| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Žvelkime į ateitį, gyvenkime šia diena, negąsdinami praeities šmėklų
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus teigia kol kas nevertinąs naujojo Seimo bei Vyriausybės teigiamai arba neigiamai ir pabrėžia priimąs buvusiajai nomenklatūrai valdžią suteikusį rinkėjų apsisprendimą kaip įvykusį faktą. Vertindamas 2004 metus V.Adamkus interviu Eltai sakė linkįs Lietuvos žmonėms ir naujajai valdžiai daugiau teisingumo, pasitikėjimo valstybės institucijomis ir medžiaginio bei dvasinio gyvenimo pakylėjimo 2005 metais.
Praėjusiais metais Lietuva tapo ES ir NATO narėmis. Šis istorinis pasiekimas didina valstybės saugumą ir suteikia galimybę sparčiau kurti ekonominę bei socialinę gerovę. Ar, Jūsų manymu, naujoji šalies Vyriausybė pakankamai skaidri, tvari ir kompetentinga, kad veiksmingai pasinaudotų šia galimybe? Gerai nusakėte 2004 metais mums atsivėrusias galimybes. Jos teikia vilčių ir iš tikro gali būti įgyvendintos. Tačiau viskas priklausys nuo mūsų pačių. Tiek naujoji Vyriausybė, tiek Seimas vaidins svarbų vaidmenį įgyvendinant šias galimybes. Dar per anksti naująją valdžią vertinti teigiamai arba neigiamai. Visi esame vienodai atsakingi, kad minėtos galimybės būtų išnaudotos valstybės ir žmonių labui. Vienas pagrindinių mano linkėjimų 2005 metams - kad Vyriausybė ir Seimas parodytų Lietuvos žmonėms savo pajėgumą išnaudoti tas galimybes. Per Prezidento rinkimų kampaniją pabrėžėte, jog šios kadencijos Jūsų pagrindinis tikslas skirti kuo daugiau dėmesio socialinėms problemoms. Naujas Seimas išrinktas, Vyriausybė suformuota, tad ko artimiausiu metu ketinate imtis šio tikslo siekdamas? Nuo savo moralinio įsipareigojimo kreipti didesnį dėmesį į vidaus problemas bei prisidėti prie jų sprendimo neatsitraukiu ir jį vykdysiu. Esama sričių, kur iš Seimo lauktinos įstatymų pataisos arba nauji įstatymai, kurie būtų priimami atsižvelgiant į tam tikrus socialinius poreikius. Šiuo metu daug kalbama apie pensijas, naujus mokesčius. Tai kelia nerimą ir visuomenėje, ir atsakingose ūkio struktūrose, nes šie dalykai susiję su šalies ekonomikos būkle ir kiekvieno gyventojo asmenine gerove. Šioje srityje aktyviai talkinsiu Seimui ir Vyriausybei, stengdamasis, kad būtų atsižvelgta į gyventojų lūkesčius ir kad būtų matyti apčiuopiama pažanga. Neabejoju, kad esminės reformos reikalingos teisėsaugos srityje. Didesnio dėmesio taip pat reikalauja švietimo ir sveikatos apsaugos sritys. Čia bus galimybių gerinti padėtį, nes gausime pinigų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Niekas negalės teisintis, kad nėra lėšų - esą trūkumai aiškūs, bet stinga galimybių dirbti. Atvirkščiai - galimybių yra, pinigų yra, reikalingas tik ryžtas ir gebėjimas tomis galimybėmis pasinaudoti. Man ypač rūpi mokyklos reforma. Ji nebaigta, reikėtų greičiau ją vykdyti. Problemų esama ir kitur - pavyzdžiui, žemės ūkio srityje. Žemės grąžinimo savininkams problema jau gerokai uždelsta, ji turi būti kuo greičiau išspręsta. Nuosavybės grąžinimas savininkams savaime išjudintų šalies ekonomiką. Galima būtų išvardyti daugybę socialinių ir ekonominių problemų. Į vidaus problemas kreipsime daugiau dėmesio, nes mūsų užsienio politikos tikslai jau yra įgyvendinti. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva tapo lygiateise tarptautinės bendruomenės nare ir kiekvieną dieną įgyja didesnį tarptautinį svorį. Tai liudija Lietuvos valstybės ir jos diplomatijos pripažinimą. Kokios didžiausios blogybės teisėsaugos srityje? Minėjote, kad reikia esminių reformų. Manau, į šį klausimą galima trumpai atsakyti pažvelgus į visuomenės apklausų rezultatus. Visuomenės nuomonės tyrimai liudija, kad pasitikėjimas teisėsauga yra kritęs žemiau vidurkio. Tai kelia didelį susirūpinimą, į šią aplinkybę turėtų atkreipti dėmesį teisėsaugos srityje dirbantys žmonės. Būtina atkurti žmonių pasitikėjimą teisėsauga. Kad pasitikėjimas ja stiprėtų, pirmiausia reikia vadovautis teisingumo, teisės viršenybės principais ir užtikrinti, kad jais būtų grindžiamas teismų darbas. Jei žlugs pasitikėjimas teismais ir teisingumu, tai, manau, mes prarasime viską. Prieškariu Baltijos valstybės sovietų buvo vadinamos limitrofais - pasienio sritimis, priklausomomis nuo metropolijos. Šiandien, nepaisant narystės ES ir NATO, dujos ir - po Jukos sužlugdymo - nafta mus laiko pririštus prie Rusijos. Dar viena kilpa lyg ir mezgasi aplink Kruonio hidroelektrinę. Ar ši energetinė priklausomybė neveda į politinę? Teoriškai svarstant - taip, gali vesti. Tačiau nemanau, kad esame patekę į tokią padėtį, kai pradeda smaugti politinė kilpa, kai kas nors mums ima diktuoti sąlygas. Iki tam tikro laipsnio esame nepriklausomi. Turime Ignalinos atominę elektrinę (IAE), kuri yra nemenkas mūsų energetikos šaltinis bei rezervas. Galime aprūpinti elektra savo kraštą ir net turime galimybių ją parduoti. Kruonis ir Elektrėnai - taip pat atskiri energijos šaltinai. Čia, esant reikalui, turėsime sustiprinti savo pozicijas. Vienas pirmųjų Lietuvoje sakiau, kad mūsų šalis turi išlikti branduoline valstybe. Šios savo nuostatos nekeičiu. Turime pradėti svarstyti trečiojo - moderniausio - branduolinio reaktoriaus statybą. Pasaulyje yra daug patirties turinčių ir investuoti norinčių privačių kompanijų. Taigi prieš antrojo reaktoriaus uždarymą 2009 metais turėtume pastatyti trečiąjį, kuris būtų pajėgus aprūpinti elektra visą Lietuvą ir eksportuoti elektros energiją į kitas valstybes. Reikia taip pat pradėti elektros tilto į Lenkiją statymo darbus. Jis atvers mums kelią į kitas Europos šalis ir suteiks tam tikrą energetinę nepriklausomybę. Elektros tiltas į Vakarus neleis išorės jėgoms mūsų šantažuoti. Jos negalės panaudoti savo išteklių Lietuvos interesus pažeidžiančiais politiniais tikslais. Dėl dujų ir kitų energijos išteklių galiu pasakyti, jog šiais laikais nė viena valstybė negali užsisklęsti ir neieškoti sau naudos - rinkų eksportui. Lietuva yra tokia rinka, ir mūsų Rytų kaimynė jos neatsisakys. Net aukštiems šalies pareigūnams pastaruoju metu viešai metami įtarimai dėl galimos jų priklausomybės nuo KGB. Ar tai tik politinės kovos burbulas, ar vis dėlto esama pagrindo nuogąstauti, kad liustracija Lietuvoje nemaža dalimi tebuvo akių dūmimas? Negalėčiau atsakyti, ar tai buvo daugiau, ar mažiau akių dūmimas. Liustracija, ko gero, nebuvo įgyvendinta taip, kaip galima būtų buvę tai padaryti, siekiant užversti tą istorijos puslapį ir niekada prie jo nebegrįžti. Manau, turėtume pradėti vertinti savo visuomenę tokią, kokia ji yra šiandien. Gyvenimas pats atsakys į neatsakytus klausimus. Aš asmeniškai žiūrėčiau į ateitį. Ateina nauji žmonės su visiškai sveikomis, naujomis idėjomis, nauja patirtimi. Manau, visa tauta turi remtis ta nauja patirtimi bei kurti savo ateitį, gyvendama šia diena. Taip bus sukurti tvirti pamatai Europos kokybės standartus atitinkančiam gyvenimui. Gyvenimui, kuriame nebus gąsdinimų praeities - sovietinio laikotarpio - šmėklomis. Gyvenkime vadovaudamiesi naujomis idėjomis ir šalindami vis dar pasitaikančias blogybes. Didžiausios blogybės kyla dėl neišspręstų socialinių problemų. Nukreipkime savo pastangas į tai, kad Lietuvos žmonės turėtų normalias, jiems priimtinas gyvenimo sąlygas. Kaip vertinate nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Dokumentų ir archyvų įstatymą, pagal kurį visi Lietuvoje saugomi KGB ir kitų sovietų slaptųjų tarnybų dokumentai įslaptinami septyniasdešimčiai metų? Turiu šiuo klausimu asmeninę nuomonę. Archyvai turi būti naudojami konkrečiais tikslais, jie neturi būti prieinami bet kam, užėjusiam iš gatvės, ir tarnauti savanaudiškiems poreikiams. Reikalinga jų priežiūra bei kontrolė. Kartu įstatymai turi užtikrinti, jog archyvai bus prieinami tyrinėtojams, istorikams, tam tikroms teisėsaugos įstaigoms. Vienareikšmiškai uždėti antspaudą 50, 70 ar 100 metų, kad niekas negalėtų archyvais naudotis, būtų neprotinga. Reikia aiškiai nustatyti, kas gali jais naudotis. Ši teisė turėtų būti suteikta tiems, kurie turi pagrindo ieškoti informacijos archyvuose. Sovietmečiu sėkmingai darę karjerą, baigę aukštąsias partines mokyklas bei geras medžiagines sąlygas abejotino skaidrumo verslu vėliau susikūrę asmenys eina aukštas pareigas dabartinėje valdžioje. Ar tai - nomenklatūros pavasaris? Atsakyti į šitą klausimą beveik neįmanoma, nes buvusiąją nomenklatūrą į valdžią atvedė ne kas kitas, o Lietuvos žmonės. Jiems tokia teisė suteikta, jie ja pasinaudojo. Tai buvo rinkėjų apsisprendimas. Kiekvienas vadovaujamės savo pažiūromis. Vieniems dabartinė padėtis priimtina, kitiems - ne. Aš tai priimu kaip įvykusį faktą - didžiosios dalies Lietuvos žmonių padarytą sprendimą. Man jis gali patikti ar nepatikti, bet kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra - turiu skaitytis su šiuo sprendimu. Prisidirbęs ministerijos sekretorius išsilaiko valstybės tarnyboje, kol neužsitikrina didelės pensijos. Brakonieriaujantis institucijos vadovas atsiperka viso labo papeikimu. Kyšininkavimu įtariami teisėjai išteisinami. Ar Jums kartais nesusidaro įspūdis, kad Lietuvoje svarbios pareigos, užuot didinusios pareigūno atsakomybę, ją mažina ir leidžia atsidurti nebaudžiamųjų rate? Atsakysiu trumpai ir aiškiai: tai, ką Jūs paminėjote, yra nepriimtina ir nepateisinama. Reikia visomis išgalėmis nuo tokių dalykų atsiriboti. Negali būti jokių išimčių ir privilegijų visų lygių tarnautojams. Modernioje, teisingumo ir teisėtumo paisančioje valstybėje tokie dalykai negali būti toleruojami. Kito atsakymo negali būti. Kaip Jums atrodo - praėjusiais metais teisingumo Lietuvoje padaugėjo ar sumažėjo? Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms ir naujajai valdžiai 2005 metais? Padaugėjo ar sumažėjo - tai jau gryna statistika. Galbūt skaičiai rodo padėties gerėjimą vienose srityse ir blogėjimą - kitose. Esu linkęs tikėti, kad bendra padėtis nėra pablogėjusi. Teisėsaugos srityje esama išskirtinų atvejų, kurie, kaip jau sakiau, yra nepateisinami. Noriu palinkėti, kad per ateinančius metus Lietuvoje atsirastų daugiau teisingumo, pasitikėjimo valstybės institucijomis ir kad mūsų visų bendras gyvenimas - tiek medžiaginis, tiek kultūrinis, dvasinis - pakylėtų keliais laipteliais aukščiau. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Vladimiras Laučius
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |