Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija ir dabartis
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Nuomonės
Susitikimai
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuvos sūnus, garsinantis tėvynės vardą pasaulyje

Akademikas Zigmas Zinkevičius

2005 m. sausio 4 d. Lietuvos mokslų akademija minėjo savo iškiliojo nario akademiko Zigmo Zinkevičiaus aštuoniasdešimties metų sukakties jubiliejų. Ta proga Mokslų akademijos Konferencijų salėje vyko vadinamieji Akademiniai skaitymai, jubiliatas padarys įdomų pranešimą „Iš studijų apie krikščionybės ištakas Lietuvoje: Rytų apeigų krikščionybė“. Šiandien, sausio 5-ąją, Vilniaus universiteto Baltojoje salėje bus atidaryta paroda „Akademikui Zigmui Zinkevičiui 80“.

Akad. Z.Zinkevičius gimė Juodausių vienkiemyje, netoli Ukmergės. Šio miesto gimnazijoje įgytos žinios atvėrė jam kelią į Vilniaus universitetą, kuriame dirbo ir studijavo lituanistikos mokslus 1945–1950 metais. Jau studijų metu ryškėjo jo, kaip būsimo mokslininko, pašaukimas, didelis darbštumas bei principingumas, akiračio platumas bei analitinis mąstymas. Baigęs universitetą, studentams dėstė dialektologiją – lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo mokslą. 1966 metais išleido „Lietuvių dialektologiją“, kurioje pateikta lyginamoji lietuvių kalbos tarmių fonetika ir morfologija, 75 tarmių fonetinių duomenų žemėlapiai. Ši dėstytojo Z.Zinkevičiaus knyga pažymėta valstybine premija.

1956–1962 ir 1964–1968 metais Z.Zinkevičius dirbo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu, 1973–1988 metais – Lietuvių kalbos, 1988–1989 metais - Baltų filologijos katedrų vedėju. 1967 metais jam buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis, 1969–aisiais – profesoriaus vardas, 1987 metais jis tampa Lietuvos mokslų akademijos narys.

Besidomintiems lituanistika, jau be minėtos „Lietuvių dialektologijos“, žinoma jo šešiatomė „Lietuvių kalbos istorija“, taip pat knygos „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“, „Iš lietuvių istorinės akcentologijos“, „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVIII a. pradžioje“, „Kazimieras Būga“ ir kt. Jubiliatas organizavo ir lituanistinių kalbos vadovėlių aukštosioms mokykloms parengimą ir leidimą, pats parašė nemažai šios tematikos vadovėlių, kaip antai, „Kalbotyros pradmenys“, „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ ir kt.

Akad. Z.Zinkevičiaus darbai, jo skleistos mintys dar sovietinės okupacijos metais atliko nepaprastai didelį vaidmenį kovojant su rusinimu, palaikant lietuvišką tautinę savimonę, skatinant ypač jaunimą domėtis savo kalbos, krašto istorija. Ne tik domėtis, bet ir didžiuotis savo tauta, savo dvasine kultūra, jos svarbiausiu elementu - turtinga skambia kalba.

Šis laikotarpis ir mane sieja su Z. Zinkevičiumi. Ir ne todėl, kad esame bendravardžiai. Z. Zinkevičius buvo mūsų, lituanistų studentų, dėstytojas Vilniaus universitete, kartu su kitais mūsų iškiliaisiais dėstytojais Juozu Balčikoniu, Juozu Pikčilingiu, Jurgiu Lebedžiu, Meile Lukšiene, Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite, kurie savo paskaitomis, savo žodžiu dažnai primindavo būsimų lituanistų mokytojų pareigą saugant lietuviško žodžio dvasią, ragino labiau domėtis savo šaknimis, garbinga Lietuvos istorija. Mes jutome šių, kad ir dažnai netiesiogiai pasakytų žodžių prasmę, rūpinomės leidimais patekti į vadinamuosius spec. fondus, kad galėtume ten paskaityti ar nusirašyti nesuklastotą prieškario Maironį, Vaižgantą, išspausdintus to meto periodikoje mums rūpimus straipsnius, dirbome, mokėmės, svajojome apie laisvą Lietuvą, ne vienas įsitraukėme į pogrindinius antisovietinius jaunimo būrelius. Ir dabar pagalvoju, kaip svarbu turėti tą jaunatvišką siekį, ypač mokyklos slenkstį peržengiančiam jaunimui ir studentui, vedantį į gyvenimo prasmės geresnį suvokimą, į pozityvių žinių troškulio patenkinimą, į dvasinio gyvybingumo išsaugojimą, rengiantis tapti tikrais Lietuvos kūrėjais, jos darbininkais. Tuos idealizmo sparnus tuomet stiprino ir dėstytojo Z. Zinkevičiaus paskaitos. Smagu pažymėti, kad jis daug prisidėjo mūsų kurse rengiant gerus savo dalyko mokovus – lituanistus. Tai - Valentinas Ardžiūnas, Adolfas Gurskis, Albertas Ružė, Juozas Aputis, Jonas Jackevičius, Henrikas Kubilius, Leopoldas Stanevičius, Genutė Šeduikytė, Elena Skaudvilaitė, Marytė Eidukevičiūtė, jau a.a. Algis Vaitkus, Henrikas Valeika bei kt. Ir aš galiu didžiuotis, kad buvau akad. Z. Zinkevičiaus mokinys, bendraujantis su juo ir dabar.

Apie akad. Z.Zinkevičių, tą darbščiąją lietuviškojo mokslo bitutę, apie jo kūrybinę veiklą būtų galima dar daug rašyti. Tiesa, nemažai ir prirašyta. Dar reikia priminti kitą jo produktyvaus gyvenimo tarpsnį: 1995–1996 metais jis užėmė labai atsakingas pareigas – dirbo Lietuvių kalbos instituto direktoriumi. Tos pačios pareigos vedinas, akad. Z.Zinkevičius sutiko būti Lietuvos švietimo ir mokslo ministru aštuntojoje po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybėje. Apie tai jis rašo savo knygoje „Kaip aš buvau ministru“: „Gerai suvokiau man siūlomų pareigų svarbą ir mano sutikimo atveju prisiimamą didelę atsakomybę. Juk norima man patikėti sritį, kuri lems Lietuvos ateitį. Kokia bus mokykla, tokia išaugs ir jaunoji karta – Lietuvos ateitis. Aiškiai jutau du svarbiausius ir labai pribrendusius pertvarkos uždavinius: 1) būtinai reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų ne Sovietų Sąjungos, bet Lietuvos piliečius, gimtojo krašto patriotus, 2) skubiai sustabdyti lietuvių nutautinimą per mokyklas Pietryčių Lietuvoje, kur lietuvybė jau kabojo ant plauko. Šių dviejų neatidėliotinų uždavinių vykdymas, pasakyčiau, didžiųjų tautos skaudulių gydymas, tebebuvo bemaž nepradėtas. Jų vykdymo ir turėjau pirmiausia imtis“. Naująjį Lietuvos švietimo ir mokslo ministrą bei jo darbo programą sveikinome visi, kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis.

Z.Zinkevičius Lietuvos švietimo ir mokslo ministro pareigas ėjo nuo 1996 m. gruodžio 10 d. iki 1998 m. kovo 25-osios. Matėme jo gražius darbo vaisius. Čia nenoriu minėti apie jo išdavimą. Ministrą išdavė jo aplinkos žmonės.Tegul būna tų žmonių, dažnai viešai deklaruojančių savo krikščioniškas pažiūras, sąžinės reikalas. Tik pridursiu, kad akad. Z.Zinkevičius, turėdamas krikščioniško gyvenimo nuostatą, kurį laiką vadovavo ir pačiai Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Mano buvusio Mokytojo Z.Zinkevičiaus nuopelnai Lietuvai ir jos mokslui yra labai ryškūs. Jis – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių mokslų akademijos akademikas, profesorius, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, taip pat Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos, Norvegijos mokslų akademijos ir Latvijos mokslų akademijos narys, Latvijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, Herderio premijos laureatas, 28 knygų ir per 500 straipsnių lietuvių bei užsienio kalbomis autorius.

Tai štai toks tas Lietuvos užaugintas sūnus, ukmergiškis, savo veikla ir mokslo darbais garsinantis pasaulyje savo motinos – Lietuvos vardą.

Sveikiname garbųjį akademiką, švenčiantį garbingo gyvenimo jubiliejų. Linkime kuo geriausios sveikatos, laimingų Naujųjų metų, Dievo palaimos gyvenimo žingsniams gražiai darbuojantis Lietuvos labui.

Zigmas Tamakauskas
Kauno miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys,
Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus švietimo
ir kultūros sekcijos pirmininkas

Gerbiamas Akademike Z.Zinkevičiau,

Žmogus gražus, kai savo darbu
puošia Žemę,
Žmogus gražus, kai vertina kitus,
Kai savo širdį, jautrią ir neramią,
Kitiems dalina lyg lietaus lašus.
                                                         (A.Baltakis)

Nuoširdžiai sveikiname Jus gražaus ir brandaus jubiliejaus proga. Jūsų darbai neįkainojami Lietuvos ir viso pasaulio mokslui. Džiaugiamės, kad esate šalia, kad esate su mumis.

Linkime, kad sveikata gyvenime lydėtų, niekada nestigtų kūrybinės energijos, puikios nuotaikos ir optimizmo, kad visada Jums būtų gera ir džiugu...

Su pagarba –

Prof. dr. Vincentas Lamanauskas
Lietuvos krikščioniškosios
demokratijos partijos pirmininkas

Angelė Raudienė
Lietuvos krikščioniškosios demokratijos
partijos valdybos pirmininkė

© 2004 "XXI amžius"