kuriuose buvo kankinami ir žudomi žmonės tik už tai, kad jie lietuviai. Beje, tokie patys žmonės sąmoningai nužudė tūkstančius belaisvių tik už tai, kad jie buvo japonai.
Įdomi knygos autorės pirmoji pažintis su miško brolių istorija. Babrungėnuose, man besėdint ant upelio kranto, (
) mergaitės uždainavo. Graži melodija užliejo liūdesiu. Kai paklausiau: Kokia čia daina?, išgirdau atsakymą, kad tai miško brolių daina. Tada aš pirmą kartą išgirdau tuos žodžius. (
) Eilėraščiui, kuriame įamžintas mūšyje žuvusiųjų partizanų didvyriškumas, kažkas pritaikė melodiją, taip atsirado daina:
Vienlangėj grytelėj ratelis vis sukas,
Su žodžiais ten liejas malda.
O tu nežinojai ir tu nežinosi,
Ko verkė motulė sena.
Žaliuojančiam kaime užaugo trys sūnūs,
Trys sūnūs - tikri ąžuolai.
Išėjo į karą mus ginti nuo priešų,
Aukojos Tėvynei šventai. (
)
Lietuvos partizanų tema knygos autorei labai brangi: Norėčiau padovanoti po knygą buvusiems partizanams ir visoms SSRS aukoms, sugrįžusiems iš Sibiro, - rašo autorė žodyje lietuvių skaitytojams. Apie autorės požiūrį į Lietuvą daug sako jos japoniškos knygos varianto pirmame puslapyje lietuviškai įrašyti žodžiai: Requiem sovietų aukoms Lietuvoje.
Knyga ne vien apie partizanams. Joje įdomios informacijos ras kiekvienas, kas ją skaitys. Būtų gerai, kad šią knygą paskaitytų garbinantieji sovietinius laikus, kurių netgi mūsų Seime pasitaiko, kurie ir šiandien nesuvokia laisvės gynėjų heroikos.
(
) laisvės kovos vertė pranoksta vietinę vertę mums patiems ar mūsų vaikams čia, Lietuvoje. Ji priverčia susimąstyti žmones kitose šalyse ir suvokti dalykus, kuriuos vartotojiškos visuomenės, ilgai gyvenusius be karų ir pavojų, tiesiog užmiršta. Ten atbunda vertybių supratimas, jog štai yra dalykų, dėl kurių žmonės nedvejodami eina mirti, ir ne po vieną, o eina ištisos jaunimo kartos. Tai tikrai Lietuvos mastus pranokstantis pavyzdys, ir pasaulis turi apie jį žinoti, kad daugiau ką suprastų (Iz. Ignatavičius. Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998. P. 257).
1941 metų birželio sukilimas ir partizaninis karas įrodė, o Baltijos kelias patvirtino, kad Lietuva ne pati sau užsinėrė kilpą ant kaklo, bet komunizmo šmėklos buvo pavergta. Mūsų laimei, minint partizaninio karo pradžios 60-metį, mūsų jau kitas statusas, ir amžiais pavergtųjų tautų krauju mitęs Kremliaus dvigalvis erelis mums jau nebepavojingas. Bent jau keliems dešimtmečiams.
© 2004 "XXI amžius"
|