Atnaujintas 2005 kovo 16 d.
Nr.21
(1322)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Odė aktoriui, režisieriui, pedagogui

Dr. Aleksandras GUOBYS

Dr. doc. Petras Bielskis

Petras Bielskis –
užsispyręs žemaitis

 

Kai mąstau apie dr. doc. Petrą Bielskį, šitą garsų Lietuvos teatro žmogų, visuomet iškyla XX amžiaus lietuviškos kultūros žavingasis fenomenas, kuris amžininkui buvo negailestingas, o drauge ir linksmas, dramatiškas, sklidinas ašarų ir juoko.

Tik pamanykite: jaunutis Petras – tas būsimasis, pasak D.Poškos, „mužikas žemaičių ir Lietuvos“, rašo gražius, tautiškai nuspalvintus eilėraščius, o sovietų valdžia už tai jam „dovanoja“ net 25 metus. Kalėjimo! Bet staiga „atšyla“ sovietų žemė ir Petrui užtenka tik trejų su puse metų Komijos dangaus ir žvaigždžių. Humoristas tas Nikita Sergejevičius, kiek vėliau pasakys Petras.

Bet Lietuvos valdžia per visus tuos 50 metų buvo labai drausminga. Petrui, grįžusiam iš tremties, apibrėžė buvimo ribas – Šiaulių gubernija! Miesto vakarinė jaunimo mokykla Petrui suteikė vidurinio mokslo žinias, o dramos teatras, pavertęs jį artistu, mokė visokių fokusų: kurti iliuzinę tikrovę, kokią žiūrovai supranta, būna patenkinti, kartais iš malonumo net aikčioja, ypač sentimentalias scenas žiūrėdami. Bet išėję iš žiūrovų salės savo gyvenimą priešpriešina matytajam ir ką tik matytus meno kūrėjus greit užmiršta...

Po to Petras kažkokiu būdu iš Šiaulių „aptvaro“ ištrūksta ir lekia kūlversčiais į Vilnių – Dailės institutą, Konservatoriją, iš kurių politiniu pagrindu greit išvaromas. O Vilniaus universiteto prorektorius Stasys Lazutka, „uždarydamas Petrui lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto trečiojo kurso auditorijos duris, sušuko: „Aš tokius, kaip tu, šaudžiau ir šaudysiu. Lauk!“ (Jakelaitis V. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge. V. 2002. P80).

Jausdamas savyje galingą žemaitišką užsispyrimą (gimęs Mėčių kaime, Tauragės apskrityje, 1935 m. vasario 21 d.), P.Bielskis 1963 metais grįžta į Konservatoriją. Šį kartą neakivaizdiniu būdu studijuoja liaudies teatro režisūrą, tuo pačiu metu mokosi ir Vilniaus dailės mokykloje. Po 20 metų Maskvos teatrinio meno institute apgina menotyros daktaro disertaciją tema „Lietuvių poetinio teatro raida“.

Nuo pat kūrybinės veiklos pradžios Petras jau buvo praėjęs lietuviškos sovietinės valdžios ir jos aktyvių parankinių, ypač teatrologijos dirvonuose, mėsmalę, todėl buvo ištikimas žemaičių patarlės „su velniu neik obuoliauti“ priesakams. Tačiau atitinkamai su juo neobuoliavo ir sovietinis teatro darbų vertinimo klanas. Visiems Petro darbams buvo uždėtas juodas kryžius. Nė žodžio. Nė diskusijos. Tik kartais tai viename, tai kitame laikraštyje jau net nepriklausomoje Lietuvoje pasitaško sensacijų mėgėjai po šio menininko ir mokslininko vertybes, ir vėl viskas nutyla. Kaip nebūta. O gal tavęs, Petrai Bielski, ir nebuvo? Ir nesi? Gal jie per savo „didybę“ ir „reikšmingumą“ nė nepastebėjo, kad tu įvairiuose Lietuvos teatruose pastatei daugiau nei 30 spektaklių, kuriuose vaidino žymūs to meto scenos meistrai: K.Kymantaitė, M.Mironaitė, R.Paliukaitytė, D.Rutkutė, S.Sipaitis, R.Mikalauskaitė, D.Kazragytė, S.Račkys, M.Smagurauskas, A.Vederaitė, A.Zigmantavičius, A.Janušauskaitė, G.Urbonaitė, dainininkai M.Tarabildaitė, V.Babravičius, R. ir V.Vederytės, S.Trimakaitė, Vilniaus pedagoginio instituto etnografinis ansamblis (vadovė M.Baltrėnienė) ir daugelis kitų. Šių kūrėjų ypatinga niša – jo organizuotame Novelės teatre, kuris veikė net dešimt metų (1975-1985). Pagrindinė žiūrovų salė – Menininkų rūmai (dabartinė Prezidentūra), kuriems tuomet vadovavo ir visapusiškai Novelės teatro veiklą globojo to meto rūmų vadovas dr. V. Zabarauskas.

Novelės teatre, gerbiamasis Petrai, tu ieškojai kiekviename naujame spektaklyje didžiulio dramatizmo, žmogaus, kaip gamtos dalies, suvokimo. Jau tuomet išryškėjo tavo svarbiausi ieškojimai: neįdomus žmogus, jei jis nepažeidžiamas. Scenoje turi dominuoti įsitvirtinančio gyvenime žmogaus paveikslas, harmoningi jo ryšiai su bendruomene. Ypač tai ryšku buvo R.Šavelio „Tolyn palei žalią upę“ ir daugelio kitų novelistų kūrinių pastatymuose (J.Grušo, A.Pociaus, V.Dautarto, V.Rimkevičiaus...).

Novelės teatre, ryškiau nei kituose teatruose, tuo metu iškiliai suskambo lietuvių autorių kūryba, kurios scenoje tu nedangstei jokia butaforija, o naudojai tikrus daiktus (indus, erškėčių vainiką, kėdes, šiaudus, virves, tikrus garsus mušant geležį, stiklą ir t.t.). Tuose vaidinimuose, vaidintuose įvairiose scenose (aukštosiose mokyklose, bibliotekose, gamyklose, kūrybinėse sąjungose, pilies menėje, klojime, traukinyje), skambėdavo gyvos dainos, verksmas, įvairūs buitiniai garsai, o svarbiausia – novelės ištisinis tekstas, be kupiūrų ir pagražinimų, autoriui svetimų akcentų.

Ilgainiui Novelės teatras atkreipė rimtą dėmesį ir į labai turtingą Lietuvos kultūrinio paveldo medžiagą, kurios sklidini aruodai mūsų archyvuose, muziejuose, bibliotekų rankraštynuose. Šios medžiagos bene ryškiausias pavyzdys tavo, Petrai, kūryboje – vyskupo M.Valančiaus gimimo 200-ųjų metinių proga parengtas spektaklis „Motiejus Valančius“, kurio pagrindinį vaidmenį pats ir sukūrei. Spektaklyje buvo akcentuota herojaus prigimties nepaprastas gyvybingumas, meilė gimtinei, motinai.

Skaitant bylos („delo“) puslapius, girdėjome ištisą Valančiaus kovos su carizmu istoriją, suvokėme jo milžinišką išmintį, kuri saugojo mūsų krašto žmones nuo žandarų persekiojimo, pavergėjų pykčio, pagiežos, beviltiškumo. Valančiaus-Bielskio kalba, jo mąstymas buvo sklidinas turtingiausių niuansų, ironijos, kartais pereinančios į sarkazmą. Aktorius savo atsidavimu ir atjauta spektaklio metu sugebėjo istorinės dramos įvykius perkelti į nūdieną, suaktualinti, atgaivinti.

„Motiejus Valančius“ mūsų žiūrovui įrodė labai svarbią tiesą – iniciatyvūs žmonės gali ir turi skatinti mūsų virkaujančią bendruomenę pozityviai veiklai. Valančiaus epocha nebuvo lengvesnė už dabartinę. Jis mūsų kultūrai ir bažnyčiai nuveikė didelių darbų savo valios ir aiškaus tikslo dėka. Mūsų visų pagrindinis dabarties tikslas irgi turėtų būti sutelktas paremti, apginti, paskatinti geras iniciatyvas, sudaryti tolerantišką, kūrybingą aplinką iniciatyviems žmonėms ir jų idėjoms.

