Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija ir dabartis
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Literatūra
Nuomonės
Susitikimai
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sektinas inžinieriaus Vladislovo Marciuškos pavyzdys

„Miežiškiai“ – inžinieriaus V.Marciuškos bei talkininkų sutelkto ir įtempto trejų metų darbo rezultatas

Leidinių, skirtų Panevėžio rajono valsčių (seniūnijų) bei parapijų istorijoms, eiles papildo 2003 metais pasirodžiusi Vladislovo Marciuškos ir dr. Jono Šukio parengta 240 puslapių knyga „Miežiškiai“. Pratarmėje atskleidžiamas knygos gimimas – tai panevėžiečio inžinieriaus V. Marciuškos, užsidegusio kraštotyrininko aistra, medžiagos rinkimas, talkininkų sutelkimas ir įtempto trejų metų darbo rezultatas: devynių autorių 20 straipsnių (daugiausia straipsnių parašę parengėjai: V. Marciuška – dešimt bei straipsnio „Švietimas“ bendraautoris ir J. Šukys – penkis straipsnius bei pratarmę).

Knygoje apžvelgiama Miežiškių seniūnijos istorija (J. Bartulis, p. 5–19), apylinkės kraštovaizdis (V. Marciuška, p. 20–36), nagrinėjama Miežiškių tarmė, miestelio vardo bei kaimų pavadinimų kilmė, pavardės (J. Šukys, p. 37–50), supažindinama su papročiais, buitimi (V. Marciuška, p. 51–57), pateikiama žinių apie senuosius archeologinius radinius (J. Šukys, p. 60–63), rašoma apie baudžiavą ir laikotarpį ją panaikinus, šio krašto devynis dvarus, du palivarkus, apie bajorus Komarus ( V. Marciuška, p. 64–75). Knygoje nestokota dėmesio Pirmojo pasaulinio karo įvykiams ir Nepriklausomybei, Antrajam pasauliniam karui ir pokario laikotarpiui: partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams, rezistentams, kolektyvizacijai (kolūkiams, tarybiniams ūkiams), miežiškėnų dalyvavimui sąjūdyje (V. Marciuška, p. 76–145). Rašoma ir apie nūdienos Miežiškius (J. Bartulis, V. Marciuška, p. 146–151). Nemažas dėmesys skirtas Miežiškių parapijos istorijai (J. Jasėnas, p. 152–164), švietimui (V. Cemnolonskienė – Masilionienė, R. Gailiūnas, R. Taraškevičienė, V. Marciuška, p. 165–191), bibliotekoms (V. Karklytė, p. 192–194), kultūriniam gyvenimui (V. Bertulienė, p. 195–206), sveikatos apsaugai, paštui (V. Marciuška, p. 207–211). Pristatyti žymūs miežiškėnai, 48-ių aukštąjį mokslą baigusiųjų sąrašas su svarbiausiais faktiniais duomenimis, pristatyti 52 inžinieriai, trylika medikų, aštuoni teisininkai, 21 ekonomistas, finansininkas, aštuoni agronomai, veterinarai ir zootechnikai, du karininkai, keturi meno, žiniasklaidos darbuotojai; minimi ir aukštojo mokslo nebaigę, tačiau tam tikrose srityse daug pasidarbavę miežiškėnai (V. Marciuška, p. 212–230). Knygos pabaigoje – duomenys apie autorius, reziumė lietuvių bei anglų kalbomis, Miežiškių seniūnijos įstaigos: adresai ir telefonai.

Knyga gausi iliustracijų: 148 nuotraukos (48 spalvotos), penkios faksimilės (p. 14–15, 69, 152), du žemėlapiai (p. 7, 29). Tekstai papildomi dokumentų nuorašais ar jų faksimilėmis, autorių sudarytomis lentelėmis.

Pratarmėje apgailestaujama, kad knygoje „nėra platesnės miežiškėnų dvasinio ir materialinio gyvenimo analizės“, nes ją galėtų atlikti tik specialistai. Reikia pažymėti, kad autorių surinkta gausi medžiaga, prakalbinti gyvenę ar tebegyvenantys Miežiškiuose (įvardyta per pusšimtis įvairių talkininkų), – tai svarus, išliekamąją vertę turįs indėlis istorijai.

Knyga reikšminga ir Panevėžio vyskupijai – čia pirmąsyk plačiau pateikta Miežiškių parapijos istorija: medinė koplyčia pastatyta dvarininko Pšecičevskio 1782 metais (Miežiškiai priklausė Subačiaus ir Raguvos parapijoms), 1909 metais įkurta savarankiška Miežiškių parapija, 1908–1920 metais pastatyta nauja neogotikinė mūrinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurią 1921-aisiais konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Lentelėje išvardyti Miežiškių parapijoje praėjusiame šimtmetyje dirbusieji kunigai (p. 164). Iš dvylikos dvasininkų, ilgiausiai klebonavęs kun. Kostas Balsys (nuo 1964 m. dirba ir šiandien, apie jį rašyta „XXI amžiuje“), 14 metų (1915–1929) dirbo kun. Antanas Paurys, užbaigęs bažnyčios statybos darbus; 13 metų (1902–1915) – kun. Tadas Pranaševičius, iš carinės valdžios gavęs leidimą ir pradėjęs mūrinės bažnyčios statybą; 11 metų (1953–1964) – kun. Petras Rauduvė, 1956 metais bažnyčioje atnaujinęs skulptūras, paveikslus, freskas, atlikęs įvairius remonto darbus; dešimt metų (1937–1947) – kun. Paulius Venckus, jo rūpesčiu iš Vokietijos buvo užsakyti vargonai, bažnyčia dekoruota. Taip pat apžvelgtos parapijos ribos, primintas iš Miežiškių parapijos kilęs, peržengęs 90 metų slenkstį Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios altarista, Utenos miesto garbės pilietis kun. Juozapas Bagdonas (apie jį rašyta „XXI amžiuje“). Minimi su parapija glaudžiai susieti išugdyti ir dar tebeugdomi klierikai.

Šiame laikotarpyje, kai mes vis dairomės ir mėgstame kitus kaltinti už neveiklumą – knyga „Miežiškiai“ puikus pavyzdys, ką gali nuveikti vienas asmuo, mylįs savo kraštą, jeigu jam rūpi gražios ir kilnios idėjos, jeigu jis jomis gyvena...

Dr. Aldona Vasiliauskienė

© 2004 "XXI amžius"