| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Paskutiniojo Lietuvos partizano gyvenimo ir mirties pėdsakais Vytautas BAGDONAS
Molėtų rajono savivaldybės kieme stūkso paminklinis akmuo, ant kurio užrašas skelbia, jog šis paminklas skirtas 1949-1965 metais už Lietuvos laisvę kritusiems partizanams atminti. Lietuvos istorija besidomintys jauni žmonės pasakytų, jog yra įvelta klaida: esą Aukštaitijoje partizaninis judėjimas baigėsi apie 1952-1953 metus. Būtent tuo metu partizanų būriai buvo masiškai sunaikinti, kovotojai suimti, kalinami, išžudyti ar tremiami, kai kurie miško broliai geranoriškai pasidavė valdžiai ir legalizavosi. Tačiau molėtiškiai, paminkle įrašę 1965-uosius metus, nė kiek neapsiriko. Ne vienas vyresnio amžiaus Molėtų, Utenos, Anykščių rajonų gyventojas galėtų patvirtinti, kad dar ilgai atokiausiuose kaimuose, tolimuose sodžiuose pasirodydavo likęs vienintelis Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje partizanas Antanas Kraujelis. Po ilgų paieškų, sekimų 1965 m. kovo 17-ąją Vilniaus, Utenos, Molėtų ir Anykščių saugumiečių bei milicininkų pajėgos užtiko partizano A.Kraujelio bunkerį Utenos rajono Papiškių kaime. Jis gyvas nepasidavė nusišovė
Prie paminklinio akmens nulaužtas ąžuoliukas Važiuojantieji automagistrale Utena-Vilnius pastebi rodyklę: Partizano A.Kraujelio žūties vieta 1,5 km. Vingiuotas kelias atves iki Papiškių kaimo, kur stūkso kelios viena į kitą panašios sodybos. Vienoje jų žuvo paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Jo žūties vietą ženklina paminklinis akmuo, šalia auga liaunos tujos ir ąžuoliukas. Ąžuoliuką pasodino tuometinis Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, kai vyko partizano žūties 30-ųjų metinių paminėjimas ir buvo atidengtas paminklinis akmuo. Tačiau piktavalių rankos ąžuoliuką nulaužė. Medelis buvo atsodintas, tačiau ilgai nežaliuodavo vis kas nors jį nulauždavo Sūnus į mišką, šeima į Sibirą A.Kraujelio vaikystė prabėgo Molėtų krašte, Skudutiškio apylinkėse, Kaniūkų kaime. Tos sodybos, kur gyveno gausi Kraujelių šeima, seniai nebėra, telikusios tik vienišos obelys ir senos tuopos. Pastatai buvo sugriauti, mediena išvežta 1951-ųjų rugsėjį, kai į Sibirą buvo išvežti Antano tėvai motina Anelė Kraujelienė, tėvas Steponas Kraujelis ir penkios partizano seserys. Vėliau buvo ištremta ir šeštoji vyriausioji sesuo Ona, kuri buvo ištekėjusi, augino du vaikus ir tremties dieną nebuvo namuose. Pasak vietinių gyventojų, artimųjų žmonių trėmimą matė ir pats Antanas. Jis tuomet slapstėsi Kaniūkų kapinaitėse ir nesirodė. Kai kas dėl to partizaną net bandė smerkti, esą kodėl jisai, jau trejus metus partizanaudamas, negalėjo pulti stribų ir kareivių, apginti šeimos? Aišku, toks jo žingsnis būtų tiesiog beprasmis, nes vienas, kad ir ginkluotas, negalėtų pasipriešinti trėmimą organizuojantiems žmonėms jų atvažiuodavo nemažas būrys. Vėliau seserims jis pasakojo, kad labai sielojosi, matydamas, kaip artimieji tremiami, net norėjo iš to sielvarto nusižudyti