Kitas svarbus nuopelnas mūsų teatro kultūros istorijai – tavo, Petrai, mokslinė ir pedagoginė veikla. Šiais klausimais esi parašęs ir paskelbęs per 100 straipsnių žurnaluose, įvairiuose rinkiniuose, periodinėje spaudoje, kurie papildė ir praplėtė tavo teorinių-metodinių darbų apimtį ir išvadas („Lietuvos teatro meninis savitumas“, „Režisieriaus darbas“, „Lietuvių liaudies teatro poetika“, „Lietuvos teatro krivūlės“ ir kt. ). Vienas unikaliausių darbų mūsų teatro istorijoje – kapitalinis ilgų metų mokslinis darbas „Lietuvos klojimo teatras“ (Kl., 1999).Tirdamas etninę ir istorinę klojimo teatro erdvę, tu naudojaisi Rytų finougrų kultūros tipologija, kuri padėjo ryškiau atskleisti baltų kultūros egzistavimą jau pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo. Pateikdamas sodžių vaidinimų pavyzdžius, nuosekliai atskleidei klojimo teatro genezės formas, jų savitumą įvairiuose regionuose, stilius ir žanrus, teatrinės etikos problemų sprendimą, liaudies meno nacionalines tradicijas ir kt.

Sykiu per klojimo teatro kultūrą gana plačiai aptarei mūsų tautos socialinę, filosofinę, etninę ir istorinę patirtį, tvirtindamas, kad tik iš dvasinės kultūros gilumos ateinantis meninio mąstymo būdas padeda išvengti meninių idėjų pasikartojimo, sudaro prielaidas gyvoms liaudies meninėms vertybėms sukurti. Ypač svarbu, susipažinus su šia moksline studija, suvokti, kad klojimo teatras yra tautinės pasaulėjautos produktas, susijęs su pasipriešinimu, žūtbūtinėmis pastangomis išlaikyti tautinę nepriklausomybę, dvasinį mentalitetą, kūrybinį autentiškumą. „Dar nebuvo valstybės, o teatras jau buvo, – atsimenu, taip kalbėjai J.Basanavičiaus tėviškėje vykusiame festivalyje. – Slapti vaidinimai mokė vienybės, ragino nepaklusti svetimiesiems. Klojimo teatras davė pradžią lietuvių teatrui. Jis siejamas su valstiečių pasaulėjauta. Klojimo teatrui svarbus tautiškumas, žmogaus ir gamtos ryšys...“

Klaipėdos universitete parengei ir išleidai šešias liaudies teatrų režisierių laidas, kurių auklėtiniai šiandien sėkmingai darbuojasi įvairiuose tautodailės ir mokykliniuose teatruose (Kalvarijos, Viešintų, Jurbarko, Šakių, Agluonėnų ir kt.). Rašei noveles ir pjeses, kurias statė Vilniaus, Jurbarko, Klaipėdos, Telšių teatrai, rengei savo darbų tapybos, koplytstulpių parodas Rietave, Laukuvoje, Vilniuje, Varniuose ir kt.

Viena iš labai svarbių tavo darbo sėkmių – Klaipėdos universitete įkūrei ir jau išleidai net penkias teatrologų laidas (apie 30 magistrų), kurių auklėtiniai pamažu įsitvirtina dirbdami įvairiose spaudos, radijo ir televizijos organizacijose, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose bei kt. Apie reikšmingą šių auklėtinių veiklą byloja jau išleisti du ir rengiami spaudai dar du tomai tęstinio leidinio „Tautos teatras“. Šiose knygose pateikiama plati medžiaga mūsų teatro istorijai, didžiausią dėmesį skiriant liaudies ir mokyklinio teatro veiklai (Laukuvos, Mažeikių, Ukmergės, Kretingos, Agluonėnų ir kt.). Taip pat didžiulis dėmesys minėtose knygose skiriamas įvairioms temoms ir problemoms Lietuvoje (teatro įtaka asmenybei, globalizacija ir tautiškumas, šimtas metų nuo pirmojo viešo lietuviško spektaklio Lietuvoje, teatro istorijos plėšiniai, tarp liaudies teatro ir postmodernizmo ir t.t.). Ypač vertinga ši medžiaga tuo, kad visus knygoje pateiktus objektus stengiamasi vertinti istoriniu aspektu, užfiksuoti visa tai, kas nyksta, bet tebėra aktualu ir reikšminga mūsų teatrinės kultūros istorijai, pačią teatro genetinę pradžią, kurios svarbiausias akcentas – teatrinės savimonės kilmė, esama ne tik papročiuose, bet svarbiausia – pasaulėjautoje.

Ne mažiau reikšminga tavo auklėtinių veikla organizuojant ir aktyviai dalyvaujant įvairiose konferencijose ir festivaliuose, rengiant plačius pranešimus apie tautodailinio, mokyklinio ir profesionalaus teatro aktualijas, įvairias istorines apžvalgas („Asmenybė ir teatras“, „Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos“ ir kt.).

Vieną pačių ryškiausių organizacinių darbų kūrybinėje biografijoje išskirčiau tavo organizuotą pirmojo lietuviško teatro 100-mečio sukakties paminėjimą, pavadintą „Tautos suvažiavimas Medvėgalyje“. Tas suvažiavimas atskleidė nemažą mūsų kultūrinės visuomenės susipriešinimą. Profesiniai teatrai dalyvavimą „Amerikos pirtyje“ 100-mečio minėjime laikė paniekinamu aktu. Pagalvokite tiktai – kažkokia saviveikla, o mes lėksime į Medvėgalį ar Palangą (į pastarąją buvo atvykęs Kauno dramos teatras su savo spektakliu „Amerika pirtyje“, bet už tai buvo apmokėta).

Buvo sukurtas šventės organizavimo komitetas, bet Kultūros ministerija savavališkai komiteto sudėtį pakeitė ir visas lėšas skyrė tik Palangoje organizuotiems renginiams (liaudies teatrų stovyklai, eitynėms miesto gatvėmis, plakatams ir kt.). Tuomet atsirado tavo, Petrai, organizuotas kitas komitetas, kuris pasiūlė tą datą paskelbti Lietuvos kultūros ir pasipriešinimo kovų pavergėjams šimtmečio jubiliejumi, o patį renginį organizuoti ant Medvėgalio kalno. Atsirado įvairių rėmėjų, kurie padėjo organizuoti trijų dienų šventę. Į renginį atvyko įvairialypis inteligentijos korpusas, gausybė liaudies teatrų, žymiausi bažnyčios atstovai su vyskupu A.Vaičiumi priešakyje, Seimo nariai, ministrai, tautodailininkai, ūkininkai, studentai, kariškiai.Tomis dienomis Medvėgalis tarsi milžiniškas laužas liepsnojo nuo mūsų džiaugsmo ir vilčių, uždegtų prieš šimtą metų Palangoje ir dabar išplitusių po visą Lietuvą ir pasaulį. Tai buvo ne teatralų siaurutis minėjimas kažkada čia suvaidinto Tiškevičiaus daržinėje mėgėjų spektaklio, o tikras tautos suvažiavimas. Kaip prieš šimtą metų, taip ir dabar nuo to gražaus žemaičių kalno tarsi atgijusi G.Petkevičaitė-Bitė garsiai visam mūsų kraštui pakartojo kadaise apie tą pirmąjį viešą spektaklį pasakytus žodžius: „... buvo tai tikrąja to žodžio prasme tautos šventė, ir tai tautos, kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius...“ Teatro istorikas J.Blekaitis tarsi patvirtino tas mintis savo buvimu ant Medvėgalio kalno, sakydamas priesaką mūsų kartai: „Juk atsiminkite, kokios minios suvažiavo! Iš visos Lietuvos! Nuostabu! Triuškinančiai!..“

Dar būtų galima stabtelėti ties tavo, Petrai, visuomeniniais darbais ir pareigomis. Jų priskaičiuotume daugybę: veikla Lietuvos Sąjūdžio narių gretose, Lietuvių katalikų mokslo akademijoje, Švietimo ministerijoje, įvairių draugijų, mokslo tarybų, ekspertų narys ir pirmininkas. O už tai – daugybė garbės raštų, diplomų, premijų, padėkų... Tai patvirtina labai šakotą ir prasmingą tavo, Petrai, kultūrinės veiklos atliktų darbų dydį ir apimtį.

Būk sveikas, išdidus savo žemaitiška prigimtimi ir visuomet reikalingas ir svarbus mūsų tautos kultūrai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija