Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kaunui privalu tinkamai įamžinti Kęstučio Genio atminimą

Albinas TAMAŠAUSKAS

Aktorius ir poetas Kęstutis Genys

Žymus aktorius ir poetas, Laisvės šauklys Kęstutis Genys gimė 1928 metais Kaune, čia mokėsi ir baigė „Saulės“ gimnaziją. 1944 metais, artėjant sovietinei armijai, du vyresnieji Kęstučio broliai pasitraukė į Vakarus ir vėliau persikėlė į Australiją. Baigęs gimnaziją, 1946 metais K.Genys įstojo į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (KVVD) Istorijos-filosofijos fakultetą. Čia mokėsi dvejus metus. Tuomet jų šeima slėpė Kęstučio mamos brolį partizaną K.Skalandžiūną. Saugumui jį areštavus, Genių šeima, bijodama represijų, išsiskirstė ir išsislapstė. Kęstutis apsigyveno pas draugą. Kaip tik tuo metu, kai juo ėmė intensyviai domėtis saugumas, į Kauną atvyko būsimoji teatro direktorė V.Motilevska rinkti studentų grupę teatro studijoms Maskvoje. Pasinaudodamas ta proga, K.Genys, sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus, išvyko studijuoti į Maskvos A.Lunačarskio teatro meno institutą. K.Genys, saviveiklinę teatrinę veiklą pradėjęs dar KVVD universitete, baigęs profesionalias studijas, 1952 metais pradėjo dirbti Kauno muzikiniame dramos teatre, o po jo reorganizacijos – Kauno dramos teatre. Čia per 38-erius darbo metus K.Genys suvaidino daugiau nei 55 vaidmenis, ir daugelis jų buvo pagrindiniai.

Tenka pažymėti, kad Kauno dramos teatro vadovybė ir aktoriai sovietmečiu puoselėjo tautines pažiūras ir tai lėmė atitinkamą repertuaro parinkimą. Daugelis Kaune pastatytų spektaklių ideologiniu požiūriu neatitiko komunistų partijos reikalavimų. Vienas iš daugelio tokių pavyzdžių gali būti 1977 metais Jono Vaitkaus pastatytas pašėlusiai drastiškas, įžūlus, tuometinę sočią, ramią ir „kultūringą“ publiką šokiravęs A.Žari „Karalius Ūbas“. Tai fantasmagoriškas, groteskiškas balaganas apie valdžią ir „avinų bandą“ – liaudį, apie totalitarizmą ir demokratiją. Tai spektaklis apie kovą dėl valdžios, dėl vietos prie „lovio“. Su didžiuliu įkvėpimu ir talentu karalių Ūbą vaidino K.Genys. Išskirtinis, visai kito žanro, nelyginant „Giesmių giesmė“ sugiedotas poezijos, išminties ir tragizmo kupinas, 1972 metais Jono Jurašo pastatytas spektaklis „Barbora Radvilaitė“. Jame K.Genys unikaliai suvaidino Žygimanto Augusto vaidmenį. Apskritai K.Genys buvo plataus diapazono, talentingas aktorius, kūręs charakterinius ir herojinius vaidmenis. Jo vaidybai buvo būdingas tikroviškumas, temperamentas, poetinis pakilumas ir plastiškas įtaigumas. Visa tai labai veikė žiūrovą. Pavyzdžiui Romeno Rolano spektaklyje „Meilės ir mirties žaidimas“, K.Genio, talentingai vaidinusio Žeromą, monologas taip sukrėtė žiūrovus, jog teatro partinės organizacijos sekretorė, iškviesta į Kauno miesto partijos komitetą, turėjo įrodinėti, kad aktorius K.Genys scenoje tikrai perdavė dramos autoriaus R.Rolano tekstą.

