|
Prieškario Lietuvos tragedijos pradžia suskaldyta tautos dvasia
Prof.Ona VOVERIENĖ
Rusų rašytoja Zoja Krachmalnikova, apibendrinusi mokslininkų sociologų ir psichologų tyrimus ir savo pačios stebėjimus, priėjo išvadą, kad visos Rusijos nelaimės prasidėjo nuo kruvino jos dvasios skaldymo. Rusijoje tai buvo Stačiatikių Bažnyčios skilimas XVII amžiuje. Jis ne tik Rusiją padalijo į dvi dalis, į dvi Rusijas, bet ir buvo tragiškas lūžis kiekvieno ruso sieloje. Nuo to laiko, teigia rašytoja, Rusijos dvasia susirgo (Z.Krachmalnikova. Mež nami krovavyj angel razdelenija
//Literaturnaja gazeta. 1996 m. sausio 24 d. P.3-4).
Į sergančią ruso dvasią pasėta komunizmo sėkla buvo baisi savo padariniais. Sergančiai dvasiai reikia kraujo. Dėl to ir buvo išžudyta milijonai rusų pačioje Rusijoje. Sovietų Sąjunga tapo didžiule kalėjimo zona žmonėms ir tautoms. Jos vadovai vietoj demokratinio principo žmogaus teisės gyventi įtvirtino kitą principą žmogaus teisę žudyti (Z.Krachmalnikova. //Ten pat).
Baisiausia, teigia rašytoja, kad nuo pat pirmųjų komunistų partijos dienų jos vadai genialiai suprato, kad svarbiausia sukurti mąstymo modelį, pateisinantį visus komunistų nusikaltimus, sukurti naują sąžinę, į jos pamatą dedant smerdiakovišką logiką viskas leidžiama, kas padeda partijai (Z.Krachmalnikova. Ten pat).
Serganti Rusijos dvasia ir jos naujoji sąžinė tapo jos eksportu prievarta ir per kraują brukamu visoms jos pavergtoms tautoms.
Į Lietuvą rusų, žydų ir mūsų pačių tautos atskalūnų importuotas bolševizmas buvo pati didžiausia tautos neganda per visą jos istoriją. Jau 1917 metais, įvykus Rusijos kruvinajai spalio revoliucijai, bolševikų veržimasis į Lietuvą suaktyvėjo. V.Kapsukas, P.Eidukevičius, V.Požėla, Z.Angarietis, K.Zalevskis, pasiskelbę revoliuciniais socialdemokratais ir atskėlę dalį Lietuvos socialdemokratų partijos narių (ši partija Lietuvoje buvo įkurta 1896 m.), siekė prijungti Lietuvą prie Rusijos autonomijos ar federacijos teisėmis ir įvesti bolševikinę lenininę proletariato diktatūrą. 1917 metų pabaigoje, kai visa Lietuva bruzdėjo, pažadinta aušrininkų ir varpininkų vilties atkurti savo nepriklausomą valstybę, V.Kapsukas atvirai ir įžūliai rašė:
Mes pripažįstame apsisprendimo teisę kiekvienai tautai, bet tas nereiškia dar nepriklausomybės, ir todėl mes, tuo vadovaudamiesi, nekovojame už Lietuvos nepriklausomybę. Mes vaduojamės tautų ir Lietuvos proletariato reikalais. Kadangi nepriklausomoje Lietuvoje šie reikalai gali nukentėti, tad mes atmetame nepriklausomybę ir prieš šią idėją kovosime! Lietuva laimėtų tik tada, jei įvyktų visur tokia pat, kaip ir Rusuose, revoliucija. Ir šis yra mūsų vyriausias tikslas (Lietuvos balsas (Voronežas). 1917 m. gruodžio 23 d.).
Tada nugalėjo lietuviškosios inteligentijos, pirmiausia aušrininkų ir varpininkų, patriotiškumas ir tautos valia bet kokia kaina, net gyvybės, apginti savo tautą ir sukurti jos interesams tarnaujančią savo valstybę, atmetant ir unijinį prolenkišką palikimą, ir bolševikinę išdavystę. 1918 m. vasario 16 d. visų Lietuvos partijų vieningu sutarimu Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę.
V.Kapsuko vadovaujami bolševikai 1918 m. gruodžio 8 d. pradėjo kruviną maištą prieš jauną Lietuvos valstybę: žudė žmones, degino dvarus, naikino sodybas, visur, kur tik įkeldavo koją, sėjo smurto ir neapykantos sėklas. Lietuvos savanoriai, tautos patriotai, blogai ginkluoti, bet akinami Tėvynės meilės, stojo į žūtbūtinę kovą su bolševikais ir jiems talkinusiais 17450 raudonarmiečių. Deja, Vilniaus kraštas dėl tokios suirutės, dar ir dėl Antantės išdavystės, buvo Lenkijos kariaunos, vadovaujamos Želigovskio, okupuotas. Tada bolševikams pavergti Lietuvos nepavyko. Bet nesantaikos sėklas pavyko plačiai išbarstyti.
Komunizmo šmėkla šlaistėsi po Lietuvos miestus, kaimus ir miestelius ir kurstė neapykantą, ypač tarp partijų, Steigiamojo Seimo išvakarėse. Lietuvos politikoje ir dvasiniame gyvenime susiformavo naujas reiškinys partiškumas. Atsirado partijos: Krikščionių demokratų, Liaudininkų ir Socialdemokratų, Santaros, Tautos pažangos ir kt.
Socialistų liaudininkų partijos agitatoriai, ginkluoti bolševikų idėjomis, plūstančiomis tūkstantiniais laikraščių tiražais iš komunistinės Rusijos, į Dievo statusą iškėlę liaudį, visas kitas partijas šmeižė ir keikė kaip įmanydami.
J.Tumas Tautoje 1920 m. gegužės 8 d. rašė: Jei reikėtų man kam nors į albumą įrašyti vyriausias šių dienų gyvenimo paradoksas, tai aš įrašyčiau šį: per liaudį, su liaudimi ir liaudyje
Visi tą vieną dievuką vilkte velka ant visuomenės altoriaus, stato, patys garbina ir kitiems liepia tą daryti
vis didesnei liaudies garbei ir naudai (A.Liekis. Lietuvių tauta. 1998. P132).
Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo bolševikuojantys rėksniai. Tuoj po Seimo rinkimų iš kalėjimų buvo paleisti visi antivalstybiniai gaivalai, tarp jų 40 komunistų, nors žinota, kad jie Sovietų Rusijos agentai ir joje ėję komisarų pareigas (cit. pagal A.Liekis. A.Ten pat. P.133). Prisidengę profsąjungiečių ir kitų legalių darbininkų organizacijų vadų vardu, jie organizavo maištus, streikus, neramumus, kurstė žmones prieš valdžią, rengė Lietuvą kruvinajai 1940 metų tragedijai. Laikinai jos slinktį buvo sustabdęs didžiausias prieškario karžygis generolas Povilas Plechavičius su savo bendražygiais. Bet neilgam. O paskui Lietuva, jos komunistinio gaivalo išduota, kelis dešimtmečius skendo kraujyje ir kančiose.
Kodėl taip atsitiko? Kur dingo aušrininkų ir varpininkų dvasia? Kur dingo tautos dvasia ir valia? Kodėl prieškario Nepriklausomos Lietuvos valdžia, laimėjusi 1918-1919 metų kovas prieš bolševizmą ir tūkstantines raudonarmiečių gvardijas, nesugebėjo tautos apginti nuo komunistinio maro?
Tai klausimai, į kuriuos neatsakę, neatgausime ir dabartinėje Lietuvoje tikros laisvės, neišsivaduosime iš komunizmo idėjos pavergto proto ir dabar Lietuvą valdančio to paties komunistinio gaivalo.
Pagal analogiją su Rusija, tautos dvasia suskilo ir susirgo, įveikta sergančios ruso dvasios. O sergančiai dvasiai reikia kraujo. Tik tada ji nurimsta. Sergančiai dvasiai pati patraukliausia yra komunizmo ideologija neapykantos žmogui, tautai, pasauliui ideologija. Kad ir kokiais gražiais žodžiais ir apdarais ji rėdytųsi, anksčiau ar vėliau išlenda vilko iltys kraujo! kraujo! kraujo!
Visiškai sutinku su Viliaus Litvinavičiaus nuomone, kad istorijoje yra pavyzdžių, kai tam tikromis aplinkybėmis sugebėdavo pasireikšti neeiliniai žmonės. Tie, kurie sugebėdavo numatyti į priekį ir daryti įtaką visuomenei (V.Litvinavičius. Lietuvos inteligentai prieš žiniasklaidą//Lietuvos aidas. 2001 m. gegužės 10 d. P.10). Kategoriškai atmetu jo teiginį, kad tokių žmonių visuomenėje būta daug. Tų, kurie tarytum peržengdavo tą regimąją ir painią priežasčių tikrovę ir parodydavo tai, kas iš tikrųjų žmonijai buvo esminga (V.Litvinavičius. Ten pat) istorijoje buvo tik vienetai.
Lietuvių tautos istorijoje tokiu žmogumi, sugebėjusiu numatyti tautos ateitį į priekį, buvo vyskupas Motiejus Valančius. Jis žinojo Rusijos tragediją jos dvasios skilimą, buvo skaitęs ir girdėjęs apie kruvinas skilusios Stačiatikių Bažnyčios pasekmes. Bijojo, kad rusų dvasios liga nebūtų pernešta į Lietuvą, ja nebūtų užkrėsti lietuviai. Gyvenęs ir kūręs tada, kai tauta buvo nualinta lenkų ir rusų okupacijų, jis suprato, kad, siekiant Lietuvai geresnės ateities, pirmiausia reikia išlaisvinti lietuvius iš baudžiauninko dvasios, tų okupacijų suformuotos.
Simonas Daukantas tuo metu rašė, kad kaip tik dėl baudžiauninko dvasios lietuviai prarado savo garbę ir orumą, riterišką narsumą ir kilnumą, pradėjo skųstis, dejuoti ir aimanuoti dėl menkiausių jų gyvenimo negandų, visiems ir visur guostis, rodyti savo žaizdas.
Vysk. M.Valančius lietuvio dvasią gydė taip, kaip jis suprato: neleido lietuvių katalikų paversti stačiatikiais, kategoriškai draudė tą daryti visiems savo vyskupijos kunigams, sakydamas, kad kunigas, tarnaujantis svetimųjų tikslams, yra tikėjimo ir Bažnyčios išdavikas, iš žmonių reikalavo tokius kunigus viešai smerkti ir nepriimti iš jų paslaugų; savo vyskupijos tėvams draudė leisti vaikus į rusiškas mokyklas, steigė parapines mokyklas; kai jos buvo uždraustos, skatino steigti Motinos mokyklas; mergaičių, būsimų motinų, švietimui skyrė ypatingą dėmesį: sako, netuokdavęs, jeigu nuotaka nemokėjo skaityti ir rašyti, ir tą liepė daryti visiems savo vyskupijos kunigams; jis buvo lietuviškos knygnešystės iniciatorius, pats parašė daugybę straipsnių ir pamokymų, rėmė ir tiesė knygnešių takus iš Prūsijos į Lietuvą; prasidėjus 1831 ir 1863 metų sukilimams, laimino sukilėlius jų šventai kovai prieš okupantus. Jo paskelbtas šūkis: Kas lietuvis, tas ir katalikas kiekvieno lietuvio sieloje jungė katalikiškąjį ir tautinį pradus, darė lietuvio sielą vientisą ir harmoningą.
Tokiais lietuviai ir išliko visą šimtmetį. Tokie būdami jie pasitiko Aušrą ir Varpą, išsivadavo iš okupacijos, atkūrė savo valstybę. Buvo vieningi tol, kol komunizmo šmėkla užklydo į Lietuvą ir ėmė skaldyti lietuvio dvasią. Daugelis intelektualų suklupo prieš komunizmo šmėklą, išdavė savo tautą, jos idealus, nuėjo savo valstybės išdavystės keliu, siekdami ją įstumti į Rusiją. Tik nedaugelis pačių doriausiųjų praregėjo. Praregėjo ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, savo sergančia dvasia įtraukusi į komunistinės beprotybės liūną ne vieną to meto inteligentą, tarp jų ir rašytoją Žemaitę.
Bolševikų didžiausias laimėjimas prieškario Lietuvoje buvo krikščionių demokratų ir tautininkų supriešinimas, jų sukiršinimas ir jų tarpusavio kovų ugnies įžiebimas. Kaip rašo istorikas A.Liekis, trečiojo Lietuvos Seimo rinkimų išvakarėse tautininkai net su komunistais liaudininkais susidėjo ir vieningai puolė krikščionis demokratus, politikoje visiškai nedalyvaujančius vyskupus, kunigus ir net iškilesnius tikinčiuosius.
Pasirodo, ta neapykantos sėkla komunistų buvo pasėta daugelio inteligentų sielose dar gerokai prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Palankią dirvą ji rado net ir vieno iškiliausių to meto žmogaus Antano Smetonos sieloje, suskaldydama asmenybę. Dar 1907 metais pradėjęs dirbti Vilties, perėmusios Aušros ir Varpo ideologiją ir tradicijas, redakcijoje, tapęs laikraščio redaktoriumi, savo vedamuosiuose pradėjęs energingą kovą prieš Vilniaus vyskupijos kuriją, lenkinusią ir vertusią kunigus lenkinti Vilniaus kraštą (Viltyje buvo įsteigtas net atskiras skyrius Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje), taip įsismagino, kad net pradėjo griežtai pasisakyti prieš kunigus politikoje.
A.Smetona nebuvo nusiteikęs prieš religiją. Atvirkščiai, apie ją rašė visada palankiai. Jo nuomone,
Visuomenės daugumas gyvena religija, ją praradęs, kitas nebežinotų, kam ir gyvenąs (cit. pagal A.Liekis. Ten pat. P.57). Tačiau ir jis pats, ir jam redaguojant Viltį kiti viltininkai atsargiai, bet nuosekliai vystė mintį, kad Bažnyčia neturi kištis į politikos sritį, kad politika iš religijos teturinti imti dorovės principus (ten pat). Kai 1913 metų rudenį įvykusiame visuotiniame Vilties dalininkų susirinkime redaktoriaus padėjėju buvo priimtas Pranas Dovydaitis, tvirtų katalikiškų pažiūrų žmogus, A.Smetona iš Vilties redakcijos pasitraukė (ten pat).
Vėliau jo nusistatymas prieš krikščionis demokratus stiprėjo. Tapęs tautos vadu, jis uždraudė Krikščionių demokratų partiją, su ja susijusias visas visuomenines organizacijas, jų vadovus už slaptą veiklą persekiojo ir net sodino į kalėjimą (Antanas Masionis. Ateitininkų dvasia nepalūžo. Čikaga, 1992).
Prof.V.Žukas, Atgimimo laikraštyje paskelbęs išsamią vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimo apybraižą, be kita ko, paminėjo, kad vyskupas buvo persekiojamas ne tik rusų ir vokiečių, bet ir pačių lietuvių. Nuo 1926 metų kunigas V.Borisevičius Telšių seminarijos rektorius. Tačiau nežiūrint aukštų pareigų, A.Smetonos saugumiečiai tikrindavo ir Rektoriaus biblioteką, pvz., kartą ieškojo klierikų brošiūros, kurioje buvo pasisakyta prieš tautininkų vienvaldystę (V.Žukas.//Atgimimas. 1989 m. kovo 17 d. P.5).
Taigi prieškario Lietuvoje komunistams pavyko suskaldyti vysk.M.Valančiaus, aušrininkų ir varpininkų formuotą ir puoselėtą lietuvybe ir katalikybe lietuvio dvasią, supriešinti lietuvybę ir katalikybę, įskiepyti į tautos dvasią sergančios rusų dvasios vertybes, jų religiją komunizmą ir jų dievus Leniną ir Staliną, kuriais jie patys apsišaukė. Lietuvoje ir dabar dar tebesimeldžiama Lietuvos komunistų dievui Algirdui Brazauskui, dėl to jis ir yra nepažeidžiamas, netgi darydamas plėšrius nusikaltimus prieš tautą ir prieš moralę.
Komunistams prieškario Lietuvoje pavyko supriešinti ne tik inteligentus, kaimo ir miesto žmones, bet net moksleivius mokyklose, ateitininkus persekiojant ir peikiant, o skautus globojant pačiam prezidentui A.Smetonai (A.Masionis. Ten pat).
Krikščionių demokratų išstūmimas iš Lietuvos politikos buvo visos Lietuvos negandos vėjas. Suskaldyta lietuvio dvasia tapo kraupiausios visoje Lietuvos istorijoje lietuvių tragedijos pradžia. Lietuvis tapo silpnas. Iš čia ir Lietuvos vyriausybės gėdingi žingsniai, atsiklaupus prieš svetimuosius:
priimtas Lenkijos ultimatumas atkurti diplomatinius santykius, negrąžinant Lietuvai lenkų okupuoto Vilniaus krašto;
be šūvio atiduotas hitlerininkams Klaipėdos kraštas, taip jį pasmerkus, rusams laimėjus karą, žiauriam jo žmonių sunaikinimui;
be garbės ir be šūvio 1940 m. birželio 15 d. atiduota rusams ir visa Lietuva.
Rusijos šnipų buvo nužudytas ir pats A.Smetona, o jo tauta nukankinta kaip dvasios paliegėlė. Tokia buvo tautos suskaldytos dvasios kaina.
Dar šiandien, penkioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais, skiname tos mus ištikusios negandos vaisius. Triumfuoja komunizmas, serganti ruso dvasia kuo toliau, tuo labiau virškina lietuvių sielas, triumfuoja į Dievo statusą iškeltas CK sekretorius.
Ar atgims lietuvio dvasia? Ar taip ir liksime gilindami sergančios dvasios žaizdas? Ar Lietuva dar turi ateitį? Ar dar turi jėgų prisikelti?
© 2005 "XXI amžius"
|