Kraujelių šeima buvo ištremta už paramą partizanams, kuriems padėjo maistu, drabužiais, suteikdavo reikalingų žinių. Į jų būrį vėliau išėjo ir Antanas. Vyresnės seserys tuomet tapo ryšininkėmis. Tėvai ir seserys nuolat buvo tardomos ir Sibire, tyčia rogėmis per speigus juos veždavo tardyti po keliasdešimt kilometrų, nes taip buvo siekiama partizano artimuosius paveikti morališkai, susargdinti, visiškai sugniuždyti. Iš Lietuvos pasiekdavo ir melagingi pranešimai apie Antano žūtį. Aišku, taip veikdavo įvairūs provokatoriai. Kraujelių šeima buvo ištremta be teisės sugrįžti į Lietuvą, tačiau sugrįžo po aštuonerių metų. Mat A.Kraujelienė buvo daugiavaikė motina ir galėjo pasinaudoti kai kuriomis lengvatomis. Šis statusas padėjo jai su šeima vėl išvysti gimtąjį kraštą. Bet gimtinė pasitiko tremtinius nesvetingai. Sodybos nebebuvo, teko glaustis pas svetimus. Šeimą nuolat persekiojo saugumiečiai, kviesdavosi į tardymus, slapstydavosi krūmuose, tikėdami, kad kada nors sugrįš trumpam ir Antanas. Tačiau jis susitikdavo su tėvais, seserimis miške susitikimus organizuodavo partizaną globoję žmonės. Vos vienerius metus išgyvenusi po tremties Kaniūkuose, Kraujelių šeima vėl buvo ištremta į Sibirą. Namo sugrįžti buvo lemta tiktai 1967-aisiais, praėjus beveik dvejiems metams po Antano žūties. Apie jo žūtį Krasnojarsko krašte sužinojo artimieji iš giminių laiškų ir perskaitę žinutę laikraštyje Tiesa. Partizanas turėjo sūnų Liūto partizanų būryje kovojęs A.Kraujelis susipažino su skudutiškiete jauna mergina Janina Snukiškyte. Vienas kitą jie pamilo ir sukūrė šeimą. Saugumo sumetimais Janinos pavardė nebuvo pakeista, liko mergautinė. Laukdama pirmagimio jaunoji motina visaip slėpė nėštumą. Kai Janina pagimdė berniuką, tiktai nedaugelis žinojo, kas jo tikriasis tėvas. 1956 m. gegužės 31 d. gimęs Antanas gavo Petronio pavardę. Petronių namo bunkeryje kurį laiką gyveno ir A.Kraujelis, tad turėjo progą bendrauti ir su sūnumi, ir su žmona. Kai 1965-aisiais partizanas žuvo, J.Snukiškytė buvo nuteista ir bausmę atliko Panevėžio kalėjime. Jos sūnus buvo apgyvendintas Vilniaus vaikų namuose (saugumiečiams gerai buvo žinoma, kieno tai sūnus). Po trejų metų išėjusi iš kalėjimo J.Snukiškytė tuoj pat nuvyko į vaikų namus ir sūnų susigrąžino. 1968 metų rudenį Utenos liaudies teismas pripažino, kad A.Petronis yra J.Snukiškytės sūnus ir jam buvo suteikta Snukiškio pavardė. Siaubūno paieškos Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonuose, be etatinių saugumiečių, A.Kraujelio paieškomis užsiimdavo maždaug po dvi dešimtis KGB agentų. Rajonų, kuriuose vis pasirodydavo partizanas, saugumo organus, milicijos skyrius, rajkomus vis atakuodavo sostinės pareigūnai, mat jiems neduodavo ramybės Maskva esą kur girdėta, kad, šitiek metų praėjus po karo, po banditizmo likvidavimo, tebegyvuotų partizanas. A.Kraujelio niekas nepažindavo, nes jis persirengdavo moteriškais drabužiais, nešiodavo ilgus plaukus ar būdavo užsiauginęs ilgą barzdą. Kai kada partizanas apsirengdavo Raudonosios armijos artileristo karininko uniforma, taigi net uoliausi stribai atiduodavo jam pagarbą. Vienoje vietoje partizanas ilgai neužsibūdavo. Pasirodydavo jis ir Pakalniuose, Skiemonyse, Alantoje, Utenos mieste, Leliūnuose bei daugelyje kitų vietų. Būdavo be galo atsargus. Gyvas nepasidavė 1964-ųjų gruodžio 19-ąją saugumiečiai gavo operatyvinių duomenų, kad partizanas gali slėptis Papiškių kaime netoli Utenos, pas Pinkevičius, Vingelevičius arba Cibus. A.Kraujelis iš tiesų buvo pas Pinkevičius (Antanas Pinkevičius buvo vedęs A.Kraujelio žmonos Snukiškytės seserį Oną). Už partizanų rėmimą jis buvo sėdėjęs lageryje dešimt metų. Taigi į Papiškių kaimą Kūčių dieną privažiavo daugybė kareivių, stribų ir saugumiečių. Buvo tikėtasi, kad vis tiek į kurią nors kaimo trobą užsuks partizanas. Tačiau pasaloje laukta be reikalo. A.Kraujelis tuo laiku buvo bunkeryje. Atliekant kratą Pinkevičių namuose, bunkerio neaptiko. Antrą Kalėdų dieną A.Kraujelis paliko savo slėptuvę ir Pinkevičių sodyboje ilgokai nesirodė. Sugrįžo tik kitų metų vasarį. Rengėsi kovo viduryje vėl iškeliauti. Tiktai nespėjo. 1965-ųjų kovo 17-osios rytmetį sodybą pradėjo supti gausios milicininkų ir saugumiečių pajėgos. Uteniškiams, molėtiškiams ir anykštėnams į pagalbą atvyko KGB pareigūnai iš Vilniaus. Namus, ūkinį pastatą krėtė ne tiktai automatais, bet ir ilgais kabliais ginkluoti saugumiečiai, teritoriją saugojo pikti šunys. Nors sodybos šeimininkai tikino, kad A.Kraujelio čia nėra, saugumiečiai tuo netikėjo. Jie buvo gavę informaciją, kad pas Pinkevičius jis tikrai apsigyvenęs. Saugumiečiai troboje palei krosnį pastebėjo nelygiai sudėtas grindis, ant kurių stovėjo kibirai su jovalu kiaulėms. Paaiškėjo, kad tai labai gudriai įrengtas bunkeris. Pradėjus daužyti su laužtuvu, atsivėrė didžiulis plyšys, pro kurį iš bunkerio partizanas paleido keletą šūvių. Tačiau, kliudytas pirmosios kulkos, buvo sužeistas prie bunkerio angos stovėjęs jo giminaitis A.Pinkevičius. Buvo nušauti ir keli saugumiečiai bei stribai. Metė partizanas ir granatą, tačiau ji nesprogo. Išsigandę granatos, priešai šoko iš trobos laukan. Tuo pasinaudojo ir partizanas A.Kraujelis, kuris iššoko iš bunkerio ir užlipo ant aukšto. Operacijos dalyviai perdavė per J.Snukiškytę partizanui laišką, kad šis pasiduotų. Tačiau, perskaitęs raštelį, jis tik pasijuokė, kad niekada nepasiduos ir pradėjo vėl šaudyti. Lauke buvę operacijos dalyviai išsikvietė iš Vilniaus pastiprinimą ir atsišaudė. Partizanas A.Kraujelis persirengė žmonos Janinos atneštais moteriškais drabužiais ir bandė pabėgti. Tačiau saugumiečio ar stribo paleista kulka jį sužeidė. Jis nenorėjo pasiduoti gyvas ir nusišovė Kai nusišovusio partizano kūnas buvo išneštas į lauką ir paguldytas ant sniego, KGB Anykščių skyriaus operatyviniam įgaliotiniui Marijonui Misiukoniui KGB tardymo vyresnysis tardytojas Vaclovas Vytė pavedė atlikti partizano A.Kraujelio lavono atpažinimą. Iki šiol nežinoma, kur buvo palaidotas paskutinysis Lietuvos partizanas. Patikimiausia versija yra ta, kad kareiviai galėjo jo kūną išvežti į Vilnių ir ten palaidoti kaip nežinomą ar neatpažintą lavoną. Jeigu partizanas būtų palaidotas kur nors Molėtų ar Utenos krašte, vis tiek atsirastų žmonių, tai mačiusių ar žinančių. Žadėjo steigti muziejų Lankydamasis Papiškių kaime, šalia sodybos, kur žuvo partizanas A.Kraujelis, sutikau besitvarkantį vyriškį. Pasirodo, tai uteniškis Albinas Pinkevičius, prižiūrintis broliui kažkada priklaususią sodybą. Tuo metu, kai vyko susišaudymas ir žuvo A.Kraujelis, Albinas tarnavo sovietinėje kariuomenėje Kaliningrade. Kai apsirikęs ir palaikęs Antaną Pinkevičių saugumiečiu, A.Kraujelis iš bunkerio paleido automato seriją, Albino brolis buvo sunkiai sužeistas. Jis net prašė kagėbistų, kad šie neleistų kankintis ir kuo greičiau pribaigtų Sužeistąjį išvežė į Utenos ligoninę, paskui pervežė į Lukiškių kalėjimo ligoninę, operavo. Tačiau kūne liko viena neišimta kulka, prasidėjo gangrena, ir jis mirė 1965 m. balandžio 5-ąją. Pašnekovas kviečia į vidų apžiūrėti namų. Likusi ta pati krosnis, šalia jos stovi lova, po kuria ir būta bunkerio. Tiesa, dabar tas bunkeris jau užverstas žemėmis, telikusios tik durys grindyse. Medinėje pastogėje dar matyti kulkų žymės. Aiškiai galima regėti,kur šaudė partizanas, iš kurios pusės kulkos skriejo jo link. Daug kas čia primena tą 1965-ųjų kovo 17-ąją. Sodybos šeimininkas sakė, kad tuomet, kai Utenos apskričiai vadovavo Rimantas Dijokas, ketinta šiame name įrengti muziejų, suremontuoti pastatą. Tačiau už namą buvo pasiūlyta tiesiog juokinga pinigų suma, ir derybos tada neįvyko. Vėliau kalbos apie muziejų nutilo. M.Misiukoniui priminta jo praeitis 2000-ųjų vasario 16-ąją buvo įteikiami valstybiniai apdovanojimai. Prezidentūroje vykusią ceremoniją trumpam buvo nutraukusi žinoma disidentė vienuolė, su Anykščių kraštu artimai susijusi Nijolė Sadūnaitė. Apdovanojimo ceremonijos metu ji pribėgo šalies prezidento Valdo Adamkaus ir garsiai pasipiktino tuo, kad apdovanojami budeliai ir aukos. Mat Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino antrojo laipsnio ordinu buvo apdovanojama pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos ministrė pirmininkė prof. Kazimira Prunskienė, kurią 1992 metais teismas buvo pripažinęs bendradarbiavus su KGB. (Tiktai neseniai teismuose vėl grįžta prie to paties klausimo ir toks bendradarbiavimas neįrodytas.) Tuo pat metu Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas buvo įteiktas ir buvusiam K.Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės vidaus reikalų ministrui iš Anykščių krašto kilusiam M.Misiukoniui. Iškilmių metu disidentė N.Sadūnaitė pavadino M.Misiukonį KGB žvalgybos viršininku. Tuoj po to pasipylė pranešimai žiniasklaidoje, o 47 Seimo nariai išplatino pareiškimą, kad eksministras buvo kadrinis KGB karininkas ir dalyvavo paskutiniojo Lietuvos partizano A.Kraujelio Siaubūno sunaikinimo operacijoje. Molėtų-Utenos rajonai Autoriaus nuotraukos
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |