|
Pa(si)drąsinimas
Reikia drąsintis, nes mus dažnai lydi nerimas. Yra žmonių pasiryžėlių, kurie daug dirba, o rezultatai jų nedžiugina. Gali būti, kad dar ilgai nepradžiugins, gal ir niekada regimu pavidalu, tad savotiškais pavidalais save ir kitus pa(si)drąsiname svarstydami.
Jeigu nematome kitokių rezultatų, vis tiek atsimename, kad gerą darbą dirbančiųjų visada yra laimimas laikas, ir apie jį, laimėtąjį, šiame rašinyje kalbėsime.
Laikas laimimas ir tuo, kad nors ir tarsi veltui, dirbant be matomų rezultatų, praleisti metai tampa rezistencija. Rezistencija tai išlikimas. Laikas eina ir gali keistis į gera. Gerais laikais idealistų padaugėtų. Naujai atsirandantiems būsimų gerų laikų idealistams būna gerai, jeigu randa jų laukiančius, juos pasitinkančius geriau negu einama į tuščią vietą, ir darbas tampa spartesnis. Taip, kaip pokario lietuviai išeiviai, patekę į svetimas šalis, rado jose pradėtą lietuvišką vagą, o dabar svetur vykstantieji taip pat kai kur susiderina su ten jau esančiais pokario išeiviais. Lietuvos partizanų, deja, nepavijo pastarasis nepriklausomybės laikas, bet jeigu būtų pavijęs, su jais dabar mums būtų tvirčiau. Su dabarties atkakliais idealistais kažkam ateinantiems, jeigu tokių bus, taip pat dirbti bus sparčiau. Tokia yra prielaida nepalūžti, tačiau tik prielaida, bet ne tikrumas. Laikas gali nesikeisti į gera arba per vėlai imti keistis net ir su mūsų pastangomis, nuo kurių vis dėlto ne viskas priklauso. Kartais atrodo, jog netgi niekas nepriklauso ir
pastangų tarsi nereikia.
Aptarėme prielaidą, bet vien su ja nepasiliksime, nes yra reikalingas tikrumo poreikis. Kai yra idealistai ir jų geri darbai, pagerinamas ir tuščiai nenueina jų paliestas laikas. Kad būtų kuo daugiau jų paliesto pagerinto laiko, idealistams reikia kuo ilgiau išsilaikyti ir savo darbus gausinti.
Vargas nebūna be rezultatų, nes laikas eina amžinybės link ir čia grįžtamai pasilieka netuščias pagerintas laikas. Kiekvieno idealisto kiekviena nesavanaudiškos veiklos minutė yra be galo svarbios. Kurie galime dirbti, tą darykime visas minutes, kiek tik jų atsiranda.
Reikia darbų ir su matomais rezultatais, tik retai pasitaiko galimybių tokiems darbams padaryti. Dabar yra ne klestėjimo, bet daugiau nelaimių metas. Klestėjimo metais rezultatų būna per akis, net daugiau negu darbų. Rezultatai gali sukelti pavojų dirbantiesiems: atsiranda puikybė, savanaudiškumas, kurie darbą gaišina, ir visais laikais jų būtina vengti. Dabar be gaišaties ir pasidrąsinant tiems, kurie vis puošia ir prasmina laiką, galima pasakyti: jų visos minutės yra brangios, ir tegul kuo daugiau mums jų būna.
Galima pažiūrėti, kas yra šių dienų puošiantieji idealistai: tai tie, prieš kuriuos kovojama. Jie yra tarytum nestiprūs ir nereikšmingi, ir tik kova prieš juos ryškina jų reikalingumą. Žinoma, kad ir reikšmingumas pats save pabrėžia. Toks nematomo reikšmingumo turintis šiuo metu yra Lietuvos Sąjūdis. Nepriklausomybinės euforijos metu kilęs ir kėlęs, padaręs ir atvedęs. Dabar kiti laikai ir vyrauja pragmatizmas nėra kam kilti, nė ką pakelti. Reikia saugoti laisvę ir nepriklausomybę, bet ar Sąjūdžio tai jėgoms? Taip paklausę, daug ir geros valios žmonių pamano, kad neįtakingas Sąjūdis gal nereikalingas. Tačiau nepriklausomybės priešai mano kitaip ir nuolat prieš Sąjūdį kovoja. Sąjūdis galėtų vien jų išmintimi patikėjęs pasiskatinti ir neišnykti. Jis tą daro ir jų, ir savo išmintim vadovaudamasis, ir pats suprasdamas savo reikalingumą. Jau sakėme, kad dirbant laimimas laikas, bet yra ir labiau matoma Sąjūdžio darbo prasmė. Jis yra traukos centras geros valios žmonėms; tai yra matoma Vilniuje ir dar kitur, kur yra išlikusios jo tradicinės buveinės. Vilniuje jis tikrai yra traukos vieta, ir būtų negerai, jeigu pritrūktų pinigų išlaikyti jo senąją buveinę Gedimino pr. 1. Geros valios žmonės galėtų pagalvoti ir apie aukas Sąjūdžio buveinei išlaikyti.
Buvo tikėtasi ir dabar dar manoma, kad Sąjūdį gali atstoti gera valstybiška partija. Nuosekliai nepriklausomybinė ir pati valstybiškiausia partija Tėvynės sąjunga, rodosi, taip pat gali būti padoriųjų žmonių traukos centras, ir nereikia kitų judėjimų. Taip galėtų būti, bet iš tikrųjų taip nėra. Partija pagal savo prigimtį yra dalis, o Sąjūdis apima viską. Partijai dažnai trukdo vis nesiliaujantys skubūs darbai, Vytauto Landsbergio vaizdžiai bėgamukais pavadinti. Rinkimai, buvimas valdžioje (ir taip buvo), buvimas opozicijoje ( taip dažniau būna); struktūrų kūrimas ir sukurtų taisymas; sąskrydžiai, renginiai sau ir visuomenei
Vis beskubant iš rankų išsprūsta esmė, o gal ir užmirštama, kad ji kokia nors yra ir neturėtų išsprūsti. Esmei išnykus, braunasi pragmatizmas, ir tai gali pasidaryti nepatrauklu geros valios žmonėms. Jie galėtų ateiti niekieno netraukiami ir patys esmę nešdami, bet dažnai jie to nedaro: žmonės nori eiti į jau veikiančią gerą organizaciją, o ne atėję, kad ir į prastesnę, patys ją kurti ir taisyti. Gal taip ir turi būti, kad visuomeninis judėjimas Sąjūdis apima platesnę visuomenės interesų dalį, o net ir geriausia, valstybiškiausia partija tik dalį. Sąjūdis priima viską: ir veiklai, ir tiesiog buvimui. Rezistencija, idealizmo trauka ir papuošto laiko laimėjimas šiuo metu tai yra mažiausia, ką jis gali dirbti, ir priešai vis dar bijo net ir to mažiausio.
Traukos taškas idealistams yra ir XXI amžius, vienintelis Lietuvos katalikiškas laikraštis. Jis laikosi kaip didvyris; nors ir norėtų klestėjimo, bet apsiima dirbti ir sunkiomis sąlygomis, kad tik išliktų katalikiški principai nors mažoje salelėje ir amžinybei nugalėtame laike.
Gražina Trimakaitė
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|