|
Ąžuolynas tebežaliuoja
Petras KATINAS
Vasario 27 dieną, lygiai tą pačią, kai prieš 25-erius metus buvo įkurtas Kauno keliautojų kultūros klubas Ąžuolynas, gausus būrys entuziastų paminėjo šį jubiliejų, prisiminė išėjusiuosius Amžinybėn ir pasidžiaugė nuveiktais darbais. Klubas įsikūrė be jokio partinės valdžios leidimo, tuo labiau palaiminimo. Bet ir uždrausti nebuvo kaip, nes Ąžuolynas pasiskelbė kaip Kauno turistų klubo padalinys. Klubą įkūrė didelis Lietuvos istorijos, jos gamtos mylėtojas inžinierius Vincas Kavaliauskas. Netrukus į klubą atėjo įvairaus amžiaus, nevienodo išsilavinimo, bet vienodai mylinčių savo gimtąjį kraštą žmonių, trokštančių jį pažinti. Beje, partiniams organams ir net KGB iškart kilo įtarimas, kad klubas vos ne antisovietinė organizacija. Partijos veikėjai niekaip negalėjo suvokti, kad klubo valdyboje nebuvo nė vieno partinio, o pirmasis klubo pirmininkas inžinierius Česlovas Mažeika irgi buvo nepartinis. Tačiau atvirai kabinėtis bijojo, nors tas susidomėjimas neatslūgo iki pat okupacijos pabaigos. Partijai labai nepatiko, kad kelionių pėsčiomis, autobusais, baidarėmis metu keliautojai, atvykę į bet kokį miestą ar miestelį, bažnytkaimį, pirmiausia apsilankydavo bažnyčiose, kur pačių keliautojų entuziastų dėka iš prieškario literatūros, iš pažįstamų kunigų sužinodavo ne tik apie aplankytos bažnyčios istoriją, bet ir tose vietose gyvenusių žymių žmonių, krašto šviesuolių biografijas, jų nuveiktus darbus tėvynei Lietuvai. Be to, negailėdami jėgų, iš savo kuklių algų klubiečiai sutvarkė ne vieną piliakalnį, parką, nusipelniusių Lietuvai žmonių tėviškes. Žiemą buvo klausomasi paskaitų, lankomi muziejai, teatrai. Vykdavo ilgos diskusijos. Džiugu, kad nė vienas tų diskusijų dalyvis už reikštas eretiškas mintis nepakliuvo į saugumiečių nagus. Tai rodė, kad Ąžuolyne susibūrė mylintys Lietuvą ir jos kultūrą bei istoriją padorūs žmonės. Tačiau kelionių maršrutai driekėsi ne tik Lietuvos teritorijoje. Lankytasi Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, kur ne vienam ašara ištrykšdavo pamačius apleistas mūsų didžiųjų kunigaikščių pilis, didikų dvarus. Atgimimo metais, kai dar daugelis net bijojo pažvelgti į pirmąsias namie pasiūtas Lietuvos trispalves, Ąžuolyne susibūrė labai gausi, viena gausiausių Kaune, Sąjūdžio grupė. Tačiau tuo metu klubas neteko turėtų patalpų tuomečiuose Kauno statybininkų rūmuose, nes juose įsikūrė įvairiausios firmos ir firmelės. Tada vos ne į paniką puolusius keliautojus išgelbėjo mokytojas istorikas, buvęs tremtinys, apkeliavęs visą Lietuvą, o ypač mylėjęs gimtąją Žemaitiją, Povilas Meškauskas, iki pat mirties vadovavęs klubui. Beje, jis buvo ir XXI amžiaus bendradarbis. (Jo publikacijas, ypač įvykių ir žmonių kalendorių, prisimena laikraščio skaitytojai.) Ir klubas išties neteko didelio organizatoriaus, erudito ir puikaus žmogaus, P.Meškauskui ne laiku išėjus Amžinybėn 2003 metų spalį.
Tada klubą ėmė tvarkyti ir jam vadovauti mokslų daktaras, docentas Vygandas Skimundris. Tai žmogus, turįs enciklopedinių žinių, didelių organizacinių sugebėjimų. Dabar klubas rado prieglobstį Tautinės kultūros centre Kauno senamiestyje (A.Jakšto g. 18). Ten iš tiesų Ąžuolynui tinkamiausia vieta, nes tautinės kultūros puoselėjimas, jos ugdymas yra vienas pagrindinių klubo uždavinių.
Aišku, nuo vadovo sugebėjimų, tolerancijos daug kas priklauso. Tačiau ne mažiau svarbūs yra klubiečiai entuziastai. Pirmiausia nenuilstanti gidė, dainininkė Stasė Miliušytė ir jos kolegė Melanija Mykolaitienė. Bet amžinai Ąžuolyno istorijoje ir klubiečių atmintyje liks nepaprastai puikus gidas, iki smulkmenų žinojęs Lietuvos istoriją, beveik iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos vedęs žmones pažinti savo kraštą Stasys Špokauskas. Negalima nepaminėti ir kitų klubo entuziastų, negailinčių nei laiko, nei darbo bendram labui, Laimos ir Stepo Juknevičių. O kur dar profesorius Mykolas Lasinskas, daugelio knygų apie Lietuvos istorines vietas autorius Juozas Čepelė! Arba niekada nenuilstanti Bronė Valienė. Visų nesuminėsi. Tuo labiau kad šimtai Ąžuolyno klubo narių tapo tarsi viena didelė draugiška šeima. Ir viską įamžina savo kino ir fotojuostose nenuilstanti Palmira Valiūnaitė. Per 25-erius metus klubo nariais buvo 1124 žmonės. O dar jų šeimų nariai, vaikai ir vaikaičiai, irgi tapę dideliais kelionių ir Lietuvos pažinimo entuziastais. Klubo vadovas V.Skimundris aiškiai nubrėžė Ąžuolyno tikslus: Kelionę sumanyti intriga. Kelionę surengti rūpestis. Kelionę prisiminti visko atpildas. Atpildas tai yra pažinimas, atsiminimai, draugystė. Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės, tolerancijos išbandymas.
Apie tai kalbėdamas V.Skimundris dažnai primena mūsų garsaus poeto Fausto Kiršos žodžius: Esu nusidėjėlis ir už nuodėmes mušuosi į krūtinę: atleisk man, Lietuva, kad nepakankamai Tave išvaikščiojau; dabar aš norėčiau aplink Tave keliais apeiti, tik gyvenimas sunarpliojo siekimus ir pareigas.
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|