Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija ir dabartis
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Nuomonės
Susitikimai
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Katalikai inteligentai prieškario Lietuvoje

Ramūnas LABANAUSKAS

Žymusis prieškario katalikų intelektualas Stasys Šalkauskis

Iš prieškario Ateitininkų federacijos išaugo daug žymių Lietuvos katalikų inteligentų veikėjų. Nuotraukoje sėdi (iš kairės) prof. kan. P.Kuraitis, prof. S.Šalkauskis, E.Turauskas. Stovi (iš kairės) dr. J.Leimonas, dr. kun. P.Bielskas, K.Šapalas, V.Viliamas

Prieškario Lietuvos katalikiškosios inteligentijos situacija buvo paradoksali – būnant perdėm katalikiškos lietuvių tautos dalimi, teko susitaikyti su mažumos statusu intelektualiojoje visuomenėje. Tuo metu brendo lietuvių inteligentija, vėliau prasidėjo pasaulėžiūrinė kova ir būta ryškių jos apraiškų švietimo ir kultūros srityje (Teologijos-filosofijos fakulteto ir katalikiškų visuomeninių organizacijų likimas tautininkų valdymo metais).

Lietuvių inteligentijos pasaulėžiūrinės kovos ištakos

Po 1863 metų sukilimo lietuvių tautos situacija buvo nepavydėtina: vyravo rusifikacija ir sąmonėjančios tautos vis jautriau išgyvenama polonizacija. Valstietiškos kilmės, socialinę sulenkėjusios dvarininkijos priespaudą skaudžiai patyrusi lietuvių inteligentija jautė ir tautinį, ir socialinį poreikį atsiriboti nuo lenkiškų tradicijų. Bet tai neišvengiamai sukėlė pavojų ir katalikybės likimui naujoje besiformuojančioje lietuvių tautoje. O caro valdžia tokias tendencijas skatino, teikdama tam tikrų lengvatų lietuviškai kalbantiems (ypač kilusiems iš Suvalkų gubernijos) įstoti į Rusijos universitetus. Realiai iki pat XIX a. paskutinio dešimtmečio tik juose lietuviai ir tegalėjo siekti aukštojo mokslo. Todėl neturėtų stebinti kairuoliškų ar net antikatalikiškų nuostatų gajumas tarp daugumos lietuvių inteligentų. To priežastis – XIX a. pabaigoje Rusijos universitetuose įsivyravęs pozityvizmas, materializmas ir net nihilizmas (kaip atsakas į Rusijos valdžios biurokratinį, dvasią gniuždantį valdymą), kuriam nesugebėjo pasipriešinti iš kaimo kilę lietuvių inteligentai, apstulbinti išorinio Rusijos kultūros, mokslo, jos miestų didingumo, palikusio nostalgiją Rusijai jų širdyse visam gyvenimui.

Be to, Rusijos valdžia draudė grįžti į tėvynę aukštąjį išsilavinimą įgijusiems lietuviams, išskyrus kunigus ir gydytojus (dauguma šių buvo laisvamaniai). Todėl ilgą laiką kunigai tebuvo vieninteliai katalikų inteligentai. Pasauliečiai katalikai aktyviau ims reikštis tik nepriklausomoje Lietuvoje. Visa tai nulėmė labai konservatyvią katalikų inteligentų laikyseną. Tuo tarpu teisės ar technikos mokslus baigusiems lietuviams, jautusiems skriaudą dėl priverstinio pasilikimo Rusijoje, carinės valdžios sąlygotas dvasininkų vyravimas lietuvių visuomeniniame gyvenime tapo papildomu argumentu angažuotis kovai už laicistinį atkurtos valstybės pobūdį.

Katalikus lietuvių inteligentus formavo Vakarų Europos universitetai (Fribūro, Liuveno ir kt.). Juose XX a. pradžioje teologijos, filosofijos, istorijos mokslus studijavo J.Purickis, J.Totoraitis, S.Šalkauskis, V.Mykolaitis-Putinas ir kt. (XIX a. pabaigoje kun. A.Baranauskas studijavo Miuncheno, Vienos ir kituose universitetuose, bet jis tautinio atgimimo veikėjų laikytas parsidavusiu lenkams, taigi ir jo išsilavinimas neva negalėjęs lietuviams pasitarnauti.) Į Lietuvą jie grįžo susiformavę naują požiūrį į Bažnyčios ir valstybės santykius, socialinių klausimų sprendimo būdus, tautiškumo ir katalikybės santykį, pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Būtent jų studijų metais popiežius Leonas XIII inicijavo krikščioniškąją socialinę doktriną (enciklika „Rerum novarum“), katalikų veikimą (pasauliečių įsitraukimą į katalikiškosios doktrinos įgyvendinimą), krikščioniškąją demokratiją kaip veikimą Bažnyčios labui politikos srityje. Šie nauji reiškiniai Bažnyčios gyvenime atsirado kaip atsakas į liberalizmo ideologijos sąlygotą visuomenės klasinį supriešinimą, socialistų bandymus suvedžioti darbininkiją, valstybinį sekuliarizmą.

