|
Kovo 16-oji Knygnešio diena
Nesulaukęs nepriklausomybės
Petras KATINAS
Kovo 16-ąją Lietuva mini Knygnešio dieną. Toli gražu ne visi žino, netgi aukštųjų mokyklų studentai, kodėl ši diena minima kovo 16-ąją. Tą dieną 1846 metais Biržų Pasvalio apskrityje, Suostų parapijoje, Purviškių vienkiemyje, gimė legendinis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis, vadintas dar Bieliako pravarde. Būsimojo knygnešio tėvas anksti mirė, brolis Andrius išvyko į Rygą geresnio gyvenimo ieškoti, todėl Jurgiui, dar pilnametystės nesulaukus, teko ūkininkauti.
Ūkininkaudamas jis patyrė pirmą neteisybę, kai dvarponio papirkti matininkai atrėžė Bielinio ūkiui priklausančią miško dalį dvarui. Jaunasis Bielinis bandė bylinėtis, tačiau, kaip rašė J.Tumas-Vaižgantas, jau tada suprato, jog be mokslo ne tik neapgins savo interesų, bet ir dorai ūkininkauti nesugebės. Todėl persamdė ūkį ir išvyko į Mintaują mokytis. Anot J.Tumo-Vaižganto, taip uoliai mokėsi, kad sudegindavęs svarą žvakių per du tris vakarus. Tai davė vaisių. Išmoko kalbėti vokiškai, rusiškai, lenkiškai ir latviškai. Svajojo net stoti į kunigų seminariją.
Kaip pažymėjo J.Tumas-Vaižgantas ir kiti amžininkai, iš pradžių būsimasis knygnešys buvo užsikrėtęs lenkiška dvasia, net pirmąją savo dukterį mokė lenkiškai, bet, dažnai lankydamasis Rygoje, susipažino su uoliu lietuvybės skleidėju kunigu Jacevičiumi ir pasidarė dideliu lietuvių patriotu. Grįžęs iš Mintaujos ir sutvarkęs ūkį bei vėl jį persamdęs, trisdešimties sulaukęs J.Bielinis, gavęs 300 rublių, iškeliavo į Belgiją, sumanęs ten spausdinti paveikslus iš Lietuvos istorijos.
Neilgam užkliuvo Paryžiuje, kur tuo metu vyko lenkų kongresas, kuriame buvo svarstomas Lenkijos valstybės atkūrimo klausimas. J.Bieliniui pavyko patekti į tą kongresą. Jo organizatoriai labai supyko ir gailėjosi, kad kongrese suteikė žodį J.Bieliniui. Mat jis iš karto pareiškė, jog pritariąs Lenkijos valstybės atgimimui, bet pabrėžė, kad Lietuva turi tapti atskira ir nepriklausoma valstybe. Grįžtant iš Belgijos namo, prie Vokietijos sienos iš jo buvo atimti Belgijoje išspausdinti paveikslai.
Daug keliaudamas po Lietuvą, J.Bielinis buvo užklydęs į Paparčius, kur sužinojo, jog rusų valdžia uždarė katalikų vienuolyną ir atidavė jį stačiatikiams. J.Bielinis tada prisiekė jį atkovoti, užvedė bylą ir net pasiekė, kad ji būtų svarstoma aukščiausioje instancijoje Rusijos Senate. Tokia jo veikla labai užpykdė rusų valdžią. Policija kelis kartus darė kratą jo namuose ir konfiskavo Suostų parapijos klebono kunigo Daukšos padovanotą biblioteką, kurioje buvo labai vertingų knygų lenkų, lotynų bei kitomis kalbomis. Tiesa, J.Bielinis pasiekė, jog po dvejų metų policija biblioteką grąžino, pasilikusi tik dvi lietuviškas maldaknyges.
Jau tada visoje Lietuvoje J.Bielinis buvo žinomas kaip atkaklus ir ryžtingas knygnešys. Neatsitiktinai vyskupas Valančius jam patikėjo 3000 rublių (tada tai buvo didžiulė suma) nunešti į Tilžę sumokėti vietos spaustuvininkams už ten spausdinamas lietuviškas knygas. Būdamas Tilžėje, J.Bielinis užmezgė ryšius su Mažosios Lietuvos patriotais ir kitais žmonėmis dėl pagalbos gabenant lietuviškas knygas į Didžiąją Lietuvą.
Tų knygų gabenimą J.Bielinis buvo puikiai suorganizavęs. Ilgą laiką centru, iš kurio lietuviškos knygos buvo platinamos Kauno gubernijoje ir kitur, buvo Garšvių kaimas netoli Naujamiesčio. Į ten iš Tauragės jas pristatydavo šio kaimo gyventojas Bružas su savo seserimi. Laikydavo jas mažažemio valstiečio Dilkaus daržinėje, kuri buvo nuošaliai nuo kaimo. Kitas sandėlis buvo pas ūkininką Šliužą. Buhalteriją tvarkė ir knygas skirstė siuvėjas ir mokytojas daraktorius Ladukas. Tačiau visam tam pavojingam darbui vadovavo J.Bielinis, kurį knygnešiai pagarbiai vadindavo ministeriu.
1896 metais rusų policija aptiko Garšvių sandėlius. Du aktyviausius šios grupės narius Ūdrą ir Bružą ištrėmė į Sibirą, o daraktoriui Ladukui pavyko pabėgti į Ameriką. J.Bielinis slapstėsi toliau, nes jau seniai, ypač po Paparčių vienuolyno bylos, policija jį gaudė. Padėjusiam sugauti pavojingą valstybės nusikaltėlį buvo pažadėta 500 rublių premija. Susigundęs tokiais didžiuliais pinigais, J.Bielinį bandė išduoti net jo ūkio nuomininkas, kartu su savo bernais sučiupęs knygnešį. Tačiau jis buvo nepėsčias ir niekada nesiskirdavo su revolveriu. Pagrasinus juo, užpuolikai knygnešį paleido.
Rusų žandarai nuolat darydavo kratas knygnešio namuose, todėl J.Bielinis būdavo labai retas svečias savo namuose. Užsukdavo tik vienai kitai dienai, o išvykdavo naktimis. Žandarai nuolat kamuodavo knygnešio žmoną, reikalaudami pasakyti, kur slapstosi vyras. Ta visada atsakydavo, jog iškeliavęs į Ameriką ir dingęs. Esant tokiai padėčiai, J.Bielinis net po kelerius metus nesimatydavo su šeima. 1923 metais laikraštis Lietuva rašė, jog kartą susitaręs per kitus žmones susitikti su žmona paskirtoje vietoje, žmona atvažiavo su ketverių metų sūneliu. J.Bieliniui ėmus jį glostyti ir bučiuoti, mažylis paklausęs: O tu, dėde, ar turi tokį baiboką kaip aš?
Beje, bent tris kartus buvo pakliuvęs į rusų žandarų rankas, bet vis pabėgdavo. Kartą, patekęs uriadnikui į nagus, paėmė į vieną ranką pinigų pluoštelį, kita išsitraukė revolverį ir pasiūlė pasirinkti, kas uriadnikui labiau patinka. Tas, aišku, paėmė pinigus. Brangiausiai teko sumokėti per kitą suėmimą. Atvažiavęs į vieną kaimą nakvoti, vežimą su knygomis paliko pas kitą pažįstamą. Ir vėl jį užklupo uriadnikas. Šį kartą išsisukti nepavyko ir buvo areštuotas. Knygnešys, siuntinėjamas iš miesto į miestą tardymams, taip ir nepasisakė, kas esąs. Nuvežtą į Panevėžio apylinkes tardė dešimtininkas ir papirkti jam J.Bielinis jau neturėjo nė rublio. Atėjus nakčiai, nuvedė nakvoti pas kito kaimo dešimtininką. Abu kolegos ėmė vaišintis. J.Bielinis demonstratyviai nusivilko sermėgą, nusiavė batus ir atsigulė ant suolo. Dešimtininkai, tai pamatę, irgi greitai užmigo. Naktį knygnešys basas, vienmarškinis išslinko iš trobos ir pasileido bėgti. Buvo šaltas vasario vidurys. Kad nepavytų pėdomis, paliktomis sniege, pasiekęs upelį, bėgo juo kokius tris kilometrus iki kito kaimo, kur irgi turėjo savą žmogų. Tokiu būdu vėl ištrūko iš žandarų nagų, bet nuo to nepaprasto bėgimo labai pablogėjo šio stipraus žmogaus sveikata. Tai atsitiko 1901 metais.
Nors sveikata vis silpnėjo, bet J.Bielinis toliau tęsė knygnešio darbą. Laikraščius ir knygas pats gabendavo į Mintaują ir į Rygą, iš kur paštu pasiųsdavo į Lietuvą. Kai buvo atšauktas spaudos draudimas, J.Bielinis gabendavo į Lietuvą tik draudžiamą literatūrą. Bet jėgos vis silpo. Kartą nukeliavęs iš namų kelias dešimtis kilometrų, vos pasiekė savo bičiulio Mitkaus sodybą, bet sukniubo prie pat sodybos vartų po kryžiumi. Nuneštas į trobą, neištaręs nė žodžio, po kelių minučių mirė. Taip 1918 m. sausio 18 d. savo gyvenimą baigė tas nepaprastas žmogus, didis patriotas ir svajotojas, likus vos mėnesiui iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Beje, buvo pasižadėjęs nemirti ir kovoti, kol rusai bus Lietuvoje. Savo pasižadėjimą tesėjo.
Tragiškai baigėsi ir Jurgio brolio Andriaus, iškeliavusio į Ameriką, gyvenimas. Jurgis jį, tenai neblogai gyvenusį, pasikvietė atgal į Lietuvą knygnešio darbo dirbti. Andrius netrukus su knygomis pateko į žandarų rankas, tačiau pabėgo ir vėl pasileido atgal į Ameriką. Bet bebėgdamas susižeidė koją, kuri ėmė gangrenuoti. Todėl iš laivo jis buvo grąžintas į Vokietiją, iš kur vėl sėdo į laivą. Ten jam amputavo koją ir paskui išdavė Rusijai. Mirė ištremtas į tolimus Rusijos sniegynus.
© 2005 "XXI amžius"
|