1961-1962 metais K.Genys, A.Lunačiarskio teatro meno institute baigęs režisūros studijas, Kaune pastatė Augustino Griciaus „Ir ūsai nepadėjo“ (1962), Čingizo Aitmatovo „Mano tuopelė raudona skarele“ (1964), K.Chojinskio „Nakties istorija“ (1967), ir savo „Pabudome ir kelkimės“ (1989) spektaklius. Be to, K.Genys vaidino kino filmuose „Ignotas grįžo namo“, „Tiltas“ ir „Kol ne vėlu“. Talentingo aktoriaus teatrinę veiklą gerai vertino profesionalūs teatro kritikai. Jį mylėjo ir gerbė žiūrovai.

Pirmuosius eilėraščius K.Genys parašė dar mokydamasis gimnazijoje ir juos rašė daugiau kaip 40 metų, nesitaikstydamas su sovietinių okupantų primestomis taisyklėmis. Ypač produktyvus buvo Atgimimo ir atkurtos nepriklausomybės laikotarpis. Poeto K.Genio kūrybą sudaro šeši poezijos rinkiniai: „Ugnies kryžius“ (1989), „Lietuva – tai sąžinė“ (1990), „Poezija“ (1993), „Neišduokime Lietuvos“ (1994.), „SOS“ (1995) ir „Po svarstyklių ženklu“ (1996). Jis poezijoje intensyviai reiškė pilietines ir asmenines emocijas, skaudžiai išgyveno dėl sovietinio genocido pasekmių tautiečiams, kvietė juos pakilti iš bedvasio materializmo liūno ir sugrįžti prie šimtmečiais protėvių puoselėtų amžinųjų krikščioniškųjų vertybių, kvietė gentainius pabudus keltis naujam laisvam gyvenimui. K.Genys buvo poetas tribūnas – Laisvės šauklys, tikėjęs nepriklausomybės idealų pergale ir nesitaikstęs su tuo, kas kliudė tuos idealus įgyvendinti. Nuo 1988 metų K.Genys aktyviai dalyvavo Atgimimo judėjime. Jis Kaune, Alytuje, Marijampolėje, Birštone, Vilniuje, Palangoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir daugelyje kitų Lietuvos miestų bei miestelių masiniuose renginiuose su didžiuliu skaitovo talentu kvietė tautiečius kovoti už laisvę ir ją iškovojus – apginti. Jo eilėraštis „Pabudome ir kelkimės“ tapo Atgimimo himnu. 1989 metais televizijos surengtame populiariausių dainų konkurse K.Genio tekstais sukurtos dainos laimėjo pirmąją, antrąją, trečiąją ir ketvirtąją vietas. K.Genys dalyvavo koncertuose, kuriuose surinktos lėšos buvo paskirtos Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymui. Dramos teatre K.Genys organizavo spektaklį ir surinktas lėšas skyrė Vytauto Didžiojo paminklo atstatymui Kaune. 1990-1991 metais K.Genys dalyvavo Australijos lietuvių meno dienose. Melburne, Kanberoje, Sidnėjuje dalyvavo radijo programose ir koncertuose, garsindamas Lietuvos laisvės judėjimą. 1993-1994 metais K.Genys JAV Los Andželo lietuvių literatūriniuose, autoriniuose poetiniuose vakaruose deklamavo patriotines eiles.

K.Genys aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje, organizacinėje veikloje. Jis priklausė Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komitetui, buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Kauno miesto tarybos nariu. K.Genys aktyviai veikė netgi sunkiai sirgdamas. Sovietmečiu tiek teatre, tiek poezijoje, tiek privačiai drąsiai reiškė su komunistine ideologija nesuderinamas pažiūras. Tai žinojo sovietinis saugumas ir Kauno miesto saugumo komitetas visada atmesdavo teatro vadovybės siūlymus apdovanoti jį sovietiniais ordinais ar pažymėti garbės vardu. K.Genys buvo išskirtinis mūsų kultūros ir politikos reiškinys. Šis nepaprasto talento ir drąsos žmogus sovietmečiu nesutiko savo įsitikinimų aukoti dėl garbės, patogumų ar karjeros.