Lietuvių visuomenėje klasių kova ar ateizmas dar nebuvo aktualūs ir katalikų inteligentų nagrinėti daugiau kaip teorinės problemos, tačiau bent dėl dviejų aplinkybių „Rerum novarum“ ir pasauliečių aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime įgyvendinant Bažnyčios mokymą idėjos rado platų atgarsį ir Lietuvoje: dėl tautiškumo principo suabsoliutinimo to meto lietuvių visuomenėje ir su tuo susijusio visuotinio konsensuso dėl būtinybės pašalinti pernelyg didelę, kaip manyta, dvasininkų įtaką visuomeniniam gyvenimui.

Dėl Rusijos valdžios politikos prieškario Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija, kai didžiajai tautos daliai – liaudžiai – neabejotinai save laikant katalikais, negausiai (baigusiai universitetus) katalikiškajai inteligentijai, turėjusiai plačią bazę - absoliučią daugumą katalikiškos tikinčios liaudies - savo pasaulėžiūrai skleisti, teko gintis nuo indiferentiškos šviesuomenės, ypač kai ta šviesuomenė, gavusi valdžią, policinėmis priemonėmis bandė pašalinti katalikiškumą iš įvairių visuomeninio gyvenimo sričių. Ir vis dėlto katalikai inteligentai daugelyje sričių sugebėjo perimti į savo rankas tą bazę (buvo sakoma: katalikai valdo švietimą, socialistai - ekonomiką, o dešinieji - politiką).

Bet ir sąmoningi inteligentai dažnai tautiškumą iškeldavo aukščiau už tikėjimą. Galbūt tokių tendencijų būta ir pačioje tautoje - vargu ar tokį palyginti ilgą tautininkų valdymą galima paaiškinti vien policinių priemonių taikymu. Galima suabejoti katalikų inteligentų tikėjimo sąmoningumu, juo labiau kad būta ir kunigų, kurių vertybių skalėje tauta užimdavo Dievui turėjusią priklausyti vietą (kun. J.Tumo-Vaižganto ir V.Mirono atvejais). Visgi ir katalikams inteligentams buvo sunku atrasti autentišką laikyseną tuometėje, dar tik besiformuojančios lietuvių tautos situacijoje, kai teko atsiriboti ir nuo rusų, ir, kas ypač skaudu, nuo katalikų lenkų, o faktiškai nuo savo lenkiškosios, katalikiškosios tradicijos, kai reikėjo suformuoti lietuviškos katalikybės tipą. Kairiesiems ir tautininkams buvo lengviau – jie ramia sąžine kartu su lenkiškumu galėjo nurašyti ir katalikybę.

Katalikiškosios inteligentijos ideologija ir jos reiškėjai

Katalikiškoji visuomenė svarbiausiu savo idealų ir konkrečių veikimo principų kūrėju visuotinai pripažino S.Šalkauskį. Šis lietuvių filosofijos ir jos terminijos kūrėjas sugebėjo išreikšti daugelio katalikų intelektualų lūkesčius.

Kelios biografijos detalės. S.Šalkauskis (1886–1941) dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Maskvos universitete studijavo teisę. Pasirinktos studijos jo nepatenkino, kentėjo dėl silpnos sveikatos. Susidūręs su to meto Rusijos universitetuose vyraujančiu nihilizmu ir pozityvistine dvasia, išgyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę. Suabejojo Dievu, atramos bandė ieškoti religinėje filosofinėje V.Solovjovui atminti draugijoje. Dvasinę sumaištį padėjo įveikti apsisprendimas visą savo gyvenimą skirti tam, kad sudarytų ir skelbtų tvirtai ir plačiai filosofija pagrįstą pasaulėžiūrą. Dar nestudijavęs filosofijos, pademonstravo neeilinius gabumus. Gavęs prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto „Draugijos“ finansinę paramą, įstojo į katalikiškąjį Fribūro universitetą (baigė 1920 m.). Čia galutinai apsisprendė pasiaukoti jaunosios lietuvių kartos ugdymui. Nepaprasta savitvarda, vidinė disciplina, o dar labiau išsikeltas gyvenimo tikslas padėjo įveikti kabinetinio tipo žmogaus charakterio silpnybes – žmonių baimę ir savimeilę.

Grįžęs į Lietuvą, įkūrė „Romuvos“ žurnalą, apie kurį subūrė intelektualus, suvokiančius moralinio ir tautinio ugdymo svarbą. Kartu dėstė filosofiją VDU Teologijos–filosofijos fakultete, iš pradžių kaip docentas, vėliau kaip profesorius. 1938 metais išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pirmininku, nuo 1939 metų - VDU rektorius. 1938–1940 metais, jau būdamas silpnos sveikatos, vėl pakilo su nauja iniciatyva - pradėti Gyvosios dvasios sąjūdį, dvasinio atsinaujinimo sąjūdį, kurio pagrindinis principas: bekompromisiškumas pagrindiniuose dalykuose ir atlaidumas žmonių silpnybėms.

