| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Kritimas yra kaip startas pakilimui
Panevėžio dailės galerijoje eksponuojami skulptoriaus Algimanto VYTĖNO mieste žinomų žmonių piešti portretai, tapyti paveikslai ir skulptūros. Paroda skirta jos autoriaus 60-mečiui. Aukštaitijos sostinėje gyvenantis menininkas mielai sutiko atsakyti į XXI amžiaus klausimus. Kiekviena nauja diena yra didelis džiaugsmas 60 metų jums - tai daug ar mažai? Žmogaus amžius yra reliatyvus dalykas. Vienam gali būti 20 daug, kitam ir 60 mažai. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo intensyvumo, nuo jo kūrybos proceso. Yra kūrybiškų asmenybių, kurios ima ir sudega kaip meteoras. Yra ir tokių, kurie atsiskleidžia palaipsniui. O žmogaus gyvenimo masteliu 60 metų tai, ko gero, didelis laiko tarpas. Nors, kai pats atsigręži, atrodo, labai nedaug laiko praėjo. Visai neseniai buvo mano vaikystė, tarsi vakar baigiau Dailės akademiją. Laiko sąvoka yra gana subjektyvus dalykas. Kitaip savo metus aš dabar suvokiu, kitaip juos vertinu. Gal tai kūrybinės brandos momentas? Sutikęs jus, matau visada besišypsantį, geros nuotaikos neprarandantį, jaunatviškai atrodantį. Ne kiekvienas jums duotų tiek metų, kiek jų esate sukaupęs. Kaip sugebate nepasiduoti laikui? Manau, tam padeda mano gyvenimo būdas, mano požiūris į patį gyvenimą. Norint normaliai gyventi, reikia būti optimistu, privalai džiaugtis kiekviena išaušusia nauja diena. Yra žmonių, kurie nuolat būna viskuo nepatenkinti, tikri niurgzliai. Vos prabudę, jie nuo ryto jaučiasi nelaimingi, jiems viskas negerai. Reikia džiaugtis tuo, ką šiandien turi. Reikia nestokoti šviežių minčių, šviesių idėjų. Ko gero, svarbiausia - turėti gyvenimo tikslą. Aš visuomet galvoju, jog dar nesugebėjau padaryti savojo šedevro, tačiau jį vis dėlto kada nors padarysiu. Didžiausias gyvenimo variklis yra optimizmas. Koks jūsų požiūris į tuos, ypač jauno amžiaus žmones, kurie, nesuspėję patirti tikrosios gyvenimo prasmės, ja jau būna nusivylę, paniekinamai žiūri į visuomenę, skundžiasi depresija? Gyvenimas jus kur kas skaudžiau daužė, bet sugebėjote paniekinti sunkumus. Kur slypi jūsų valios jėga? Gal tai mane ir užgrūdino? O žmonės, kurie nuolat skundžiasi, manau, yra ligoniai. Pesimizmas svetimas žmogaus prigimčiai. Sutikau Popiežių ir sugebėjau jam paspausti ranką. Tokį momentą kitas galėtų nebent susapnuoti. Susitikimas su Šventuoju Tėvu man buvo tarsi stebuklas. Kaip tai įvyko? Tuo metu buvau Romoje. Vyko Popiežiaus išrinkimo 25 metų jubiliejinės šv. Mišios. Norėjosi būti kuo arčiau Šventojo Tėvo. Sutikau Kazį Lozoraitį, Lietuvos ambasadorių prie Šventojo Sosto. Pasiteiravau jo, ar neatsirastų galimybė pakliūti netoli ganytojo. K.Lozoraitis pasirūpino tokiais leidimais. Buvau apsikarstęs fotoaparatais, ir apsauga vežimėliu mane nuvežė kur reikia. Popiežius buvo per keletą metrų nuo manęs ir mano žmonos Jūratės. Kada kardinolai, vyskupai pradėjo eiti prie Šventojo Tėvo norėdami gauti jo palaiminimą, padaviau jam ir savo ranką. Jis palaimino mane asmeniškai. Vėliau, sutikus K. Lozoraitį, šis nusistebėjo, kad tai galėjo įvykti. Ko gero, Lietuvos ambasadorius išrūpino tokius leidimus, kad galėčiau būti arti Popiežiaus. Taip, matyt, likimas surežisavo. Popiežių matant televizijos ekrane, jis atrodo visiškai paliegęs senas žmogus. Tačiau koks jo skvarbus, gyvas, tiesiog spinduliuojantis žvilgsnis! Pamatyti Šventąjį Tėvą buvo didžiausia mano svajonė. Turėti ją nuostabus dalykas. Ar dažnai išsipildo jūsų svajonės? Jaunystėje, kada pradėjau mąstyti apie savo kūrybinį gyvenimą, perskaičiau Romeno Rolano knygą apie Mikelandželą. Ji sukrėtė mano požiūrį, mano mąstymą apie meną. Aš visą laiką galvojau apie tapybą. Krito širdin šioje knygoje rasti Mikelandželo žodžiai, kad skulptūra yra didelis menas. Ir aš apsisprendžiau, jog būsiu skulptorius. Stojant į dailės institutą, niekas manęs neruošė. Jau mokėjau dirbti profesionaliai. Jeigu būčiau silpniau dirbęs, su tokia mano sveikata į skulptūrą nebūtų priėmę. Siūlė studijuoti grafiką, tapybą, tačiau tokių studijų atsisakiau motyvuodamas tuo, kad noriu dirbti tiktai skulptūros srityje. Didžiuojuosi, kad sutikau tokius savo mokytojus kaip Konstantiną Bogdaną, Juozą Kėdainį, Napoleoną Petrulį, kurie padėjo subręsti man kaip skulptoriui. Nuolat galvojau, kad turiu kada nors nuvykti į Florenciją ir pamatyti Santa Kročės bažnyčią, kur palaidotas Mikelandželas, sugebėjęs manyje padaryti tikrą perversmą. Aš troškau pabūti nors akimirką prie didžiojo menininko kapo. Įsivaizduojate, po 40 metų mano svajonė išsipildė. Aš buvau toje bažnyčioje ir uždegiau žvakutę prie Mikelandželo kapo. Kada turi svajonę ir viltį, ateina toks laikas, kada tai išsipildo. Italija jaudina milijonus žmonių. Kokį paliko įspūdį ši šalis? Aplankiau Florenciją, Neapolį, Milaną, Romą, savo akimis pamačiau architektūros ir dailės šedevrus. Jie atrodo kitaip nei knygose. Tai davė kažkokį impulsą, naują suvokimą ir galimybę kritiškai įvertinti savo nueitą kūrybos kelią. Man atrodo, kad menininkas neturi jausti savo metų ribos, kaip lakūnas ar sportininkas, kuriems yra taikomas tam tikras amžiaus cenzas. Menininkas, kol nulaiko įrankį, tol ir dirba. Minėjote, kad svajonė kada nors turi išsipildyti. Ar nebrandinate minties Italijoje surengti savo darbų parodą? Lankydamasis šioje šalyje, vienoje Romos aikštėje pamačiau piešiančius dailininkus. Įsišnekėjęs su jais pasisakiau, jog aš irgi esu menininkas. Turėjau pasiėmęs savo padarytų skulptūrų nuotraukų. Jas parodžius italams, šie mane su vežimėliu ėmė kilnoti šaukdami: Bravisimo, maestro. Neatsisakau minties parodyti savo darbų žmonėmis ir gamta puikioje Italijoje. Kada atšvenčiau savo 50-metį, nuo tada savo metus ėmiau skaičiuoti atgal. Faktiškai dabar man ne 60, bet 40 metų (juokiasi). Vadinasi, dar turiu pakankamai laiko, kad su savo kūryba prisistatyčiau Italijoje. Kūryba ne kančia, bet laimė, meilė ir džiaugsmas kartu Kuriate monumentaliąją ir dekoratyviąją skulptūrą, portretus, esate žinomas kaip medalių, mažosios plastikos dirbinių autorius, kartais tapote. Ar sunkiai jums gimsta kūriniai? Man - lengvai. Nejaučiu kūrybinių kančių. Šovus minčiai, per keletą valandų tai galiu padaryti. Nesu prisirišęs prie vieno darbo. Druskininkuose iš akmens iškaliau skulptūrą. Į simpoziumus daugelis menininkų važiuoja jau turėdami eskizus. Kaip turėtų atrodyti mano darbas Druskininkuose, tik ten ir gimė mintis. Kada padarau darbą, į kurį įdedu daug savo jėgų, jaučiuosi išsunktas kaip citrina. Atrodo, tarsi kažkokią savo energiją palieki tame darbe. Ką sukurti, pasako intuicija. Racionaliai šito nesugalvosi. Dabar turiu užsakymų. Turbūt sulaukiau laiko, kad nesėdėčiau be darbo. Vieniems ateina pripažinimas anksčiau, kitiems vėliau. Bet aš nežinau, kas yra depresija. Pasitaiko, kad užsuka į mano dirbtuvę kas nors ir sako, kad jam depresija. Aš šito neįsivaizduoju. Taip, būna dienų, kai neturiu už ką nusipirkti cigarečių. Bet aš žinau, kad jau rytoj tikriausiai prasimanysiu pinigų. Ne kartą taip ir buvo. Pažįstami sako, jog esu avantiūristiškos natūros. Kada stačiausi namą, sėdėjau be pinigų ir dėl to per daug nesikrimtau. Atvažiavo monsinjoras J. Antanavičius ir iš jo gavau užsakymą sukurti pietą. Maždaug tuo pačiu metu pasirodė kitas užsakovas. Per du mėnesius sugebėjau atlikti jų užsakymus ir gauti reikiamą sumą pinigų. Gyvenime būna momentų, kai šiandien - blogai, o rytoj bus gerai. Menininko gyvenimo negalima palyginti su kilimu į kalną. Čia netrūksta ir pakilimų, ir nusileidimų. Kada žmogus eina į kalną, tada atrodo, kad jam yra viskas gerai. Kada leidžiasi žemyn, jis puola į depresiją. Tačiau kiekvienas nukritimas yra kaip startas į didesnį pakilimą. Tik niekada nereikia panikuoti. Ar jus galima priskirti prie garsiausių Lietuvos menininkų? Pateikėte itin provokuojantį klausimą. Paprastai darbus įvertina laikas. Yra menininkų, kurių darbus labai perka, tačiau jie neišlaiko laiko išbandymų. Praeina kiek laiko, ir jų darbai nugrimzta užmarštin, arba atvirkščiai. Aš dirbu monumentaliosios skulptūros srityje. Esu sukūręs paminklą kalbininkui akademikui Juozui Balčikoniui. Bronzinė skulptūra stovi Panevėžyje, Kranto gatvėje. Ją itin vertina meno žinovai. Tomas Venclova yra taip atsiliepęs apie šį mano darbą: Pasaulyje mačiau daug skulptūrų, bet ši itin stipri kompoziciniu atžvilgiu. Kiekvienam kūrėjui atrodo, kad jis niekada blogai nedirbo. Bet laikas tai įvertina. Ypatingų premijų nesu gavęs, nes sovietiniais metais buvo kiti privilegijuotieji. Mano darbus įvertino Kultūros ministerija, skyrusi man aukščiausio laipsnio kūrybinę stipendiją. Dvejus metus ją gavau. Turiu diplomų, dalyvavau kūrybinėse stovyklose, simpoziumuose. Šiuo metu darau bronzinę skulptūrą, kuri stovės Toronte (Kanada). Daug mano darbų yra įsigiję užsienio kolekcionieriai. Kviečia mane į Hamburgą dėstyti skulptūrą ir piešimą. Užsienio dailės mokyklose nebemoka piešti. Ten trūksta tokių specialistų. Ne vieno Lietuvos menininko žvilgsnis krypsta į užsienį tikintis ten įsikurti. Ar jūsų nekankina noras išvykti, gal rengiatės persikelti gyventi nors į Vilnių? Vilniuje esu gimęs. Tai mano gimtasis miestas. Blaškomi likimo vėjų, mano tėvai ten buvo atsidūrę. Tėvas buvo daugelio amatų meistras. Tverečiaus bažnyčioje yra jo daryti trys altoriai. Iš tiesų talentingas buvo žmogus. Galėjo sutaisyti televizorių ar laikrodį, mokėjo groti, galėjo nupiešti paveikslą. Aš esu profesionalas. Mano gyvenimo būdas yra kūryba. Svarbiausias mano dalykas - dirbti, o ne ašaroti, kad kažkas tavęs nesupranta kaip menininko ar kažkas trukdo dirbti. Nesąmonė, jei kas sako, kad Panevėžys liko didelis kaimas. Žiūrint, su kuo jį lyginsi. Vilnius, palyginti jį su Paryžiumi, - taip pat kaimas. Nesvarbu kur gyventi - sodyboje prie ežero ar gūdžiame miške, svarbu turėti savo darbą. Linkime jums brandžios kūrybos ir ateityje. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Panevėžys Autoriaus nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |