Vokiečių nostalgija
Petras KATINAS
Dar prieš pusmetį Vokietijos prezidentas Horstas Keleris viešai pripažino, kad vokiečiai privalo susitaikyti su mintimi, jog gyvenimo lygio skirtumas tarp rytinių ir vakarinių Vokietijos žemių tapo realybe. Iš tiesų gana negatyvios ekonominės problemos, dėl kurių sekė gana nepopuliarios, bet neišvengiamos reformos socialinėje srityje, jau sukėlė didelį nepasitenkinimą. Vis daugėja masinių protesto demonstracijų, o per rinkimus balsuojama prieš dabartinės valdančiosios koalicijos partijas socialdemokratus ir žaliuosius. Po prezidento H.Kelerio pareiškimo dauguma laikraščių ėmė skelbti apie akivaizdų šalies skilimą į dvi dalis rytinę ir vakarinę. Kitaip tariant, į buvusią Vokietijos Federacinę Respubliką (Vakarų Vokietiją) ir vadinamąją nuėjusią praeitin komunistinę Vokietijos Demokratinę Respubliką. Ir tuo nereikia stebėtis. Juk tos planuojamos socialinės reformos labiausiai palies buvusios Rytų Vokietijos gyventojus, kurie iki šiol neatsisako socialistinės planinės ekonomikos įvaizdžio palikimo ir 40 metų trukusio komunistinio režimo stabilumo. Be to, jie piktinasi, kad vakariečiai juos tebelaiko tarsi antrarūšiais piliečiais, kuriuos beviltiškai sugadino komunistinio režimo laikotarpis. Pažymėtina, jog apie buvusią Berlyno sieną su tam tikra nostalgija prisimena ne tik rytiečiai (osiai), bet ir vakariečiai (vesiai). Apie tai skelbia sociologinės agentūros Fors surengtų apklausų duomenys. Pagal juos, į klausimą, ar būtų geriau, kad vėl atsirastų siena tarp Rytų ir Vakarų, teigiamai atsakė 12 proc. buvusių Rytų Vokietijos gyventojų ir 24 proc. vakariečių. Tik 27 proc. rytinių vokiečių teigia, kad po susijungimo ėmė gyventi geriau. Vakarų Vokietijoje taip manančiųjų yra 41 proc.
Tai, kad socialinės reformos dar neseniai visko pertekusioje Vokietijoje darosi neišvengiamos, rodo keliantis vis didesnį susirūpinimą nacijos senėjimas. Tas procesas darosi grėsmingas, nes pirmiausia pensijų fonde atsiranda vis daugiau skylių ir nėra kuo jų užkamšyti. Todėl norom nenorom teks mažinti pensijas, kurios dabar siekia 70 proc. vidutinio uždarbio, taip pat didinti pensinį amžių (65 metai vyrams ir moterims).
Nacijos senėjimas daro labai rimtą įtaką visai socialinio aprūpinimo sistemai, prie kurios vokiečiai jau įpratę. Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis mato vienintelę išeitį iš susidariusios situacijos daugiau dirbti. Daugelis vokiečių jau pamiršo savo tradicinį darbštumą, kuriuo pagrįstai didžiavosi prieš visą pasaulį.
Permainų dvelksmą pirmiausia jau pajuto Vokietijos bedarbiai, kurių didžioji dalis tiesiog parazitavo tokia iš esmės lengvabūdiška Vokietijos valdžios socialine politika. Iki šiol vokiečių bedarbiai gaudavo net 70 proc. savo darbo užmokesčio vadinamąsias bedarbių pašalpas. Tas pašalpų mokėjimas tęsėsi daugelį metų ir tinginiai, nieko nedirbdami, galėjo puikiai gyventi. Pasiteisinimas buvo labai paprastas neranda darbo, atitinkančio jų kvalifikaciją. Dabar sėdėti namuose nieko neveikiant taps nenaudingu užsiėmimu. Tie, kurie atsisakys dirbti pagal siūlymus, gaus gerokai mažesnes bedarbių pašalpas.
Pasak kanclerio G.Šrioderio, socialinė sistema privalo tapti skaidri. Pirmiausia būtina turėti ir atsižvelgti į tikslius duomenis, kas, kiek ir už ką gauna socialines išmokas. Iš tiesų tos socialinės išmokos Vokietijoje tiesiog dusina šalies biudžetą. Juk faktiškai tos socialinės lengvatos taip išpūstos, jog daugeliui sąžiningai dirbančių ir dar nepraradusių pilietinės atsakomybės vokiečių sunkiai pakeliamos. Pavyzdžiui, gali net 20 metų būti studentu ir gyventi be didelių rūpesčių. Taip pat ir parazituojančioms vienišoms motinoms, auginančioms vaikus. Žinoma, nieko nedirbant ir už valstybės pinigus. Dabar tokie auksiniai amžinųjų studentų ir motinų gegučių laikai greitai baigsis.
© 2004 "XXI amžius"
|