Pabrėžtina, kad K.Genys tiek kilme, tiek dvasia buvo ir iki mirties liko tikru kauniečiu: čia gimė, čia mokėsi gimnazijoje ir universitete, čia dirbo, kūrė, kovojo, čia mirė, čia ir palaidotas. Be K.Genio Kauno dramos teatras ir jo kultūrinis, meninis bei pilietinis poveikis žiūrovui nebūtų buvęs toks, koks buvo, be jo sunkiai įsivaizduojamas Atgimimo proveržis Kaune, jis buvo daugelio iniciatyvų ir Sąjūdžio renginių siela. Todėl Kauno vadovams, įvertinant K.Genio didžiulius nuopelnus tiek Kauno, tiek Lietuvos kultūrai, bei atsižvelgiant į jo, kaip kauniečio, nuopelnus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, privalu tinkamai įamžinti jo šviesų atminimą. Tam 2003 metais Lietuvos Sąjūdžio Kauno miesto taryba kreipėsi į Kauno miesto tarybą prašydama K.Geniui suteikti Kauno miesto garbės piliečio vardą. Deja, šį prašymą gavusi mero Arvydo Garbaravičiaus vadovaujama taryba skubos tvarka tada nutarė šį garbės vardą teikti tik gyviesiems ir taip sutrukdė įamžinti žymaus aktoriaus, poeto ir visuomenės veikėjo atminimą. Toks nutarimas sunkiai suprantamas atsižvelgus į tai, kad Valstybės apdovanojimai nusipelniusiems asmenims skiriami tiek gyviesiems, tiek ir po mirties. Miesto garbės piliečio vardas – tai nusipelniusio tam miestui asmens vietinės valdžios įvertinimas ir jam parodyta pagarba. Tokiam asmeniui mirus, jo nuopelnai ir atliktų darbų vertė nuo to nesumažėja. Minėtas nutarimas nesuprantamas dar ir todėl, kad prieš tai socialdemokrato mero G.D.Ašmio vadovaujama Taryba šį garbės vardą po mirties buvo suteikusi žuvusiam Seimo ir Kauno miesto tarybos nariui partijos bičiuliui, net neatsižvelgdama, kad šio veikla daugeliui kauniečių buvo mažai žinoma. 2004 metais Sąjūdžio taryba pakartotinai kreipėsi dėl K.Genio atminimo įamžinimo. Tačiau ir šį kartą keliamo klausimo įrašymui į miesto tarybos posėdžio darbotvarkę pritarė tik Tėvynės sąjungos frakcija, prof. Algirdo Avižienio vadovaujamas Miesto plėtros ir ekologijos komitetas, Loretos Kudarienės vadovaujamas Socialinių reikalų komitetas ir Gedimino Budniko vadovaujamas Kultūros ir švietimo komitetas. Kitos frakcijos ir komitetai arba nepritarė, arba nesvarstė, kas tolygu nepritarimui.

Mūsų nenustebino tai, kad taip pasielgė destruktyvumu pasižymintys šustauskininkai, jaunalietuviai ir panašūs populistai. Labiau stebino bandantys save valstybininkais deklaruoti, bet praktiškai dvigubus standartus praktikuojantys socialdemokratai. Dar daugiau nustebino Liberalcentristų frakcijos, išskyrus kelis pavienius jų narius, nenoras šį klausimą svarstyti. Tikiu, kad kauniečiai rinkėjai, ateityje rinkdami Seimo ar savivaldybės Tarybos narius, bus reiklesni kandidatams, atsižvelgs į tokį šių partijų atstovų nesolidų elgesį, nerinks „daktarų“ ir į juos panašių, nerinks tų, kurie nevertina Kaunui nusipelniusių žmonių darbų, kuriems rūpi tik asmeniniai ir grupiniai interesai, tik karjera ar vien garbė. Kartu viliuosi, kad racionaliai mąstantys dar šios Kauno miesto tarybos nariai ištaisys padarytą klaidą ir priims garbingą sprendimą – žymiam aktoriui ir poetui, visuomenės veikėjui K.Geniui suteiks Kauno miesto garbės piliečio vardą.

© 2005 "XXI amžius"