Visą gyvenimą išliko nuosaikiu tomistu (į tomizmą jį pastūmėjo studijos Fribūro universitete, ten atsižadėjo savo dvasinio mokytojo V.Solovjovo filosofinės sistemos) kaip ir jo kolegos fakultete, nors ir domėjosi tomis problemomis, kurių tomizmas nesprendė, – tauta, kultūra, kalba. Siekė universalumo, sintezės, stengėsi suderinti antgamtybę ir prigimtį, tradiciją ir pažangą, skirtingas žmogaus veiklos apraiškas sudėlioti į logišką visumą. Jo nuomone, žmogaus gyvenimas reiškiasi trimis plotmėmis: prigimtimi, kultūra ir religija. Kultūra remdamasi prigimtimi, apvainikuoja ją, o religija yra aukštesnė už kultūrą, t.y. žmogaus negali pasitenkinti vien plokščiu ekonominiu ar kultūriniu gyvenimu – jis trokšta patenkinti amžinybės poreikį.

S.Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senosios liberaliosios demokratijos viena po kitos griuvo dėl savo pačių sukeltų prieštarų. Jas keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S.Šalkauskis liko ištikimas demokratijai. 1927 metais laiške Antanui Smetonai jis griežtai pasmerkė 1926 metų perversmą, laikydamas jį politinio nesubrendimo ženklu, teigdamas, jog teisėtų, konstitucijoje numatytų valstybės santvarkos pagrindų atsisakymas sukelia valstybei didelį pavojų. Bet jis matė ir realios demokratijos trūkumus. Vienintelė jam pateisinama demokratija – tai organinė demokratija, pagrįsta moralinėmis vertybėmis. („Demokratija - tai tobuliausia valstybinės santvarkos lytis, bet ji verta tiek, kiek verti žmonės šia lytimi tvarkomi. (...) reikalinga kultūringos masės ir (...) demokratiniai vadai.“) Tokia laikysena atitiko krikščionių demokratų principus. Ir iš tiesų Šalkauskis rėmė krikščionis demokratus, nors niekada nebuvo šios partijos nariu ir visada akcentuodavo, jog politinio veikimo galima imtis tik pasiekus atitinkamą dvasinę brandą, kaip nepritarė ir kunigų dalyvavimui politikoje.

Jis apmąstė ir lietuvių tautos likimą bei jos istorinę misiją. S.Šalkauskis laikytinas tautos ideologu. Dar 1919 metais Fribūre parašė knygą prancūzų kalba apie lietuvių tautą. Jau tada išryškėjo jo garsiosios lietuvių tautos istoriosofinės vizijos - Rytų ir Vakarų, šviesuomenės ir liaudies sintezės - elementai. Visą Lietuvos istoriją jis suskirstęs į tris laikotarpius, kuriuose vyravusi Rytų, Vakarų dvasia ar galiausiai palaimingas sintezės bandymas, vedąs į ateitį – savo tautinės lyties atradimą, suderinant Vakarų racionalumą ir Rytų iracionalumą, emocionalumą ir įsijungimą į civilizuotų pasaulio tautų bendriją. Tokia schema buvo negyvybinga. Daugiau praktinės reikšmės turėjo jo suformuluoti lietuvių tautos ugdymo uždaviniai ir priemonės. Kiekvienas lietuvis, jo nuomone, privalo rūpintis gyventojų prieaugiu, nepamiršti nutaustančios periferijos, įsistiprinti pajūryje, įsisąmoninti, kad tvirčiausias nepriklausomybės ginklas yra aukšta materialinė ir dvasinė kultūra, intensyvus kultūrinis aktyvumas, piliečių sutarimas, o Vilniaus atsiėmimas yra Lietuvos likimo klausimas.

S.Šalkauskis bandė spręsti ir tautiškumo bei katalikybės sąveikos klausimą, atriboti tikrąjį patriotizmą nuo nacionalizmo. Jis teigė, jog tauta nėra savaiminis tikslas - ji įprasmina save tik vykdydama Kūrėjo užduotį. Universali religija ne tik negali sutarti su nacionalizmo ideologija, bet taip pat negali ir abejingai žiūrėti į nacionalizmo apraiškas žmonių gyvenime. S.Šalkauskis laiko visiškai normaliu dalyku siekti tautai didybės, bet tai turi būti moralinė didybė, kuri neįžeidžia kitų tautų.

Jo draugas Pranas Dovydaitis – visiškai kitoks, jis visuomenininkas iš prigimties, grubus, kaimietiškas. J.Dovydaitis įkūrė daugybę laikraščių, žurnalų, draugijų, buvo ilgametis ateitininkų vadas, taip pat laikytinas enciklopedininku, supažindinęs skaitančiąją lietuvių visuomenės dalį su naujausiais Vakarų katalikiškosios minties laimėjimais.

Panašus buvo ir Juozas Eretas. 1919 metais iš Šveicarijos atvykęs į Lietuvą, įsitraukė į kuriamąjį darbą: sukūrė informacijos biurą Užsienio reikalų ministerijoje, Eltą, tarnavo I savanorių pulke, buvo Krikščionių demokratų partijos narys. J.Eretas kūrė ir vadovavo daugybei blaivybės, sporto, jaunimo organizacijų (1922-1928 m. vadovavo pavasarininkams), rengė germanistus, redagavo „Athenaeum“ ir kt.

Katalikų inteligentų praktinė veikla

Krikdemų valdymo laikotarpiu katalikai inteligentai sugebėjo neorganizuotą katalikiškos liaudies daugumą apimti įvairialype savo įtaka. Buvo sukurtas ištisas katalikiškų pradžios ir vidurinių mokyklų tinklas, apvainikuotas Teologijos-filosofijos fakultetu. Bažnyčios įtaką užtikrino ir platus skirtingų amžiaus grupių ir profesijų katalikus jungiančių draugijų tinklas. Pasirodė gausybė žurnalų ir laikraščių. Visas šias katalikiškas pajėgas jungė ir jų veiklą koordinavo Katalikų veikimo centras, įkurtas 1919 metais (jo netrukdoma veikla teisiškai buvo apibrėžta 1927 metų konkordatu, bet tautininkų valdžia dažnai jo nesilaikė). Katalikų veikimo centras suvienijo ir Bažnyčios hierarchų, ir pasauliečių pastangas atsilaikyti prieš realų antikatalikišką frontą – tiek kairiąsias partijas, tiek ir tautininkus, kurie neretai taip pat buvo laisvamaniai. Katalikams teko susidurti su vis stiprėjančia antikatalikiška akcija.

Laisvamanybė skleista ne tik Humanitarinių mokslų fakultete (viešai savo netikėjimą išpažino V.Čepinskis, Purėnas, J.Bagdonas, T.Šulcas, J.Vabalas–Gudaitis ir kt.), bet ir mokyklose (mokyt. A.Rondomanskis). Oficialūs Laisvamanių etinės kultūros draugijos nariai laikytini tik ledkalnio viršūne: būta daug viešai savo tikėjimo neišpažįstančių bei slaptų draugijos finansuotojų. Neretai šios organizacijos veikloje dalyvaudavo provincijos šauliai, tautininkai, jaunalietuviai. Ši draugija nesikratė draugystės su komunistinės Rusijos ateistinėmis organizacijomis, nors pačių komunistų buvo priskiriama buržuazinių organizacijų tipui. Matyt, gavus nurodymą iš komunistinių centrų, 1932 metais imta propaguoti laisvamanybę liaudies masėse. Laisvamanybę netrukdomai skelbė ne tik nedidelį tiražą turėjęs draugijos laikraštėlis „Laisvoji mintis“, bet ir tokie spaudos leidiniai kaip „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Kultūra“. Tam tikrą įtaką antikatalikiškai tautininkų režimo orientacijai turėjo ir masonų veikla (masonams priklausė kai kurie politinio intelektualinio elito atstovai - M.Riomeris, A.Smetona ir kt.).

Vis dėlto katalikų aktyvistai vien per savo organizacijas vienaip ar kitaip paveikė apie milijoną žmonių (tiek būta asmenų, priklausiusių vienai ar keliomis organizacijoms). Tarp svarbiausių paminėtinos „Ateities“, „Pavasario“, „Žiburio“, „Saulės“, Lietuvių katalikų blaivybės draugijos. „Pavasaris“ - gausiausia katalikų kaimo jaunimo organizacija. Jai 1940 metais priklausė apie 90 tūkst. narių. 1934 metais buvo įsteigta Lietuvos katalikų vyrų sąjunga (pirmininkas J.Grinius). Liaudies mokytojų sąjungai vadovavo P.Dovydaitis. Politiškai Lietuvos katalikai reiškėsi trimis partijomis: Krikščionių demokratų, Ūkininkų sąjunga, Lietuvos darbo federacija (nuo 1934 metų Krikščionių darbininkų sąjunga, kuriai vadovavo P.Dovydaitis).

Katalikų intelektualai sukūrė platų katalikiškos periodikos tinklą (bendras katalikiškų laikraščių ir žurnalų egzempliorių skaičius siekė net 7 mln.). Per tą laiką leistas bent vienas dienraštis, labai populiarus buvo savaitraštis „Mūsų laikraštis“. Leisti laikraščiai vaikams („Šaltinis“, „Žvaigždutė“, „Kregždutė“), moterims („Naujoji vaidilutė“), pavasarininkai leido savo mėnraštį „Pavasaris“.

Nenuilstantis katalikiškojo gyvenimo organizatorius P.Dovydaitis įsteigė pirmuosius mokslinius žurnalus: 1920 metais - gamtos mokslų „Kosmos“, 1921 metais - filosofijos žurnalą „Logos“, istorijos ir religijos žurnalą „Soter“ ir „Lietuvos mokyklą“.

Įtakingu moksliniu leidiniu tapo „Židinys“ - iki 1932 metų jam vadovavo V.Mykolaitis-Putinas, vėliau – S.Šalkauskis, padedamas P.Mantvydo ir I.Skrupskelio. Šiame žurnale bendradarbiavo žymiausi katalikų mokslininkai, spausdinta originali poezija, apysakos, Europos šalių autorių kūrinių vertimai (tiražas – iki trijų tūkstančių).

Katalikai ypač sėkmingai paėmė į savo rankas švietimą. Remtasi prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukurtomis „Saulės“ ir „Žiburio“ švietimo draugijomis: 1919–1920 metais „Žiburys“ turėjo jau septynias vidurines mokyklas, „Saulė“ po karo atidarė vienuolika vidurinių mokyklų. Tautininkų valdžia geriau besitvarkančias gimnazija suvalstybino, grasindama nebemokėti algų ar pensijų mokytojams. Tai vienas iš A.Smetonos valdžios vykdyto „kultūrkampfo“ pavyzdžių.

Ateitininkų organizacijos užuomazga - Liuveno universitete įsikūrusi Lietuvių katalikų studentų draugija, kurios nariai įsipareigojo puoselėti lietuvių kultūrą, siedami ją su katalikiškosios doktrinos principais. Tuo pat metu P.Dovydaitis telkė Maskvos universitete studijuojančius neabejingus religijai lietuvius, o per žurnalą „Ateitis“ subūrė ir katalikų moksleivių kuopeles. Netrukus Lietuvių katalikų studentų draugijos vadovybė perkelta į Maskvą ir pirmininku išrinktas P.Dovydaitis. Trečiasis etapas - tolesnis Ateitininkų organizacijos formavimasis jau nepriklausomoje Lietuvoje. 1920 metais įvykusiame pirmajame kongrese nutarta į organizaciją priimti ir studentus. P.Dovydaitis liko vadovu, tačiau greitai išryškėjo, jog S.Šalkauskis tampa ateitininkų ideologu. Jis suformulavo penkis principus, kuriais privalėjo vadovautis ateitininkai: katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas, šeimiškumas. 1927 metais jis sutiko tapti P.Dovydaičio įpėdiniu, nes ir pats ateitininkų sąjūdį laikė idealia dirva savo misijai. Bandė apsaugoti ateitininkus nuo siauro nacionalizmo. 1930 metais S.Šalkauskis atsistatydino, išsaugodamas didžiulį autoritetą tarp ateitininkų. Naujuoju ateitininkų vadovu išrinktas K.Pakštas.

Prieš ateitininkus, kaip veikliausią jaunimo organizaciją, nukrypo režimo represijų smaigalys. 1930 m. rugpjūčio 30 d. švietimo ministro įsakymu ateitininkų, kaip ir kitų neva politinių organizacijų veikla mokyklose buvo uždrausta: nemažai moksleivių pašalinta iš mokyklų, kai kurie ateitininkų vadai trumpam buvo įkalinti, ateitininkams teko pasitraukti į pogrindį. Tačiau vyskupų globojama organizacija išliko ir išaugino nemažai katalikų intelektualų, pasiryžusių atremti kairiosios materialistinės ideologijos antpuolį.

Kitas tautininkų valdžios represijų objektas – Teologijos-filosofijos fakultetas, vaizdžiu J.Ereto posakiu, buvęs Vakarų kultūros tvirtove ant dviejų pasaulių (Rytų ir Vakarų) ribos. Atsirado kaip kompromiso tarp valstybės ir Bažnyčios rezultatas, nors iš pradžių katalikų intelektualai siekė atskiro katalikų universiteto, suvokę, jog kuriamame vyraus kairieji. Fakultetas įteisintas universiteto įkūrimo akte, tačiau galutinis kompromisas pasiektas po kelių mėnesių – 1922 m. balandžio 12 d.

Fakultetui, turinčiam 22 katedras, nestigo profesorių, o štai Humanitarinių mokslų fakultetas profesorius kvietėsi iš užsienio. Jame iš karto visi dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Iš pradžių daugiausia dėstė senosios ir viduriniosios kartos profesoriai (kun. J.Mačiulis-Maironis, P.Būčys, A.Grigaitis, S.Šalkauskis, J.Eretas, kun. M.Reinys, P.Kuraitis, A.Maliauskis). Ketvirtajame dešimtmetyje prisidėjo ir jaunieji, baigę tą patį fakultetą, – K.Pakštas, Z.Ivinskis, J.Ambrazevičius, A.Maceina. Studentų nuolat daugėjo, ir 1930 metais jau buvo 427 studentai. Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame vyravo kairiosios orientacijos, rusiškos mąstysenos profesoriai, Teologijos–filosofijos fakultetą laikęs varžovu, pritariant valdžiai, nuolat ieškojo dingsčių jo veiklai apriboti. To ketino imtis kairiųjų valdžia, tačiau nespėjo, bet lygiai to paties siekė ir tautininkų valdžia. Palanki proga pasitaikė 1930 metais, kai pakeitus universiteto pavadinimą ir ėmusis bendrų reformų, nepaisant konkordato su Vatikanu, pradėtas fakulteto veiklos ribojimas: katedrų sumažinta iki 17, vyresniojo mokslinio personalo narių - nuo 37 iki 19. Tuo pačiu sumažėjo ir studentų (norintys stoti į šį fakultetą iš anksto buvo perspėjami, kad negaus darbo vietų gimnazijose). O jau diplomuotiems lituanistams ir istorikams atsakyta teisė dėstyti Lietuvos gimnazijose. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos episkopatas 1931 m. spalio 9 d. nutarė įsteigti Lietuvos katalikų universitetą (oficialiai įkurtas 1932 m. rugpjūčio 5 d.), buvo paskirtas rektorius (vysk. M.Reinys), tačiau realiai universitetas nepradėjo veikti – jo atidarymą sutrukdė tautininkų valdžia. Be to, tautininkams atsisakius ketinimų likviduoti Teologijos–filosofijos fakultetą, Katalikų Bažnyčios vadovybė irgi nebesispyrė. Ši katalikų ir laicistų kova švietimo srityje baigėsi lygiosiomis, tačiau ketvirto dešimtmečio antros pusės intelektualiniame gyvenime katalikai turėjo neabejotiną persvarą – kaip tik baigusieji Teologijos-filosofijos fakultetą nulėmė Lietuvos intelektualinę atmosferą, kitas dalykas, ar savo pasaulėžiūroje jie išsaugojo svarbiausius katalikiškosios doktrinos principus.

Kita reikšminga katalikų mokslo įstaiga – Lietuvių katalikų mokslo akademija, įkurta 1922 m. spalio 22 d., nors jos ištakos siekia 1907 metus, kai kun. A.Dambrauskas-Jakštas pradėjo leisti mėnesinį žurnalą „Draugija“, subūrusį katalikų intelektualus. 1908 metais draugijoje kilo sumanymas (jo autoriai prel. A.Dambrauskas-Jakštas ir vysk. P.Būčys) įkurti katalikų mokslo akademiją. Pirmuoju LKMA pirmininku išrinktas vysk. J.Skvireckas, vicepirmininkais – S.Šalkauskis ir P.Dovydaitis. Nuo 1926 metų pirmininku buvo prel. A.Dambrauskas-Jakštas, o po jo mirties - prof. S.Šalkauskis.

LKMA išsikėlė uždavinį telkti lietuvius, baigusius aukštąsias mokyklas, kelti tautos mokslinį lygį ir krikščioniškąją kultūrą. Buvo sudarytas stipendijų fondas (42,5 tūkst. dolerių) moksliniam darbui užsienio universitetuose. LKMA kas treji metai (1933, 1936, 1939) šaukė suvažiavimus, buvo skaitomi pranešimai. Išėjo vienas tomas suvažiavimo darbų. LKMA turėjo biblioteką su dvylika tūkstančių knygų. Buvo kaupiama archyvinė medžiaga žymių lietuvių biografijoms – dalį jos panaudojo P.Dovydaitis „Lietuvių enciklopedijoje“, o po Antrojo pasaulinio karo – išeivijos mokslininkų leidžiamoje serijoje „Užgesę žiburiai“. Akademijos veikloje dalyvavo K.Pakštas, J.Brazaitis, vysk. M.Reinys, istorikai Z.Ivinskis, A.Šapoka, lituanistai A.Sennas, A.Salys, filosofai A.Maceina, J.Girnius.

Jaunųjų katalikų inteligentų veikla

Pirmasis požymis, kad ateina nauja katalikiškosios inteligentijos karta – 1931 metais J.Keliuočio, įsteigto kultūrinio savaitraščio „Naujoji Romuva” pasirodymas. J.Keliuotis laikytas S.Šalkauskio mokiniu, studijavo Prancūzijoje tos šalies literatūrą, buvo sužavėtas prancūzų kultūros įvairovės, spalvingumo ir dinamizmo. Grįžo į tėvynę kupinas ryžto ir Lietuvą paskatinti siekti kultūrinio aktyvumo bei ieškoti savitumo. Jo įkurtas laikraštis ir buvo skirtas šiam tikslui siekti. Laikraštis išpažino katalikiškąją ideologiją, tačiau politiniu atžvilgiu laikėsi neutraliai.

Kita sėkminga šių intelektualų akcija – dienraščio „XX amžius” pasirodymas. Naujo tipo katalikiško savaitraščio idėją iškėlė kun. S.Yla, grįžęs iš kelionės po Vakarų Europą ir apie tai diskutavęs su tais pačiais intelektualais. Tuo metu valdžia uždarė vienintelį katalikišką dienraštį „Rytas“, todėl paskubėta šia proga pasinaudoti. Vos per dešimt dienų buvo sudaryta „XX amžiaus“ redakcija, redaktoriumi paskirtas kun. J.Prunskis (vėliau redaktoriumi tapo I.Skrupskelis), o redakcijos nariais - daugiausia dėstę Teologijos-filosofijos fakultete J.Ambrazevičius, J.Girnius, P.Dielininkaitis, Z.Ivinskis, A.Maceina, J.Keliuotis, I.Skrupskelis, kun. S.Yla. Neįsivėlęs į partines kovas dienraštis buvo sutiktas labai palankiai (prie jo populiarumo savo straipsniais prisidėjo ir S.Šalkauskis) – 1939 metais jo tiražas siekė jau 100 tūkstančių egzempliorių.

„Naujoji Romuva“ pasitarnavo dar reikšmingesniam jauniausiosios kartos žingsniui - deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“ paskelbimui. Jos pasirodymą nulėmė ne tik atgrasus tautininkų režimas, bet ir, jaunųjų intelektualų nuomone, Bažnyčios konservatyvumas, dažnai tampąs santykių su valstybe komplikacijų priežastimi. Pagrindinėmis prieštaravimų tarp katalikų ir nekatalikų (kairiųjų, bet taip pat ir tautinės idėjos šalininkų) priežastimis ir ketvirto dešimtmečio antroje pusėje liko civilinės metrikacijos nebuvimas ir privalomas tikybos mokymas mokykloje. Teigta, kad tai diskriminuoja netikinčiuosius: jie negalėjo oficialiai įteisinti savo santuokos ir vaikų, nereligingi moksleiviai turėjo lankyti tikybos pamokas norėdami būti perkelti į aukštesnę klasę. Jauniesiems katalikų intelektualams skaudžiausia galutinė šio Katalikų Bažnyčios „nesukalbamumo“ pasekmė buvo tautos susiskaldymas.

Grupė jaunų katalikų intelektualų, nuo 1935-ųjų spalio nuolat susitikinėjusių pas K.Pakštą, prof. I.Skrupskelį ar A. Maceiną ir aptarinėjusių Lietuvos valstybės ir visuomenės situaciją, 1936 metų vasarį parengė kompromiso variantą. Tekstas, pavadintas deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą”, buvo išspausdintas „Naujojoje Romuvoje” 1936 m. vasario 23 d. Deklaraciją pasirašė 16 gerai žinomų katalikų intelektualų (K.Pakštas, J. Ambrazevičius, P.Dielininkaitis, J.Grinius, J.Grušas, Z.Ivinskis, J.Keliuotis, A.Maceina, I.Malinauskas, P.Mantvydas ir kt.). Tarp jų nebūta nė vieno kunigo.

Deklaracija – tai jaunosios katalikų intelektualų kartos noras pristatyti save ir kartu ramiu akademiniu tonu dvelkiąs, todėl neleidžiąs įžiūrėti kokios nors politinės jėgos užsakymo, raginimas imtis reformų, visų pirma politinių. Deklaracijos autoriai ragino sušaukti Seimą, nes tik parlamentas laikytinas pagrindine kiekvienos teisinės valstybės institucija. Tačiau, kitaip nei ankstesni, šis Seimas neturi imtis pasaulėžiūrinių problemų spendimo.

Vietoj liberalistinės demokratijos deklaracijos autoriai siūlė „organiškąją“ demokratiją. Kriterijus joms atskirti – individo ir asmens perskyra. Individas - tai žmogus savo ekonominėje veikloje, o asmuo - tas pats žmogus dvasinėje erdvėje. Individų ekonominė veikla skirta bendrajam gėriui siekti, o asmens laisvę turėtų saugoti kultūrinė autonomija, garantuojanti asmens pasaulėžiūrinę laisvę ir galimybę nepriklausyti jokioms Bažnyčioms.

Pasaulėžiūrinėms ir tautinėms problemoms spręsti jie siūlė įgyvendinti kultūrinės autonomijos idėją, reiškiančią žmonių galimybę jungtis į įvairaus tipo bendruomenes: pasaulėžiūrines, profesines, tautines. Tai padėtų išspręsti ir religijos mokymo problemą. Savo straipsniuose vienas deklaracijos signatarų K.Pakštas propagavo JAV švietimo modelį, pagal kurį kiekvienai pasaulėžiūrinei bendruomenei valstybė turėtų suteikti teisę pačiai steigti savo mokyklas. Valstybė kiekvienai konfesijai, ideologinei ir tautinei grupei skirtų paramą proporcingai pagal jų dydį. Ideologiniams ir kultūriniams reikalams tvarkyti tektų sukurti vyriausiąją kultūros valdybą.

Savivaldos idėja įgyvendinama ir ekonomikos srityje (korporacijos). Korporacijos, kaip tarpinės institucijos tarp individo ir valstybės, turėtų kurtis savanoriškai. Taip jos leistų ginti asmens laisvę ir tuo pačiu sudarytų sąlygas individui įvykdyti savo, kaip visuomenės nario, pareigas.

Dabar, po daugelio metų, akivaizdus tokių svarstymų paviršutiniškumas, kai visuomenės problemų sprendimas suvedamas į konstitucinį ir teisinį lygmenį, kai nepastebima, kad principai, kuriais vadovautųsi „organiškoji” demokratija, jau savaime būtų pasaulėžiūriniai, t.y. kiltų iš tam tikros ideologijos, kuri negali būti priimtina visiems. Be to, nelabai suvokiama, kaip ši valstybės ir visuomenės vizija, išstumdama Katalikų Bažnyčią iš viešojo gyvenimo, derinasi su katalikiškąja doktrina.

Remiantis neabejotinai programiniu J.Keliuočio straipsniu 100-ame „Naujosios Romuvos” numeryje, galima atskleisti svarbiausius jauniausiosios katalikų inteligentų kartos pasaulėžiūros principus.

Pirmiausia krenta į akis straipsnyje nuolat minimas žodis „tauta“: lietuvių tauta, lietuvių tautos genijus, tautinė civilizacija ir t.t. Dažnai sutinkami ir žodžiai „Europa“, „europietiškas“, „modernus“. Tai raktiniai tiek straipsnio, tiek ir visos jaunųjų katalikų programos žodžiai. „Naujosios Romuvos“ programa yra tokia: pirma, tauta turi „aliarminiu greitumu pasivyti Vakarus“, jei nori išsilaikyti ir sukurti savo tautinę civilizaciją, savarankišką tautinę kultūrą; antra, reikia kovoti dėl naujosios literatūros ir meno; trečia, „Naujosios Romuvos“ skaitytojai „turi tapti europiškos kultūros piliečiais“; ketvirta, tautai būtina išsiugdyti „europietišką dinamišką veiklumą“, „eiti drauge su modernišku gyvenimu“, „kovojant tik su jo iškrypimais“ („alsuoti dabarties ritmu“), semtis kultūros iš tolimesnių kraštų vengiant rusų ir vokiečių, sukurti visiškai originalią tautinę kultūrą.

Visiškai suprantamas noras kurti konkuruoti Europoje pajėgią tautinę lietuvių kultūrą. Tačiau kyla klausimas, bet kokią vietą J.Keliuotis skiria katalikybei, kuri yra svarbiausias lietuvių kultūros sandas? Gal jai telieka būti tik lietuvių tautos geopolitinės orientacijos veiksniu? Anot romuviečių, senoji inteligentija orientavosi į Rusiją: jaunystėje visiškai susigyvenę su ja, ir dabar „gyvena Petrapilio, Maskvos ir Sibiro kultūros nostalgija“, dalis linkę į Vokietiją. O „Naujosios Romuvos“ idealą turbūt galima būtų taip nusakyti: Lietuva – kaip savo originalią kultūrą puoselėjanti sudėtinė Vakarų Europos dalis. Pasak romuviečių, modernumas ir katalikiškumas neprieštarauja vienas kitam, katalikybė laikytina civilizacijos kūrimo įrankiu, ji „racionalizavo, suintensyvino... žmogaus kūrybines jėgas. (...) askezės priemonėmis apvaldė... barbarų laukinę energiją“ („kai tik nutolstama nuo krikščionybės, tuoj pat patenkama į barbariškumo sūkurius“), pagimdė religinės tolerancijos fenomeną, sutramdė keršto ir neapykantos pasireiškimus. Todėl ir Lietuva, „aliarmuojančiu greitumu“ kurdama savo tautinę kultūrą ir perimdama Vakarų laimėjimus, neišduos savo katalikiškos prigimties. Deja, vargu ar jaunieji katalikai intelektualai buvo visiškai teisūs dėl modernizmo ir katalikybės harmonijos: kiek daug Europoje būta (ir esama) racionalizmo be Kristaus, tolerancijos indiferentizmui ir moraliniam išsigimimui ir tokių civilizacijos apraiškų, kurioms nė vienas katalikas neturėtų pritarti.

Nostalgiškai gražus buvo XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių katalikų intelektualų optimizmas dėl Europos. Deja, XXI a. pradžioje jam jau nebėra pagrindo. Mes jau nebegalime beatodairiškai perimti visko, kas ateina iš Europos. Jau seniai nebėra vienos Europos: yra morališkai pakrikusi Europa ir Europa, besistengianti išsaugoti paskutinius krikščioniškosios moralės likučius, R.Butiljonės Europa ir jo oponentų Europa. Tad turime rinktis.

© 2004 "XXI amžius"