Atnaujintas 2005 sausio 5 d.
Nr.1
(1301)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Praėjusių metų skandalai –
tai artėjančių permainų požymiai

Tėvynės sąjungos pirmininkas
ir šios frakcijos seniūnas
Andrius Kubilius.
Tomo Černiševo
(ELTA) nuotrauka

Po Seimo rinkimų praėjus porai mėnesių, jau galima ramiai apsvarstyti, koks bus šis Seimas. Apie vieną jos dalį – opozicinę Tėvynės sąjungos frakciją – kalbamės su Tėvynės sąjungos pirmininku ir šios frakcijos seniūnu Seime Andriumi Kubiliumi.

 

Dvidešimt šeši Tėvynės sąjungos frakcijos nariai Seime – tai daug ar mažai?

Viskas gyvenime yra santykiniai dalykai. Dvidešimt šeši, palyginti su dešimčia, kuriuos turėjome praėjusiame Seime, žinoma, nemažai. Bet dvidešimt šeši, palyginti su 1996 metų mūsų frakcija, kai joje buvo septyniasdešimt, tai nėra daug. Bet, esant tokiai situacijai, aš tikrai galiu pasidžiaugti, kad esame jėga, kuri gali žymiai efektyviau vykdyti konstitucinę opozicijos priedermę – Vyriausybės parlamentinę priežiūrą.

Kad TS frakcijoje yra nemažai žmonių, rinkimus laimėjusių vienmandatėse apygardose, kurie buvo renkami kaip asmenys, tai taip pat kai ką reiškia?

Tai reiškia, kad išties mes atsigauname, stiprėjame po 2000-ųjų krizės, atrandame tuos būdus ir mechanizmus, kaip sugrįžti pas rinkėjus ir juos įtikinti. Tėvynės sąjunga neblogai pasirodė didžiuosiuose miestuose. Tai, žvelgiant į ateitį, teikia optimizmo. Taip pat nemažai mūsų kandidatų laimėjo kaimiškosiose vienmandatėse apygardose, kur pasižymėjom puikiais kandidatais ir puikiomis jų komandomis. Ir tai aiškiai rodo kelią, kuriuo turi eiti partija.

Kokie žmonės atėjo į frakciją? Ką jūs su jais galėsite nuveikti?

Apibendrinant galime pasakyti, kad pirmiausia tai žmonės, besivadovaujantys tomis pačiomis vertybėmis – Sąjūdžio vertybėmis, kuriomis gyvenome visus penkiolika metų. Todėl, skirtingai nuo kitų partijų ir nuo kitų frakcijų, mums tikrai lengva dirbti kartu, nes mes vienas kitą puikiai suprantame ir turime vertybinį – giluminį tarpusavio supratimą. Kitose frakcijose, ypač naujųjų partijų, labai dažnai tenka matyti, jog kai kurie žmonės ateina į Seimą asmeninių ambicijų ar asmeninių interesų spręsti ir dažniausiai po tam tikro laikotarpio prasideda nesusikalbėjimai ir nesutarimai. Šiuo atveju mes esame kitokie, todėl aš matau dideles galimybes vykdyti parlamentinę valdžios priežiūrą, ypač daug dėmesio skiriant valstybės reikalams, energetikos perspektyvoms, valstybės saugumui, – tose srityse, kur, mūsų įsitikinimu, Vyriausybė yra silpna, neveikianti arba pažeidžiama. Kita vertus, mes galėsime išties efektyviau rūpintis tomis vertybėmis, kurios mums labiausiai rūpi – šeima, bendruomenė, mokykla, Bažnyčia, stipri valstybė, stipri ekonomika, kam šiandieninė Vyriausybė skiria per mažai dėmesio. Šiuo atveju, mes ir oponuodami, ir teigdami savo vertybes, būsime tikrai produktyvesni, negu galėjome būti praėjusiame Seime.

Šiuo metu mes skirstomės darbus. Tie, kurie seniau dirba Seime, aiškiai žino savo sritis ir vagą verčia jau nuo seno. Rasa Juknevičienė – nacionalinio saugumo, NATO reikalų žinovė, Irena Degutienė – socialinių reikalų, šeimos, bendruomenių reikalų lyderė. Iš naujų žmonių, kuriuos malonu matyti, galima paminėti Julių Dautartą, kultūros ir švietimo žmogų iš Panevėžio, Edmundą Pupinį iš Utenos, kuriam jau pavedėme didelį darbą – imtis organizuoti Vyriausybės veiklos, skirstant iš ES ateinančius pinigus, jų priežiūrą. Turime gerų medikų – Antaną Matulą, prof. Vidą Čigriejienę, prof. Arimantą Dumčių. O sveikatos apsauga, mūsų manymu, Vyriausybės yra nedovanotinai apleista.

Jūs teigiate, kad Tėvynės sąjungai laikas rengtis grįžti į valdžią. Jūs turite pagrindo taip galvoti?

Aš matau kelis dalykus. Pradėsiu nuo visuomenės ir valstybės reikalų. Šie rinkimai parodė, kad atėjome prie tam tikros ribos, už kurios, mano įsitikinimu, prasidės lūžis, kurį tenka matyti daugelyje panašaus likimo valstybių ir šiandieninių pokomunistinių valstybių. Pastarieji rinkimai parodė, kad Lietuvoje į valdžią grįžo dar labiau koncentruota sovietinė nomenklatūra. Kaip rodo kitų šalių patirtis, ypač įspūdinga Ukrainos patirtis, toks posovietinės nomenklatūros besitęsiantis valdymas galų gale baigiasi dideliu žmonių nusivylimu ir pasisukimu į normalių, europietiškų partijų kryptį. Aš tikiu, kad ir Lietuvoje mes matysime panašų mąstymo pasikeitimą. Žmonėms turės nusibosti posovietinės nomenklatūros valdymas. O mes, kaip partija, nesėdėsime rankų sudėję, turime aiškią strategiją, kaip stiprinti savo veiklą ir įtikinti dar daugiau žmonių patikėti mumis ir europietiškos ateities perspektyvomis.

Baigiant 2004-uosius susumuokite, kokie Tėvynės sąjungai tie buvo metai?

Kaip ir visai Lietuvai. Trumpai sunku net vertinti. Lietuva sugebėjo sėkmingai pasiekti finišą keliuose baruose, kuriuose veržėsi į priekį visus penkiolika metų. Pirmiausia tai narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Kita vertus, buvo labai daug chaoso. Politinė sistema atvėrė daug ligų ir problemų, kurios veržiasi į viršų. Prezidentūros skandalas, apkalta, vadinamieji parlamentiniai skandalai. Visa tai, man atrodo, yra mūsų gyvenime artėjančių permainų požymiai. Viena vertus, skandalai rodo, kad yra problemų, kita vertus, tai, kad sugebama tas problemas įveikti, – geriau ar blogiau, – rodo, kad demokratinė sistema yra įgavusi pakankamai tvirtumo. Trečias dalykas – patys Seimo rinkimai, kuriuos vėlgi galima vertinti dvejopai. Nelabai smagu matyti tą pačią posovietinę nomenklatūrą, koncentruotai grįžusią į valdžią, kai Seimo Pirmininko net trys pavaduotojai yra baigę aukštąsias partines mokyklas, o Seimo Pirmininkas kažkada yra buvęs CK darbuotojas. Aš jau nekalbu apie Premjerą. Tai išties akis badanti padėtis. Be to, pakankamai stipri mūsų ir liberalų opozicija, kuri, aš tikiuosi, bus aktyvi ir vieninga, leidžia tuos pačius Seimo rinkimus vertinti pozityviau. Prisimenant praėjusių metų pradžią, vidurį, vasaros laikotarpį ir vartant to laikotarpio savo užrašus, matai, jog manėme, kad rezultatai galėjo būti žymiai blogesni. Atrodė, kad populizmas užims daugiau dvasinės teritorijos, negu užėmė.

O ar visuomenė per šiuos metus kiek subrendo, pasistūmėjo į vieną ar kitą pusę?

Visuomenė Lietuvoje nėra vienalytė. Dalis visuomenės nori kiek galima greičiau matyti europietišką Lietuvą ir politiką Lietuvoje, kuri atitiktų europinės valstybės poreikius. Jų netenkina šiandieninė sistema ir politinė situacija. Bet Lietuvoje yra pakankamai daug – vos ne pusė gyventojų, kurie vis dėlto sako, kad „prie sovietų“ buvo geriau. Bet, nepaisant visų problemų, žmonių, kurie labiau ilgisi europietiškos ateities negu sovietinės praeities, daugės. Pamažu, bet daugės. Į visuomenės gyvenimą ateinanti jaunoji karta sovietinio laikotarpio neprisimena ir jai ši praeitis nieko nereiškia.

Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės.

Kalbėjosi
Audronė V. ŠKIUDAITĖ

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija